2016 12 12

Johannes G. Gerhartz

Bažnyčios žinios

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

„Sukurk man tyrą širdį“

Sukurk man tyrą širdį, Dieve“ (Ps 51, 12)

51-oji psalmė, bažnytinė atgailos psalmė, yra pamatinės biblinės žinios apie nuodėmingo žmogaus atpirkimą bei nuteisinimą Dievo malone ir gailestingumu svarbiausias tekstas (1). Psalmė, viena vertus, grįsta Senojo Testamento mintimi, kad širdis ir širdį pripildanti dvasia yra dvi pagrindinės galios, kuriomis žmogus gyvas (2). Antra vertus, ji įkvėpta didžiojo biblinio pažado sukurti žmogui naują širdį: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią“ (Ez 36, 26 ir t.; taip pat Ez 11, 19) (3). Todėl šioje psalmėje Miserere vis meldžiama, kad mūsų širdis ir ją pripildanti dvasia būtų tyra ir nauja. Tai apibendrinama šia maldos eilute: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“ (Ps 51, 12). Jėzus irgi meldėsi šios psalmės dvasia. Jis skelbė palaimintais „tyraširdžius“ (Mt 5, 8) ir troško, kad įžvelgtume ir suprastume: blogos mintys, juodinantys žodžiai ir pikti darbai kyla iš mūsų širdies; „šitie dalykai suteršia žmogų“ (Mt 15, 15–20).

„Sukurk man tyrą širdį, Dieve“ – šią psalmės eilutę toliau aiškinsime aptardami širdį, tyrą širdį ir galiausiai prašymą sukurti tyrą širdį. Širdis Kas turima galvoje kalbant apie žmogaus širdį? Fiziniu aspektu esama bent trijų nuorodų į tai, ką turime galvoje kalbėdami apie širdį kaip simbolį. Kieno nors paklausus, kurioje vietoje jo širdis, dauguma parodys į kairę krūtinės pusę. Tačiau kiekvienas medikas pasakys, kad širdis yra kone tiksliai krūtinės viduryje. Tai mums pirmoji nuoroda į tai, kodėl širdžiai tenka didelė simbolinė reikšmė: širdis žmogaus centras, pats pagrindas ir gelminė varomoji jėga, lobis, kurio jis nieku gyvu neatiduos. Širdis palaiko kraujotaką. Kalbant apie žmogaus širdį perkeltine prasme, galvoje turima tai, kas žmogų įgalina judėti, skatina veikti, motyvuoja jo gyvenimą, yra jo vidinė varomoji jėga siekti to, kas jam svarbu. Jėzus čia kalbėtų apie „maistą“: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote“; „mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė…“ (Jn 4, 32. 34).

Trečioji nuoroda: širdis yra iškiliu būdu gyvybiškai svarbus žmogaus organas. Jai sustojus, žmogaus gyvenimas užgesta. Tad širdis yra gyvybės ir žmogaus troškimo gyventi simbolis. Šitaip žvelgiant, nestebina, kad apie širdį Šventajame Rašte kalbama labai dažnai. Tiesa, ten, kur Šventajame Rašte ir pirmiausia Senajame Testamente vartojamas žodis „širdis“, šiandien dažnai taikytume žodį „aš“. Vietoj psalmininko žodžių: „Mano širdis ištikima“ (Ps 57, 8) ir „Pasitiki juo [Viešpačiu] mano širdis“ (Ps 28, 7) šiandien tikriausiai sakytume: „Aš ištikimas“ ir „Pasitikiu juo.“ Tačiau sykiu jaučiame, jog sakydami tiesiog „aš“ kažko netenkame. Sakant: „mano širdis“, tiesiog išreiškiama: „Aš savo gelmėje, savo giliausiame viduje.“ Koks aš esu iš tikrųjų? Ar galiu pažinti, kaip atrodo mano giliausias vidus, mano širdis?

