Romantizmo kartos deimantas

A. Wajdos kūrybinis kelias iš esmės sutapo su Lenkijos kino istorija: jis truko daugiau kaip pusę šimtmečio. Su režisieriaus išėjimu baigėsi labai svarbi Lenkijos kino epocha. Ne tik todėl, kad mirė vienas iškiliausių kūrėjų, kurio filmai skatino karštas diskusijas ir kėlė dideles emocijas. Jo kūrybos stilius paliko gilų įspaudą lenkų kultūroje – nuo 1955 m. sukurto debiutinio filmo „Karta“ (lenk. Pokolenie) iki 2016 m. sukurto filmo „Povaizdžiai“ (lenk. Powidoki). Šitie du pavadinimai gerai atspindi visos kartos, išgyvenusios tragišką pralaimėjimą Antrajame pasauliniame kare, istorinę patirtį.

Po režisūrinio debiuto A. Wajda sukūrė 45 filmus, dar daugiau teatro spektak­lių, ypač – Krokuvos Senajame teatre, ir dešimt televizijos spektaklių; 1972–1983 m. jis vadovavo kūrybiniam susivienijimui „X“, 1978–1983 m. buvo Lenkijos kino kūrėjų draugijos pirmininku, dėstė Lodzės kino mokykloje, vadovavo Varšuvos kino meistrų mokyklai. 1997 m. buvo išrinktas į Prancūzijos Dailiųjų menų akademiją ir Europos kino akademiją. A. Wajda yra priskiriamas prie didžiausių pasaulio kino meistrų, sulaukė savo šalies ir užsienio apdovanojimų: už visą kūrybą buvo gavęs Feliksą – Europos kino apdovanojimą (1990), „Auksinį liūtą“ Venecijoje (1998), „Krištolinį vilkdalgį“ Briuselyje (1999) ir „Oskarą“ (2000). Jis buvo Vašingtono Amerikos universiteto, Bolonijos universiteto, Krokuvos Jogailaičių universiteto, Lodzės universiteto, Varšuvos universiteto ir Gdansko universiteto garbės narys.

Žvelgiant į gausų A. Wajdos palikimą, į akis pirmiausia krenta jo nuosekli pastanga (ypač komunistinės Lenkijos laikais) vaizduoti nepameluotą savo šalies istoriją. Katynėje sovietų nužudyto ulonų karininko sūnus kiną traktavo kaip galimybę pakeisti visuomenės mąstymą apie skaudžią praeitį. Būdamas vienas žymiausių Lenkų kino mokyklos atstovų, jis nagrinėjo tautos istorinius skaudulius: svarstė komplikuotą atminties santykį su Varšuvos sukilimu (beprasmės ir nesėkmingos sostinės gyventojų kovos su vokiečių okupantais motyvas, filmas „Kanalas“ (lenk. Kanał, 1956)), su Armija Krajova (jaunuolio Maceko Chełmickio drama filme „Pelenai ir deimantas“ (lenk. Popiół i diament, 1958)) ir su pralaimėjimu 1939 m. rugsėjį (ulonų, kovojančių su moderniai apginkluota vokiečių kariuomene, drama „Eiklioji“ (lenk. Lotna, 1959).

Istorija A. Wajdos kūryboje yra paženklinta ir asmeninių išgyvenimų antspaudu. 2007 m., tik po keletos pratylėtų dešimtmečių, režisierius tiksliai rekonstravo savo tėvo mirties aplinkybes: sukūrė „Katynę“ (lenk. Katyń) – turbūt patį asmeniškiausią filmą per visą savo kūrybinį gyvenimą. 15 mln. zlotų kainavęs filmas pasakojo apie tragišką lenkų karininkų likimą NKVD gniaužtuose. Šiuo filmu, anot paties A. Wajdos, norėta „pagerbti tėvo, Starobielsko lagerio belaisvio, nužudyto 1940 m. pavasarį Miednojės vietovėje, atminimą“. Kartu tai buvo ir pagarbos atidavimas motinai, kuri tik prieš pat savo mirtį sužinojo tiesą apie Katynės tragediją. Mūsų šalyje iškilminga šio filmo premjera įvyko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teat­ro Didžiojoje salėje. Maskvoje filmas buvo parodytas Kino namuose, bet platesnės distribucijos nesulaukė.

