2016 11 29

Kun. Algirdas Toliatas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min

Atleisti reiškia išgyventi skaudžią patirtį, pasimokyti iš jos ir gyventi dar intensyviau

8-asis Vairuotojo dekalogo įsakymas sako: „Padėk susitikti kaltiems vairuotojams ir jų aukoms tinkamu metu, kad jie galėtų išgyventi išlaisvinamą atleidimą“. Pokalbio apie tai norėjau pakviesti žmonių, išgyvenusių avariją, sužalojimą, praradusių artimų žmonių. Radau jų. Šie žmonės sutiko pasidalinti patirtimis, bet ne viešai – tai jiems būtų buvę pernelyg skausminga. Avarijų, atnešusių sunkių padarinių, kaltininkai taip pat nebenori grįžti prie išgyventų emocijų, ir tai suprantama. Beje, tokiais atvejais praradimą išgyvena visi – ir avarijos kaltininkai, ir aukos. Avarija, atnešusi praradimų, palieka neišdildomą pėdsaką visų gyvenime, tad kaip gyventi toliau? Juolab avarijų patiriame ne tik kelyje, bet ir gyvenime – darbe, šeimoje.

Kalbėdami apie avarijas, pirmiausia turime omenyje skaudžius įvykius kelyje. Kai dėl svetimos kaltės prarandame, kas brangiausia – sveikatą, artimuosius. Todėl, kad kažkas buvo neatidus, neatsargus, neapsižiūrėjo, galbūt važiavo išgėręs, viršijo greitį, kalbėjosi telefonu, buvo nepailsėjęs ir sukėlė avariją. Priežasčių gali būti daugybė, bet apie jas dažniausiai nesusimąstome. Svarbiausia tokiu atveju yra mus staiga užgriuvęs atsitikimas, nors jo neplanavome, nesiruošėme, nesitikėjome, ir visai nesvarbu, ar esame kaltojo, ar aukos pusėje. Juolab tos dvi pusės dažnai labai artimos – kaltųjų gyvenimas po avarijos taip pat labai pasikeičia.

Bažnyčioje nemažai kalbame apie kaltės jausmą. Per kiekvienas Mišias esame kviečiami prisiminti savo trapumą, dužlumą, ir tai darome ne tam, kad vieni kitus kaltintume, ne tam, kad liktume su amžinu kaltės jausmu, o tam, kad būtume budrūs ir galėtume su savo patirtimi gyventi toliau. Be ne taip, lyg nieko nebūtų įvykę, o dar intensyviau.

Labai dažnai po patirtų sukrečiančių įvykių į gyvenimą imame žvelgti kitaip. Ir čia jokiu būdu negalima sakyti, kad tai Dievas mus taip baudžia. Kartais tokie išvedžiojimai net supriešina žmones. Jie klausia: „O už ką tada kenčia nekalti vaikai, nekalti žmonės?“. Bet Dievas – ne marionečių teatro aktorius, mus kaip lėles tampantis už virvučių – vienam duodantis gerą gyvenimą, kitam – suluošintą. Dievas yra mylintis tėvas, kuris ateina į kiekvieno žmogaus gyvenimą, kad ir koks jis būtų. Evangelijoje daugybė pavyzdžių, kai Dievas ateina į žmogaus negalę, ir žmogus pasveiksta. Tik svarbu į negalę Dievą įsileisti. O mes, ištikti negalės, dažniausiai tampame nebeįgalūs girdėti, suprasti, priimti. Nebeįgalūs atleisti nei patiems sau, nei Dievui imame kaltinti visus. Blogiausia, kad labai greitai nuo kaltės, mušimosi į krūtinę, pereiname prie kaltinimo. Tai anaiptol nėra krikščioniška. Krikščionybė kalba atvirkščiai: turime atleisti savo kaltininkams, bet vėlgi – tai nereiškia, kad turime skriaudą užmiršti ir žiūrėti į ją paviršutiniškai. Atleisti – reiškia išgyventi skaudžią patirtį, pasimokyti iš jos ir gyventi dar intensyviau, dar sąmoningiau. Tai yra tikrasis atleidimas.

