2016 11 29

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

K. Stuarto „Kaladėlių berniukas“: gyvenimas ne pasivaikščiojimas

Keith Stuart. Kaladėlių berniukas: romanas. Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė. – Kaunas: Jotema, 2016. – 416 p.

K. Stuarto „Kaladėlių berniukas“ – skausmingai graži istorija, kuri privers jus skaitant ir verkti, ir juoktis vienu metu. Pirmiausia dėl to, kad tai be galo širdingas ir nepaprastai išradingas pasakojimas. Ir kaipgi galėtų būti kitaip, juk už jo slypi autoriaus asmeninė patirtis. Mat paties K. Stuarto vienam iš vaikų prieš keletą metų buvo diagnozuotas autizmas. Taigi įkvepianti kūrybinė šeimos veikla ir bičiuliškas bendravimas joje paskatino autorių parašyti debiutinį romaną.

Romane sutuoktinių Alekso ir Džodės šeimą ištinka dramatiška krizė, kurios pagrindinė priežastis ne itin sunkia autizmo forma sergantis jųdviejų sūnus Semas. Aleksas, taip ir nesugebėjęs rasti bendros kalbos su užsisklendusiu savyje sunkiai prognozuojamo elgesio aštuonmečiu Semu ir pavargęs nuo nesibaigiančių rūpesčių šeimoje, palieka ją ir kuriam laikui apsistoja pas vaikystės laikų bičiulį. Taigi tai pasakojimas apie tėtį, kuris nori bendrauti su savo vaiku, sergančiu autizmu, apie tėtį, nebemokantį žaisti.

Kelias sekundes jaučiu, kaip kyla pažįstamas baimės ir panikos mišinys, apimantis mane visuomet, kai bręsta priepuolis, tas bejėgiškumo jausmas neišvengiamos grėsmės akivaizdoje. Visi tėvai, auginantys autizmu sergančius vaikus, panašiai kalba – smegenys ima beviltiškai ieškoti žodžių ar veiksmų, kurie nugesintų bręstantį konfliktą. Labai dažnai manieji sprendimai ateina pavėluotai.“

Leisdamas vienas dienas, apmąstydamas praeitį ir tiktai retsykiais pasimatydamas su sūnumi, Aleksas su Semu netikėtai įsitraukia į vaikišką kompiuterinį žaidimą Minecraft, suteikiantį galimybę bendrai kurti alternatyvią tikrovę, tik jiedviem priklausantį įsivaizduojamą pasaulį. Žaidimas, į kurį Aleksas kaip ir dauguma suaugusiųjų iš pradžių žiūrėjo su nepasitikėjimu ir netgi priešiškai, suartina tėvą su sūnumi, padeda suprasti vienas kitą ir netgi atveria šviesias jų tarpusavio santykių bei tolesnio gyvenimo perspektyvas. Dar tai istorija apie susitaikymą, apie buvimą vaiku.

Mane apima keistas, bet aiškus suvokimas – Semas yra žmogus, atskirtas nuo manęs, atskirtas netgi nuo Džodės. Jis nėra spręstina problema, gaišatis mano grafike, nerimą keliantis punktas kasdienių darbų tvarkaraštyje. Jis yra asmenybė, galvoje turinti savo minčių, idėjų, prioritetų, savo ateities ambicijų. Net keista, kaip lengva visa tai pražiūrėti, užsikuitus kasdienybėje ir darbuose, nuolat kovojant su autizmu, paskendus nesibaigiančiuose mūšiuose dėl mokyklų, maisto ir drabužių. Semas yra asmenybė, turinti norus, trokštanti suprasti savo vietą pasaulyje. Ir aš padarysiu štai ką – padėsiu jam.“

Skaitant romaną, vis neapleidžia nuojauta, kad jis autobiografinis – taip įtikinamai ir įtaigiai pavaizduotos neįprastos situacijos, vaiko baimės, motinos meilė ir besąlyginis atsidavimas ir tėvo prieštaringi jausmai, savęs nuvertinimas, savigrauža. Vis dėlto, K. Stuarto tikinimu, tai išgalvota istorija, kurioje neabejotinai atsispindi šeimos patirtis ir iššūkiai auginant vaiką autistą.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.