„Jo filmai atspindi Lenkijos istoriją. Tai daugybės lenkų kartų baimės, vilties, tikėjimo, nuopuolio istorija“, – tokiais žodžiais jo filmų esmę nusakė rašytojas ir publicistas Januszas Głowackis.

A. Wajda kalbėjo apie Lenkijos istoriją komunistinio režimo metais – ir darė tai estetiškai rafinuotu, vizualiai daugiareikšmiu stiliumi, simbolių kupina kalba, iškeldamas romantiško herojaus asmenybę. Jo filmų herojai tapo visiems suprantamų simbolių repertuaro dalimi, o jų likimai ilgam įsirašė į kolektyvinę atmintį. Kai kurios scenos ir nufilmuotos detalės yra tokios įtaigios, taip stipriai įsirėžusios į atmintį, kad neįmanoma jų užmiršti: neįtikėtinai gaivališkos šokių vizijos filme „Vestuvės“ (lenk. Wesele, 1972), į aukų kaklus smingantys giljotinos ašmenys „Dantone“ (lenk. Danton, 1983), be galo įtaigi, ekspresionistinė Lodzės miesto panorama ir kamerinės scenos su reikšmingomis detalėmis filme „Pažadėtoji žemė“ (lenk. Ziemia obiecana, 1974). Pakanka prisiminti tikslingai sukomponuotą, simbolių pripildytą fragmentą filme „Eiklioji“, kur lenkų kavalerija atakuoja vokiečių tankus: jo vieno pakaktų ištisam seminarų ciklui, skirtam santykiui tarp istorinio fakto ir jo vaizdavimo kine, tarp istorijos ir mito, tarp vaizdinio kine ir dailėje. Tai tema, apimanti romantišką heroizmą ir tragizmą.

Simboliais taip pat apaugo garsusis baltas Wajdos žirgas. Pirmą kartą jis pasirodo filme „Pelenai ir deimantas“, kai priartėja prie pasivaikščioti išėjusių herojų – nežinia, iš kur jis atsirado, nežinia, dėl ko. Bet į atmintį įstringa tarsi mirties šešėlis, persekiojantis romantiškų jausmų apgaubtus įsimylėjėlius. Tų arklių, ir ne tik jų, buvo labai daug, kaip ir kitų pasikartojančių motyvų ir simbolių. „Pelenų ir deimanto“ scena su degančio spirito stiklinaitėmis, tarsi simbolinėmis žvakėmis, uždegtomis žuvusiems Armijos Krajovos kariams atminti, laikoma pati garsiausia lenkų kino scena. Jos daugiareikšmė sugestija buvo tokia stipri, kad lenkų istorinę vaizduotę veikė labiau negu filmo visuma. Vaizdai-simboliai buvo įrankiai, leidę įveikti cenzūrą, – kad ir filmo „Kanalas“ finalinė scena su vaizdu pro grotas, tapusia iškalbinga tylinčios ir pavergtos visuomenės metafora.

Per visą mano kaip kinotyrininkės edukacijai ir moksliniams tyrimams skirtą laiką Wajda buvo ypač svarbus. Sunku būtų įsivaizduoti lenkų kino teo­rinę mintį be niekada nesibaigiančių A. Wajdos filmų svarstymų. Kaip teigė Krzysztofas Kornackis, tie, „kurie nežino jo filmų, mirties patale turėtų jausti gėdą“. A. Wajdos brandžiausi filmai taip pat teikė man jėgų ir tikėjimo tuo, kad valstybėje, kur galioja politinė cenzūra, reikalaujanti iš kino ideologinių funkcijų, yra galimas kinas be kompromisų, praplečiantis laisvės ribas ir demaskuojantis sufalsifikuotą tikrovę. Šiuo požiūriu nebuvau vieniša.

A. Wajdos siekis filmuose parodyti istorinę tikrovę turėjo didžiulę įtaką Vidurio ir Rytų Europos kinematografo idėjinei programai. Jo kūryba išreiškė naujas kino tendencijas ir įkvėpė ryžto šiapus „geležinės uždangos“ gyvenantiems žmonėms kalbėti apie savo istoriją. A. Wajdos filmuose išsiskleidžia tokia kūrybinė laisvė, kokia kitų soclagerio šalių, ypač Sovietų Sąjungos, režisieriams buvo sunkiai įsivaizduojama. Lenkų režisieriaus „antisocialistiniai“ filmai, rodyti Sovietų Sąjungoje, pritraukdavo daugybę žiūrovų.