Atleidimas nėra abejingumas, kuris, atlikus išpažintį, leidžia grįžti prie savų nuodėmių. Tokiu atveju išpažintis bus neįvykusi – jei nesiruošiu nieko keisti, nenoriu ir nematau prasmės, tai net jei nueisiu išpažinties, mažai bus iš to naudos.

Taip pat ir susitaikymas – jei mano gyvenime neįvyko pokyčio, susitaikinimas nedaug davė. Todėl taip svarbu padėti žmonėms susitaikyti. Kartais visą gyvenimą nešiojamės nuoskaudą, skaudžią patirtį, negalėdami nuo jos atsiriboti. Tiesiog nebegalime peržengti išgyventų potyrių, per daug skauda. Vis grįžtame prie tos situacijos, analizuojame, kaltiname. Šimtus tūkstančių kartų sukame plokštelę: „Jei tas žmogus nebūtų padaręs to ir ano, dabar mano artimas žmogus būtų šalia“. Bet tai yra dalykai, kurie nuo mūsų nepriklauso. Yra situacijų, kurių nepakeisime. Esame labai trapūs: šiandien turime, ryt galime nebeturėti. Tad labai svarbu kiekvieną gyvenimo akimirką priimti kaip paskutinę, nes ji tokia ir yra. Ir tas krikščioniškasis „esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“ yra ėjimas link sąmoningumo, kad kiekviena mūsų gyvenimo akimirka yra paskutinė, ir svarbu ją išgyventi pilnai.

Ir čia ne apie tai, kad turime strimgalviais lėkti ir bėgti – mestis į kitą kraštutinumą. Mes ir šiaip lekiame – viena iš itin dažnų avarijų priežasčių yra skubėjimas. Kiek avarijų būtų buvę išvengta, jei vairuotojai būtų pasirinkę saugų greitį, būtų buvę dėmesingi! Ne veltui Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos dokumente labai gražiai aprašoma, kad vairuotojas kelyje be jokio baiminimosi turėtų suvokti, jog bet kuriuo metu gali įvykti avarija, nors išsivysčiusiose šalyse šiandien dažniausiai keliai geri, bet neprotingi vairuotojai nerūpestingi, tarsi jokių pavojų nebūtų. Vairuojant, kaip ir naudojantis pavojingais įrankiais, būtinas didelis atidumas. Mes turime gerus kelius, bet trūksta dėmesingumo.

Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos „Kelio pastoracijos gairės“ išleistos 2007 m., tad jose naudojami ankstesnių metų statistikos duomenys. Bet iš tiesų: keliai ir infrastruktūra gerėja, bet avarijų vis dar per daug. Antai 2001 m. pagaminta 57 mln. transporto priemonių, 1950 m. – tik 10 mln. Per pusšimtį metų automobilių padaugėjo beveik 50 mln. Ką tai reiškia? Milžiniškas pokytis, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Tame pačiame praėjusiame amžiuje per eismo įvykius žuvo maždaug 35 mln. žmonių, apie 3,5 mlrd. buvo sužeisti. 2000 m. žuvo 1 mln. 260 tūkst. žmonių. Didžioji dalis – apie 90 proc. – avarijų įvyksta dėl žmogaus klaidos.

O žala, padaryta nukentėjusiųjų šeimoms? O ilgalaikiai padariniai sužeistiesiems, kurie dažnai lieka neįgaliais? O milžiniški materialiniai nuostoliai?

Daugelis apie tai nesusimąstome, nes, atrodo, avarijos atsitinka tik kitiems. Nors iš tiesų visai šalia. 90 proc. avarijų įvyksta dėl eismo dalyvių kaltės. Neatidumo, neblaivumo, skubėjimo. Ir čia mes, kiekvienas iš mūsų, galime labai daug pakeisti. Prisiminkime posakį: geriau keliolika minučių pavėluoti, nei keliolika metų atvykti per anksti. Žinome, kur. Tad kelyje būkime atidūs patys ir nebūkime abejingi, matydami, kad mūsų artimas sėda prie vairo išgėręs, pavargęs, susinervinęs. Pagaliau, kelyje patyrę kito eismo dalyvio nemandagumą, neskubėkime atsilyginti tuo pačiu.