Atsakyti į šį klausimą nelengva. Juk negalime pažvelgti į savo širdį. Mūsų žinios apie ją dažniausiai netiesioginės. Jėzus sako: „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45). Jei visada noriai kalbame apie kokį nors dalyką, galime būti tikri, – tai mums rūpi. Ir priešingai: jei tenka konstatuoti, jog apie tai, kas žmogui atrodo svarbu, jis nekalba, tiesiog reikėtų paklausti, ar tas dalykas jam iš esmės apskritai rūpi. Tačiau Biblijoje gerai suvokiama širdies ir galvos, širdies ir lūpų neatitiktis. Pavyzdys – Izaijo žodžiai, cituojami ir Jėzaus: „Ši tauta šlovina mane žodžiais, bet jos širdis toli nuo manęs“ (Mk 7, 6b; Iz 29, 13). Tikriausiai kiekvienam ne paslaptis, kad lūpomis kartais pasakoma dalykų, besiskiriančių nuo to, kas iš tikrųjų yra to žmogaus viduje. Taip elgiamės norėdami būti mandagūs ir todėl nepasakome, ką galvojame, arba gėdijamės pasakyti tiesą – tiek mažuose, tiek dideliuose dalykuose.

Kada mano lūpos kalba kitaip negu mano širdis? Kodėl tai darau kalbėdamas tam tikromis temomis? Galbūt man šitie dalykai tokie svarbūs, jog esu pasirengęs suklaidinti ar būti nesąžiningas, kad juos nuslėpčiau? Mūsų nuslėpimai gali padėti pažinti, kas mums iš tikrųjų rūpi. Šventasis Raštas atkreipia mūsų dėmesį į dar vieną neatitikimą – būtent tarp žmogaus širdies ir jo išvaizdos. Imkime pranašo Samuelio pavyzdį. Jis svarsto katrą iš Izraelio sūnų patepti karaliumi. Pamato išvaizdaus stoto Eliabą ir pamano: tikrai yra tas. „Bet Viešpats tarė Samueliui: Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį . Juk Dievas mato ne taip, kaip žmogus, – žmogus mato, kas akimis matoma, o Vieš- pats žiūri į širdį“ (1 Sam 16, 7). Antoine‘as de Saint-Exupéry šią mintį išplėtė ir pasakė: „Gerai matoma tik širdimi. Esmė akimis neregima.“

Galime savęs paklausti: kokį mane mato kiti žmonės? Kas iš to, kas mano, daro jiems poveikį – ir kodėl? Tai gali padėti išsiaiškinti, kas tūno mūsų širdyje, kas joje išsikeroję taip, kad veikia išorę. Galiausiai visiems pažįstama neatitiktis – būtent neatitiktis tarp širdies ir intelekto arba tarp širdies ir proto.

Tikriausiai visi esame kada nors ištarę: galva pataria elgtis vienaip, bet širdis šnibžda ką kita. Ko klausyti? Nusistatyti prioritetus paprastai yra charakterio ar nuostatos dalykas. Žodis „širdis“ šiame kontekste nesunkiai suprantamas kaip jausmas ir tada klausyti širdies reikštų klausyti jausmų, tarsi jie visada būtų teisūs. Bet „širdis“ šioje priešybių poroje taip pat gali reikšti, kad mūsų intelektas nėra vienintelis būdas pažinti tai, kas teisinga, kas darytina, bet kad yra dar vienas, gilesnis pažinimas, būtent pažinimas širdimi. Blaise‘as Pascalis tai išreiškė žodžių žaismu: „La coeur a ses raisons que la raison ne connait pas – širdis turi savo paskatų, kurių nežino protas.“

Žodžiu „širdimi“ čia žymimas intuityvus pažinimas. Ir šiuo atžvilgiu verta patyrinėti savo patirtį: ar mano gyvenime pasitaikė situacijų, kai esu ištaręs: „Ką čia darau, proto požiūriu „kvaila“, tačiau savo viduje, širdyje žinau, jog taip elgtis teisinga.“ Kas taip galvoja ir elgiasi, tiki, jog egzistuoja savitas būdas, kuriuo mums kalba Dievas ir jo Dvasia. Kalba ne tik, kaip Rašto žodžiais, mūsų ausims ar vien mūsų intelektui. Esminiais mūsų gyvenimo klausimais pakankamai dažnai kalba ir mūsų širdžiai. „Širdis yra organas, kuriuo žmogus klauso Dievo ir jam atsiveria“ (4). Todėl taip svarbu turėti „imlią širdį“, kokios prašė Saliamonas: „Suteik savo tarnui imlią širdį“ (1 Kar 3, 9). O mokiniai iš Emauso klausia: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę? Jie tuoj pat pakilo ir sugrį- žo į Jeruzalę“ (Lk 24, 32 ir t.).

