2016 12 02

Robert Van Voren

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Pašalinkime nepadorius skausmingos praeities monumentus

Tai yra kalba, sakyta viešojoje diskusijoje Vilniaus rotušėje, diskutuojant dėl Kazio Škirpos vardo gatvės likimo.

2015 metų vasarą Vilniaus miesto savivaldybė nuo Žaliojo tilto, jungiančio Šnipiškių rajoną su miesto centru, pašalino keturias sovietines statulas. Statulos atvaizdavo valstiečius, studentus, pramonės darbininkus ir „taikos gynėjus“ – sovietų karius, kurie 1944 metais išvadavo miestą nuo nacių ir netrukus primetė antrąją sovietinę okupaciją. Statulos buvo ryškiausias sovietinio realizmo pavyzdys ir sovietiniais standartais buvo gana nekaltos: būta mažai heroizmo, jokių politinių lyderių, kaip kad Leninas ar Stalinas, atvaizdų, tik keturių sovietinių piliečių klasių, aptinkamų sovietinėje kasdienybėje, pavyzdžiai. Tačiau Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui jos atvaizdavo melą, todėl neturėjo būti išsaugotos: „Statulos reprezentuoja melą. Jos didvyriškai vaizduoja sovietinius žmones – tai yra melas… Statulos yra pašaipa iš tikrų žmonių, kurie privalėjo gyventi sovietmečiu.“

Prisimenu, kaip prieš 6–7 metus viename Vilniaus muziejų buvo surengta sovietinio dizaino paroda. Mano posūnis tada buvo paauglys ir žvelgė į pasaulį, kuris nustojo egzistuoti, ir vaizdus, kurie beveik pradingo iš mūsų kasdienio gyvenimo. Vienoje salėje stovėjo gan naujas Moskvičius, buvo demonstruojami namų apyvokos daiktai – nefunkcionalūs, tačiau keistu būdu gražūs. Be to, viename kampe televizorius transliavo vaizdo klipą, kuriame gyventojai gauna naujus butus Fabijoniškėse. Žmonės šypsojosi, šoko gaudami raktus ir pirmą kartą įžengdami į butą. „Visa tai netikra? – paklausė mano sūnus, – juk jie nebuvo laimingi, jie tik vaidina.“ Faktas yra tas, kad žmonės buvo laimingi, netgi labai laimingi pagaliau galėdami įsikelti į naują butą, į kurį dažniausiai persikeldavo iš pergrūstos komunalkos, ir ten įgyti savo asmeninę erdvę. Melas yra apsimesti, kad žmonės nebuvo laimingi. Sovietinis gyvenimas gal būt buvo žymiai pilkesnis nei gyvenimas atviroje visuomenėje, paremtoje teisės viršenybe, tačiau milijonai lietuvių gyveno laimingą gyvenimą, nes nežinojo jokio kito. Neneigiu, kad Lietuva buvo okupuota sovietų, tačiau didžioji dauguma lietuvių tapo sovietinio režimo dalimi arba paklusdami, arba kolaboruodami, o skaičius lietuvių, išdrįsusių stoti prieš sistemą, dar iki glasnost ir perestroikos buvo labai menkas. Kaip rašo vokiečių istorikas Wolfgangas Thirse, „yra tikri nusikaltėliai ir tikros aukos, kaltieji ir nekaltieji, o tarp jų yra daug kitų, mūsų, kurie ten gyvenome, plušome gyvendami daugiau ar mažiau padorų, daugiau ar mažiau protingą, daugiau ar mažiau bailų ar drąsų gyvenimą“. Daugelis sovietinių skulptūrų Vilniuje buvo pašalintos po nepriklausomybės atkūrimo. Viena pirmųjų, priverstų iškeliauti, buvo bjauri Lenino skulptūra, stovėjusi Lukiškių aikštėje – sovietinis falas priešais KGB būstinę. Skulptūros buvo surinktos ir nugabentos į Grūto parką, kad būsimosios kartos galėtų atvykti jų pamatyti ir bent kažkiek įsivaizduoti, kokio būta gyvenimo, ir sužinoti, kokie lyderiai laikė įkaite jų šalį ir primetė totalitarinį režimą. Manau, kad tai yra gera idėja: užuot sugriovus ir ištrynus panaudoti totalitarinės praeities elementus kaip edukacinius instrumentus. Jie tapo priemonėmis padėti žmonėms prisiminti ir, dera viltis, paskata dukart pagalvoti prieš dar kartą keliant pavojų laisvei ir demokratijai. Aš buvau prieš statulų nuėmimą nuo Žaliojo tilto, nes jos man veikiau buvo normalaus sovietinio gyvenimo – kartu laimingo ir liūdno – elementas, praeitis, kurio nebeatšauksi ir kuri neturėtų būti ištrinta iš Lietuvos istorijos.