O jei nelaimė vis dėl to nutiko – kaip gyventi toliau? Kaip gyventi su tuo, kas ištiko? Kaip žvelgti į tai tikėjimo žvilgsniu? Pirmiausia tokiu atveju ieškome kaltųjų – kas tai padarė, dėl ko tai įvyko. Kaltiname, nešiojamės tą kaltinimą, smerkimą. Sakytume, tas mūsų kaltinimas teisingas ir pagrįstas. Elgiamės kaip biblinis teisusis sūnus, kaltinantis į tėvo glėbį grįžusį brolį palaidūną. Tarkim, avarija įvyko, nes vairuotojas nepasirinko saugaus greičio. Lengvabūdiškai išteisinti šį žmogų – „ai, nieko baisaus“ – būtų dar viena neteisybė. Taip elgdamiesi, labai įžeistume ir įskaudintume tuos, kurie per avariją prarado sveikatą ar artimuosius. O kaltieji vargu ar pasimokytų, jei pradėtume jiems nuolaidžiauti. Be abejo, skaudžios avarijos padaryta žala – milžiniška. Bet, nepaisant to, gyvenimas eina į priekį. Minėjome aną sūnų palaidūną. Kaip dėl jo padarytos žalos? Žinoma, ji didžiulė. Man, kaip kunigui, ne vienas žmogus sakė: „Negaliu suprasti sūnaus palaidūno istorijos – skauda širdį klausantis. Teisusis sūnus dėjo pastangas, darė viską, kaip reikia, gyveno teisingai. O štai grįžo brolis, visą gyvenimą tėvui jojęs ant sprando, švaistęs jo turtus, ir staiga – didvyris!“. Iš tiesų, taip vertindamas, ir aš tos istorijos nesuprasčiau. Bet tėvas, sūnui palaidūnui grįžus, nesako: „Ai, čia nieko tokio“. Be abejo, sūnaus palaidūno elgesys, švelniai tariant, labai blogas, žeidžiantis ne tik tėvą, brolį, bet ir kitus. Ar teisusis sūnus nebuvo paliestas sūnaus palaidūno gyvenimiškos avarijos? Žinoma, ir jam skaudėjo, jis taip pat išgyveno, pernešiojo tai širdimi. Teisusis sūnus elgiasi kaip teksto pradžioje minėtos avarijų aukos ir kaltininkai – nenori grįžti prie situacijos, kuri galų gale jį patį įvesdina į konfliktą su tėvu – Dievu. Lygiai taip atsitinka ir mums. Kiek žmonių nevilties akimirką ištaria: „Mano artimas žuvo kelyje – Dievo nėra. Jeigu būtų, būtų apsaugojęs!“. Taip skausmo ištikto žmogaus lūpomis kalba praradimo jausmas ir neapykanta, kuriuos reikia ant kažko perkelti. Ant ko? Žinoma, ant kaltojo. Ant Dievo, nes jis galėjo viską išgelbėti. Na, ir ant savęs: „Jei būčiau ten buvęs, būčiau išgelbėjęs, galėjau neišleisti, ilgiau užlaikyti, daugiau pabūti…“. Taip visas gyvenimas pradeda suktis apie kaltumą. O kokia didžiausia tos kaltybės problema? Tai, kad kaltumas yra kaip uždaras ratas, niekur nevedantis. Jis žmogų įkalina, padaro nelaimingą, piktą ant viso pasaulio. Tas kaltinimo jausmas nužudo žmogiškumą. Dėl to 8-asis Vairuotojo dekalogo įsakymas primena: „Padėk susitikti kaltiems vairuotojams ir jų aukoms tinkamu metu, kad jie galėtų išgyventi išlaisvinamą atleidimą“.