Šis „didžiausias maištininkas“, „laisvės idealus ginantis lenkų patriotas“ ir bičiulis, su „kuriuo yra sunku“, kaip rašė sovietinė spauda, nebijojo ir ryžtingų viešų deklaracijų. „Mes niekada nebuvome atsiklaupę prieš sovietinį kiną“, – nuskambėjo A. Wajdos žodžiai sovietinių funkcionierių akivaizdoje per Maskvos kino festivalį 1979 m. Neatsitiktinai VGIK studentai ir būsimi režisieriai būtent iš Wajdos filmų mokėsi skvarbaus žvilgsnio į istorinę tikrovę. „Politinė opozicinė mintis pas mus atėjo ne iš Vakarų, o iš mūsų, socialistinio lagerio. […] Pirmuoju antisovietiniu pasaulinio lygio filmu buvo „Pelenai ir deimantas“. Tai buvo visiškas šokas. […] Kaip pavydėjau lenkams. O jie priekaištavo, kad jie neturi laisvės“, – atsiminimuose rašė Andrejus Končialovskis.

A. Wajda tapo pavyzdžiu ir mūsų režisieriams. Vytautui Žalakevičiui, Raimondui Vabalui, Almantui Grikevičiui jis tapo atrama, mokytoju, o kai kam – ir viltingą prieglobstį teikusiu bendraminčiu. Dar 1973 m. V. Žalakevičius, draskomas abejonių dėl išvykimo iš Lietuvos, laiške savo bičiuliui Arnštamui guodėsi: „Sieloje prakeikimas ir gaisras… Mano minist­ras kalbėjo su Jermašu ir CK. Kad mane pririštų prie savo geldos. Jiems tai nepavyks, aš greičiau išvažiuosiu į Lenkiją pas Vaidą“. „Visada labai mėgau lenkų kiną, – po daugelio metų prisipažino A. Grikevičius. – Man jis buvo labai artimas. Tiesa, ne man vienam, bet ir kitiems lietuvių režisieriams. Tik­riausiai čia daug lemia istorijų bend­rumas, ypač Wajdos filmuose.“

Be to, lietuviškų filmų kūrėjams simbolinis A. Wajdos kinas buvo virtęs neišsenkančiu įkvėpimo šaltiniu. Baltas žirgas iš filmo „Eiklioji“ didingai įžengė į Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ ir vienišas klajojo po Vilniaus gatves, tarsi nutylėtos senosios Lietuvos istorijos simbolis. Žemyn galva kabantis Kristus sugriautoje koplyčioje iš filmo „Pelenai ir deimantas“ ir prie ąžuolo kamieno prikaltas Rūpintojėlis filme „Niekas nenorėjo mirti“ – susieinantys skausmo ir liūdesio simboliai. Arba V. Žalakevičiaus „Teroroĺ scenarijaus scena nuo sviedinio skeveldrų skylėtų paklodžių fone ir Maćeko Chełmickio mirtis tarp baltų išdžiaustytų paklodžių filme „Pelenai ir deimantas“.

Verta pažymėti, kad pastarasis filmas Sovietų Sąjungos (taip pat – ir Lietuvos) ekranuose buvo parodytas tik po aštuonerių metų – 1966 m. pradžioje. Jo premjera tapo reikšmingu V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (pradėto ekranuose rodyti tuo pačiu metu) kontekstu.

Su Lietuva A. Wajdą sieja ir romantizmo kodas, romantiškos praeities samp­rata. Anot kultūrologės Iwonos Kurz, šiandien nebūtų lenkiško romantizmo ir Lenkijos istorijos suvokimo be šio režisieriaus kūrybos. Ir tai visiškai suprantama, teigia žymiausia lenkiško romantizmo tyrinėtoja Maria Janion, nes tas, kuris gyvena dvasinėje lenkų erdvėje, negali būti anapus romantizmo. Tai – svarbiausia istorinė Lenkijos epocha. Lenkiškas romantizmas – ypatingas, didis, kaip ir kiti romantizmai (pavyzdžiui, vokiečių), bet tuo pat metu visiškai skirtingas.