Tai, ko aš nesuprantu, yra faktas, kad sovietiniai elementai iš viešosios erdvės yra šalinami labai lengvai, tačiau atrodo, kad yra neįmanoma pašalinti monumentų Lietuvos nacionalistams, kurie sudėtingais karo metais tapo nusikaltėliais ir dalyvavo sunaikinant kone visus Lietuvos žydus. Jie vis dar yra garbinami kaip nepriklausomos Lietuvos valstybingumo didvyriai, lietuvių tautos gynėjai, tačiau iš tiesų jie tapo karo nusikaltėliais skatindami ar dalyvaudami didžiausiose kada nors Lietuvos žemėje įvykusiose masinėse žudynėse. Mano nuomone, jų nusikaltimas yra didesnis, nei vien tik nekaltų vyrų, moterų ir vaikų žudymas. Jie ištrynė vieną iš ryškiausių Lietuvos paveldo dalių, jie atsikratė šalyje begalės pramonininkų, mokslininkų, menininkų ir kitų inteligentijos atstovų. Šis nusikaltimas palietė ne tik Lietuvos žydus, bet ir visą Lietuvą. Vienas veiksnių, padariusių Holokaustą Lietuvoje įmanomą, buvo bendravimo tarp lietuvių ir Lietuvos žydų stygius. Bendruomenės gyveno greta, tačiau Lietuvos žydai buvo regimi kaip „kitokie“, ir taip buvo žengtas pirmas žingsnis sunaikinimo link. Ši atskirtis tęsėsi daugelį dešimtmečių, ją išlaikė sovietų valdymas, tačiau, laimė, jaunesnioji lietuvių karta pradėjo regėti Lietuvos žydų istoriją kaip dalį savosios istorijos. Todėl jiems daugumos Lietuvos žydų išnykimas tampa tuo, kuo yra – tautine netektimi, asmenine netektimi. Tokioje atmosferoje neįmanoma išlaikyti monumentų žudikams ir kolaborantams – atminimo lentos Juozui Ambrazevičiui mano Vytauto Didžiojo universitete, Kaune, ir atminimo lentos Jonui Noreikai ant Vrubleveskių bibliotekos sostinėje.

Mane stulbina pagalvojus, kad viena gatvių lieka pavadinta Kazio Škirpos, Lietuvos aktyvistų fronto, kurio karšti antisemitiniai pareiškimai ir propaganda nutiesė kelią Holokaustui, lyderio, vardu. Norintieji išsaugoti gatvės pavadinimą teigia, kad Škirpa liko Berlyne, todėl asmeniškai nedalyvavo žydų žudynėse. Tačiau jie pamiršta, kad Vokietijoje Škirpa liko prieš savo valią ir taip buvo sulaikytas nuo tiesioginio dalyvavimo. Be to, Stalinas ir Hitleris taip pat asmeniškai nieko nenužudė, tačiau ar tai reiškia, kad jie taip pat nėra kalti?

Lietuva suveda sąskaitas su savo praeitimi. Pagaliau. Tai yra skausmingas procesas, tačiau aplinkui regiu pokyčius. Auga nauji lietuviai, kurie suvokia, kas nutiko, kurie gedi nužudytųjų ir to, kas prarasta. Tokioje valstybėje šie klaidingi monumentai turi būti pašalinti. Privalu įgyvendinti teisingumą, kito kelio nėra. Mano požiūriu, visi šie monumentai turi būti surinkti į vieną vietą, kaip kad Leninai ir Stalinai Grūto parke, ir tapti dalimi tiesą pasakojančios ekspozicijos apie tas labai tamsias dienas ir vaidmenis, kuriuos tada atliko skirtingi asmenys. Jie turi tapti perspėjimu, kad linija tarp gėrio ir blogio yra plona, kad visuomenė turi likti budri tam, kad neleistų įvykiams išslysti iš rankų. Tačiau svarbiausia, kad šie monumentai turi būti naudojami taip, kad būtų pagerbtos jų aukos, kurių kapai amžinai liko Lietuvos žemėje.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.