Jau užsiminiau, kad auka tampa ne tik žuvusysis, bet ir jo šeima, kuriai tenka dvasinės ir materialinės netektys. Žmogaus praradimas, sveikatos praradimas – nediskutuotinos netektys. Bet nereikėtų pamiršti, kad patirti materialiniai nuostoliai taip pat skaudina. O kiek būna: kažkas kažkam sulankstė, sudaužė automobilį ir nuvažiavo nė nestabtelėjęs. Ir ne tik kelyje.

Guodėsi man viena močiutė: „Kunige, niekaip negaliu atleisti seseriai. Kai buvome jaunos, mama ne visai lygiai padalino žemę: seseriai teko šiek tiek daugiau“. Įsivaizduojate: žmogus visą gyvenimą nešiojasi tą nuoskaudą – kaip kraujoplūdžiu serganti moteris savo ligą. Iš tiesų: mama padarė neteisybę, kaltinimas pagrįstas. Bet kas iš to, jei ta moteris graužia save iš vidaus kaip vėžys ir neleidžia eiti į priekį? Kaip elgėsi Dievo motina po kryžiumi, matydama sūnų, teisingumo karalių, tiesos skelbėją, tą, kuris gydė ir guodė, išniekintą, apspjaudytą, nebereikalingą, atstumtą visų – romėnų, Dievo tautos, net pašlemėkai, kabantys šalia, tyčiojosi? Motinai plyšo širdis iš skausmo, ir jei ji nebūtų išgyvenusi Dievuje susitaikymo, nebūtų ir atleidimo, vedančio į Prisikėlimą. O kas yra Prisikėlimas? Tai žingsnis po mirties, kai tau nieko nebelieka, kai tavo širdis perdurta kalaviju. Lieka tik žingsnis, gal du, trys, dešimt – tiek, kiek reikės. Tokia yra Dievo motina Marija, ir ji mums pavyzdys. Marija nėra tokia naivi, kad nesuprastų ir neįvertintų padarytos žalos arba sakytų, kad tai niekai. Marija visa tai supranta, bet ji suvokia ir tai, kad Dievas yra alfa ir omega. Kad nuogi atėjome į šį pasaulį, nuogi išeisime.

Kalbėdami apie praradimus, suprantame, kad į šią sąvoką telpa ne tik avarijos padariniai, bet ir, tarkim, skyrybų. Juk tai taip pat avarija. Didžiulė, turinti milžiniškas pasekmes. Pirmiausia – išdraskytos sutuoktinių širdys, išdavystė, paniekinimas. O vaikai – kaip jie išgyvena tėvų skyrybas? Kiek čia nuoskaudų, suluošinimo. Tai keičia visų šeimos narių gyvenimus, ir vėliau žmonės, išgyvenę tokius dalykus, atitinkamai elgiasi savo aplinkoje. O mes stebimės: iš kur jis toks piktas, kodėl taip elgiasi? Ką žinome – gal tokių avarijų žmogus patyręs. Ką tokiais atvejais galime mes, kaip krikščionys? Yra sakoma: nesmerkite ir neteiskite, jei nenorite būti teisiami. Geriau įsiklausykime: kodėl žmogus blogai elgiasi. Kas jam nutikę? Gal jis ką nors labai sunkaus išgyvenęs? Tad ar sugebėsime, kaip gerasis samarietis, prieiti prie to žmogaus, įžiūrėti, ką jam skauda ir aptvarstyti ten, kur skauda?

Deja, dažniausiai elgiamės kitaip: tvarstome ten, kur mums atrodo, kad reikia aptvarstyti, pamoralizuojame, ką ir kaip žmogus turėtų daryti. Taip, mes puikiai žinome, kaip reikia elgtis, ir kitus galime pamokyti. Bet prieikime prie žaizdos, kuri iš tiesų skauda. Sutvarstykime, leiskime išpūliuoti, ištraukime rakštį. Pagaliau ar mes, plaunantieji tą žaizdą, gydome? Dievas gydo. Mūsų rankomis, mintimis, nuolankumu. Jei pas sužeistąjį ateisime kaip dideli išminčiai ir žinovai, labai tikėtina, kad mūsų puikybė padarys daugiau žalos nei naudos. Jei ateisime kaip nuolankūs Dievo tarnai ir jo talento nešiotojai, kaip Šventosios Dvasios indai ir būstinės, tikėtina, kad Dievas per mus galės šį tą nuveikti. Bet rezultatai mums nepriklauso. Štai ką reiškia susitikti avarijos aukai ir kaltininkui, kaltintojui ir kaltajam.