Į filmą „Pelenai“ (lenk. Popioły, 1965), o vėliau ir į filmus „Ponas Tadas“ (lenk. Pan Tadeusz, 1999) bei „Kerštas“ (lenk. Zemsta, 2002) įpinti istoriniai siužetai ir lenkų portretai pradėjo ir tęsė plačią istorinę panoramą, autoriui vis sugrįžtant prie romantizmo pirmavaizdžio. Romantišką herojų pakeičia nostalgijos pagimdytas herojus. Taip XXI a. pradžioje A. Wajda sugrįžta prie Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“. Šiame filme jis pavaizdavo tai, kas atspindi garsiosios poemos esmę – nostalgiją, meilę ir ironiją. „Pono Tado“ ekranizacija Lenkijoje sulaukė itin didelio dėmesio, ją pažiūrėjo daugiau kaip 5 mln. žmonių. Tačiau būta ir skeptiškų nuomonių. Tokią išsakė Czesławas Miłoszas, kuris manė „Poną Tadą“ esant metafizine poema, nepasiduodančia kino kalbai. Beje, Miłoszas atsisakė Wajdos pasiūlymo šio filmo prologe suvaidinti Poetą-pranašą.

Man asmeniškai artimiausi tie filmai, kuriuose režisierius atsisako politinių aistrų, pakeičia nuotaiką, tempą ir melancholiškai bei intymiai vaizduoja XX a. pradžios dvarelių gyvenimą, besiklostantį tapybiškame kraštovaizdyje ir keliantį lenkų žiūrovams agrarinės idilės jausmus. Tai visų pirma be galo lyriškas ir plastiškas filmas „Beržynas“ (lenk. Brzezina, 1970), šiltumu ir moteriškų jausmų subtilumu stebinantis filmas „Panelės iš Vilko“ (lenk. Panny z Wilka, 1979) ir idiliškai tragiškas kūrinys „Meilės įvykių kronika“ (lenk. Kronika wypadków miłosnych, 1985).

A. Wajdą nuo kitų Vilniaus mylėtojų išskiria ir tai, kad jis Vilniuje buvęs vieną kartą gyvenime. Jis į pirmąją užsienio kelionę išsirengė 1955 m. kartu su savo debiutiniu filmu „Karta“ (lenk. Pokolenie, 1954). Į Vilnių, kuris buvo tapęs vienu iš Lenkijos liaudies respub­likos kino filmų festivalį priimančių miestų, jis atvyko iš Maskvos spalio pradžioje. Tai buvo vienintelis A. Wajdos vizitas krašte, į kurį jis po to dažniausiai sugrįždavo tik savo filmuose. Kai A. Wajda kūrė „Meilės įvykių kroniką“ pagal Naujojoje Vilnioje gimusio Tadeuszo Konwickio romaną, pasakojantį apie herojaus vaikystę prieškario Vilniuje, režisierius į sovietų Lietuvą nebuvo įleistas. Tai nutiko dėl politinių aplinkybių. Lenkijoje tuo metu buvo įvesta karinė padėtis ir komunistinė vietos valdžia, kaip prisiminė režisierius, iš anksto baiminosi, kad A. Wajda neva galįs sukurti filmą, leidžiantį įžvelgti slaptą lenkų norą susigrąžinti Vilnių. Tad filmas buvo kuriamas įvairiose Lenkijos vietose: Vilniaus gatves pakeitė Pšemyšlis, žydų kvartalą atstojo Liublinas, „Vilniaus Kolonija“ buvo atrasta prie Varšuvos.

Žinoma, jo viziją apie Lietuvą formavo ir vaikystės prisiminimai iš gimtojo Suvalkų miesto, įsikūrusio netoli lietuviškai kalbančių kaimų. Turbūt neatsitiktinai kraštovaizdis filmui „Ponas Tadas“ buvo filmuojamas Suvalkų apylinkėse.

Mirus A. Wajdai, jo mylimas aktorius Danielis Olbrychskis pasakė iškalbingą mintį apie mokytoją: „Šią akimirką Mickevičius, Słowackis, Norwidas, Żeromskis ir Wyspiańskis sako: „Na, kolega, esi tarp mūsų““.

Mes Andrzejaus Wajdos atminimą pagerbti šiandien galime tik vienu būdu – skaitydami romantizmo autorius ir kalbėdami apie Wajdos filmus. Yra apie ką.