Jokiu būdu nereikėtų žiūrėti į tai naiviai – „Na, apsikabinkite, paspauskite rankas, viskas čia gerai“. Tai būtų ne sutaikinimas ir problemos sprendimas, o jos slėpimas, ignoravimas. Norėdami problemą spręsti, turime ją įsisąmoninti ir iš tiesų prieiti prie nuoširdžios atgailos. Tik tada atskirsime gerą medį nuo blogo ir turėsime vaisių. To nebus, jei sakysime „atsiprašau“, bet toliau darysime tą patį – vairuosime išgėrę, viršysime greitį, lipsime per galvas, gyvensime tik sau. O kai toks atsiprašymas – kaip gali įvykti susitaikymas? Ar esi įgalus gauti atleidimą jam nepasiruošęs? Atleidimui priimti reikia sugrudusios, nuolankios širdies, kuri pasiruošusi keistis. Ar turime tokią širdį? Ar esame iš tiesų pasiruošę pokyčiui? Tai klausimai kaltajam, ir Dievas žino, kad visi turime už ką atsiprašyti. Visi sukeliame avarijų, ir nebūtinai prie vairo – gyvenime. Žodžiais, mintimis, komentarais. Neatleidimu, piktumu, pagaliau tomis nuoskaudomis, kurias nešiojamės. O kas yra nuoskaudos? Jos – kaip neatlikta techninė apžiūra, kaip nudilusios padangos, nunešančios į klystkelius. Jei neturi protektoriaus, labai lengva nuslysti nuo kelio. Gali liūdnai baigtis.

Tad labai svarbu tas nuoskaudas laiku pašalinti, ir tai įmanoma tik su Dievo pagalba, tik su tuo, kuris yra alfa ir omega. Kaip Dievo motina prie Kryžiaus sugebėjo įžengti į Prisikėlimą. Ji nenumenkino to, kas buvo padaryta jos sūnui, bet sugebėjo viso to akivaizdoje neprarasti žmogiškumo, reaguoti jautriai.

Arba išdavikas Judas. Arba Petras, tris kartus Kristaus išsižadėjęs, tarsi tris kartus viršijęs greitį, ir tokio elgesio padariniai – griūvanti Dievo karalystė jo gyvenime. Kiek tokių dalykų padarome per skubėjimą, išdavystes? Antai Petras – galėjo savo kaltę neigti. Arba kaip Judas – nueiti ir pasikarti iš liūdesio. Deja, labai dažnai mūsų atgaila baigiasi ne tuo, kad įžeidėme Dievą, o savigaila: „O, kaip aš, toks nuostabus žmogus, taip žemai puoliau!“. Ir tokia atgaila yra niekur nevedanti, nes tik patys sau esame gražūs arba negražūs ir mums gaila, kad prastai pasirodėme. Tuo metu tikras gailestis veda į džiaugsmą, ir tai yra geriausias patikrinimas, ar jis geras. Pažiūrėkime – ar mūsų atgaila veda į džiaugsmą, ar į surūgimą, piktumą, nusivylimą, bambėjimą, priekaištavimą. Jei veda į džiugesį, kad Dievas yra gailestingas, kad turime dar vieną galimybę gyventi ir eiti tolyn, daryti gerus darbus dar uoliau, dar nuoširdžiau, vadinasi, ta atgaila gera. O jei mūsų atgaila veda į apniukimą, pilkumą, priekaištavimą, kitų kaltinimą, moralizavimus, labai tikėtina, kad ta atgaila per daug žmogiška, ir kad tas piktasis net gundo mus. Atrodo: kaip gražu, koks žmogus nuolankus, kaip atgailauja. Bet tas žmogus per daug pats sau gražus, kad ten liktų vietos Dievui. Ir blogiausia, kad tai įvyksta tarp pačių geriausių krikščionių, kurie vaikšto į bažnyčią kiekvieną sekmadienį, net klausosi katalikų radijo. Ir tie nuostabūs žmonės kartais pasiduoda piktumams, bambėjimui. O kas gi tai, jei ne avarija ir jos padariniai? Kaip minėjome, visi mes esame šiek tiek kalti, tad labai svarbu, kad mes iš savo kaltumo, susivokę, susipratę, galėtume keistis.

Kaip pastebėti savo kaltumą? Sakoma: apetitas ateina bevalgant. Taip pat ir kaltumas. Pradėję save stebėti ir analizuoti, tikėtina, padarytume tam tikras išvadas. Imame lapą popieriaus ir kas vakarą apmąstome bei surašome, kaip, kokiose situacijose tą dieną galėjome pasielgti neteisingai – gal žodžiu įžeisti, gal mintimis, gal kritika. Taip visą savaitę rašome, o sekmadienį melsdamiesi perskaitome visos savaitės sąrašą. Pažiūrėkime, kas mūsų sąraše dažniausiai kartojasi. Tarkim, apkalbėjau kolegas. Įvardijus problemą, kitas žingsnis – kaip ją spręsti. Negana pastebėti nuodėmę – reikalingas pokytis. Atradęs vaistą, po kiek laiko pasitikrini, kaip jis veikia. Jei, darydamas sąžinės ataskaitą po mėnesio, matau, kad sąrašas pasikeitė, vaistas veikia. Jei ne – ieškome kito. Tai yra tikrasis gijimas ir pokytis, duodantis mums galimybę labiau tapti Dievo vaikais (taip, visi mes esame Dievo vaikai, bet dar reikia ir tapti jais). Tai yra konkreti, apčiuopiama, tikra atgaila, mušimasis į krūtinę, kuris duoda vaisių. Nes jei mušimasis į krūtinę ir liks tik mušimusi – nedaug iš to naudos. Gali būti net žalinga, jei pradėsime vaikščioti nunarinę galvas, visur matyti kaltumą ir tapsime pasyvūs. Tai būtų didžiausias praradimas Šventajai Dvasiai. O kiek mumyse to pasyvumo ir baimės! Bet juk Dievas mums davė Dievo vaikų laisvę veikti, kad eitume, darytume, prisiimtume atsakomybę. Kalbėdami apie kaltę (o jos turime visi), nuo to ir pradėkime.

Atsigręžkime į vienaip ar kitaip nukentėjusius, aukas. Čia imame kitą popieriaus lapą ir surašome: kada ir kur man skaudėjo, kada nukentėjau. Vėlgi – tam, kad galėtume maldoje apibendrinti. Kokia paprastai yra aukos problema? Mes kenčiame, kenčiame, nuoskaudos vis kaupiasi ir niekur nedingsta. Mes jas rauginame, marinuojame, kol išsprogsta. Labai įvairiai: per apkalbas, piktumą, stresą, ligas. Dėl to, kad nesugebame nuoskaudų paleisti, paaukoti Dievui, nesugebame susitaikyti. Antai avarijos kaltininkas dažniausiai jaučiasi toks kaltas, kad neišdrįsta prieiti prie aukos ar jos artimųjų. Iš baimės, gėdos, nežinojimo, ką pasakyti. Iš tiesų, atrodo – tik į žemę prasmegti. Bet toks elgesys nėra gerai – tai ne sprendimo ieškojimas, o bėgimas nuo jo, skendimas į liūdesį. Tad nukentėjusysis, išgyvenantis susitaikymą su Dievu, gali pirmas žengti į susitaikymą su kaltininku. Prisiminkime atvejus, kai žmonės, perėję sibirus, susirasdavo savo budelius ir pasakydavo: „Žinai, aš tau atleidžiu“.

Žinoma, jei tai tebūtų žodžiai, neparuošti, neišnešioti, neišgyventi, žingsnis susitaikymo link neįvyktų. Bet jei iš tiesų Dievuje išnešiota, išgyventa – tai būtų gydantys, stebuklus darantys žodžiai, kurie galėtų pakeisti žmonių gyvenimus. Su Dievu galime tapti gyvu susitaikymo sakramentu. Bet tam pirmiausia patys savyje turime susitaikyti su Dievu, išgyventi tai, atrasti atramą, stiprybę.

Kaip tapti stipresniems ir žengti žingsnį kaltojo link? Įsivaizduokime: avarijos atveju ateiname pas skriaudiką, prieš tai, žinoma, atgailavę, išmeldę, susitaikę savyje ir pasirengę priimti bet kokią šio žmogaus reakciją. Kaltininkas nebūtinai reaguos nuolankiai ir puls ant kelių. Galbūt net užsipuls mus, nes ir jam skauda.

Kaip dažnai atsitinka? Jei kaltasis atsiprašytų, greičiausiai jam atleistume. Bet jei tas žmogus pasirodo storžievis, kuris ne tik neatsiprašo, bet ir atstumia mus, mumyse iš naujo įsiplieskia pyktis. Bet juk, kaip sakoma, šunys loja, karavanas eina. Mes ne tik dėl kaltojo ateiname susitaikyti – pirmiausia, dėl to, kad esame Dievo vaikai, kad mūsų gyvenimas tęsiasi. Esame atsakingi už savo gyvenimą, tokį, kokį turime ir kuriame. Tad net jei kažkas yra mums kaltas ir nenori to suprasti, ar ir patys pulsime veidu į purvą? Ir gyvensime paniekinimu, pykčiu, kartėliu? O gal geriau ištarti: „Bičiuli, man labai gaila dėl tavo elgesio, gaila, kad tu nesupranti, ir linkiu tau keistis“. Nuoširdžiai, nevaidinant, nemenkinant, neniekinant. Ir kai sugebėsime tokius žodžius pasakyti savo kaltininkui, jie įgaus sakramentinę, pokyčio, keitimo galią. Kodėl sakoma, kad per krikštą tampame kunigais, pranašais ir karaliais? Ar iš tiesų kunigystė gali suteikti susitaikymą? Be abejo, kunigo, kuris yra pašventintas ir tarnauja, suteiktas sakramentas skirsis nuo pasauliečio. Bet visi mes – ir kunigai, ir pasauliečiai – galime paruošti kelią sakramentui, kurio tikslas – širdies pasikeitimas. Ir kartais pasauliečio atneštas susitaikymas yra gilesnis už tą, kuris įvyksta klausykloje. O kiek paviršutiniškų išpažinčių! Tiek vienoje, tiek kitoje klausyklos pusėje. Galbūt žmogus atėjo nelabai pasirengęs, galbūt kunigas stokoja dėmesio. Ar tokios išpažintys ką nors pakeičia? Vargu. Bet jei mes, norėdami ir priimdami Evangelijos iššūkį, Šventosios Dvasios kvietimą eiti ir skelbti Evangeliją, taptume susitaikinimo nešėjais, galėtume tęsti Jėzaus darbus, keisti pasaulį. Ir iš tiesų esame tam kviečiami. Tad skaitydami Vairuotojo dekalogo įsakymą, kviečiantį padėti susitaikyti aukai ir skriaudikui, pirmiausia turėtume galvoti, kaip padėti susitaikyti savyje. Nes greičiausiai kiekvienas iš mūsų esame ir aukos, ir skriaudikai. Galimas ir trečias vaidmuo – liudininko. Ir šiuo atveju galime padėti žmonėms susitaikyti. Arba dar labiau juos sukiršinti. Vienus su kitais, su Dievu. Ir čia turime didžiulę galią: galime žmonėms, kurie kažką prarado, tapti susitaikinimo sakramentu.

Ar išdrįsime žengti aukos link? Tai padaryti labai sunku, juolab auka linkusi užsisklęsti, nuolat grįžti prie savo skaudulio. Jei ryšimės būti šalia nukentėjusiojo ir nepasiduoti neadekvačioms jo reakcijoms, kritikai, mums reikės tvirto dvasinio stuburo. Teks išlaukti, pabūti uola.

Vienas psichoterapeutas yra labai gražiai pasakojęs apie susitikimus su paciente, be galo sudėtinga asmenybe. Kaskart, kai jie susitikdavo, pacientė tiesiog taškydavosi purvais – kaip visur viskas esą blogai, ir visi aplinkiniai tokie. Psichoterapeutas po kiekvieno tokio vizito jausdavosi išsunktas. Tuo metu kiti medikai, kuriems tekdavo iškart po tų susitikimų bendrauti su paciente, pastebėjo, kad ši būdavo gerokai ramesnė, stabilesnė. Vadinasi, kiekvienas susitikimas su psichoterapeutu jai tapdavo savotišku palengvinimu, patepimu. Iš to paties psichoterapeuto esu girdėjęs posakį, kad išgydyti galime tik kai kuriuos pacientus, bet daugeliui galime palengvinti gyvenimą, o išklausyti galime visus. Tad jei kiekvienas iš mūsų sugebėtume tapti tomis ausimis, galbūt gydančiomis? Tas patepimas (galbūt kartais ir išgydymas, bet iš esmės neturint tokių pretenzijų) ir yra tas gebėjimas suvesti auką ir kaltąjį. Ir tai ne primityvus sutaikinimas, o giluminis. Aišku, ne kas kartą tai pavyks. Čia taip pat esama skirtingų lygmenų, kuriuos lemia abiejų pusių pasirengimas ir branda. Galbūt vieną kartą pasikeisti ir susivokti labiau pavyks aukai, kitą – avarijos kaltininkui. Kitas dalykas – kaip ilgai tokia nuostata truks. Ją galima palyginti su metalu: kalamas įkaista, o atšalęs vėl tampa sunkiai paslankus. Taip pat ir mes: patyrę praradimą, labai išgyvename, o prabėga savaitė, mėnuo, metai, žiūrėk ir užsimirštame, ką praradome ir kaip mums buvo tai svarbu, ką išgyvenome, grįžtame prie senų dalykų. Tad tas praradimų akimirkas labai svarbu išnaudoti – jos, kaip ir viskas gyvenime, ne veltui mums duotos. Kartais tenka išgirsti: „O gal Dievas baudžia, siųsdamas nelaimę, netektį?“. Ne, tiesiog gyvenimas sudarytas iš pakilimų ir nusileidimų. Ir vieni, ir kiti yra reikalingi, tad kai mus tai ištinka, tiesiog turime būti pasirengę. Priimkime tuos pakilimus ir nusileidimus kaip žiemą, kuri kasmet ateina, kaip lietų. Na, prapliupo lietus. Jei esame pasiruošę, turime guminius batus, skėtį – nieko tokio. Juk lietus, gaivinantis žemę, yra visatos harmonijos dalis. Bet tas pats lietus gali tapti ir pasipiktinimo šaltiniu: va, kaip pas mus blogai Lietuvoje, kiek mažai saulės, amžinai lyja… Bet kokią situaciją galime matyti kaip tą vyno butelį – pustuštį arba puspilnį. Gyvenimas yra kaip orkestras, turintis aibes balsų. Tai gerai ar blogai? Priklauso nuo dirigento, ir kiekvienas iš mūsų esame tas gyvenimo orkestro dirigentas. Arba ta gyvenimo įvairovė mus gąsdina, ir mes bėgame nuo jos, arba atvirkščiai – priimame ją kaip svarbiausią galimybę, kaip talentą, kurį reikia padauginti. Tad būkime išminčiai, gebantys sutaikyti aukas su tais, kurie jas nuskriaudė. Ir savyje, ir aplinkoje. Tepadeda mums Dievas.

Kun. Algirdas Toliatas, Lietuvos policijos kapelionas