Tyra širdis

Klaidinga manyti, jog klausimas, ar turiu tyrą širdį, susijęs tik su manimi ir Dievu. Juk atrodo, kad tik Dievas gali pažvelgti į mūsų širdį, ją pažinti! Tačiau galvoje turimas ir mano santykis su kitais žmonėmis, mano elgesys jų at- žvilgiu. Kokių gi dalykų tyra širdis yra nesutepta? Tyra širdis yra nesutepta savanaudiškumo, galvojimo vien apie savo „aš“. Žmogui, turinčiam tyrą širdį, pirmiausia rūpi ne jis pats, bet Dievas ir artimas – ir kaip tik per tai jis pats tampa žmogumi. Jėzus buvo žmogus, turintis „tyrą širdį“, tai yra: jis buvo žmogus kitiems – Dievui, savo Tėvui, ir žmonėms. Tikėjimo išpažinime išpažįstame: „Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus ir tapo žmogumi.“ Ir „Jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus.“ Tad „tyra širdis“ yra nepadalyta, grynai į Dievą bei artimą nukreipta širdis.

Tai turi didžiulių padarinių ne tik paties žmogaus gyvenimui, bet ir jo santykiui su Dievu bei kitais žmonėmis. Dar vienas nesusipratimas susijęs su 51-ojoje psalmėje du kartus pavartotu žodžiu „nuplauti“ (4 ir 9 eil.). Čia galima klaidingai pamanyti, kad purvas, kurį reikia nuplauti nuo širdies, yra kažkas išoriška, ką galima „nuplauti“ ir išlaisvinti iš to širdį, padaryti ją švarią. Tyra širdis bibline prasme negali būti be tikrojo širdies perkeitimo. Aiškumo dėlei paprastas pavyzdys. Namas ilgą laiką stovėjo tuščias. Langų stiklai pasidarė nešvarūs. Langų valytojas juos valo iš išorės. Vienus pavyksta nuvalyti, kitų ne. Gali valyti kiek nori, bet niekas nepadeda – langai apsinešė iš vidaus. Tada ateina stiklintojas ir įstato naujus stiklus. Taigi būdai, kuriais langai padaromi švarūs, skirtingi. Kuris iš jų įtaigiau simbolizuoja žmogaus širdies nutyrinimą? Nuplovimas ar atnaujinimas? Kas tikrai nori turėti „tyrą širdį“, tas trokšta, kad jo širdis būtų iš pagrindų atnaujinta. Tad „tyros širdies“ įvaizdžiu nusakoma, jog mūsų daromas gėris ar blogis nėra išoriškas dalykas, nepaliečiantis mūsų asmens šerdies. Mūsų daromas gėris ir blogis kyla iš mūsų vidaus, mūsų širdies: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7, 20– 23).

Tai reiškia, kad mūsų nuodėmės nenutinka mums tiesiog. Nusidedame ne tik todėl, kad kartais esame kamuojami kokios nors prastos nuotaikos, tiesiog netikėtai užklumpami blogio ar iš apsileidimo nedarome to, kas gera.

Mūsų daroma nuodėmė nėra atsitiktinis dalykas, tai, kas mums nutinka atsitiktinai. Mūsų viduje, mūsų širdyje esanti netvarka išorėje pasireiškia ne atsitiktinai, bet neišvengiamai: „Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs gerų“ (Mt 7, 18). Vadinasi, tai, kas gera ir bloga, kyla iš žmogaus širdies, vidaus. Todėl Rašte ši „tyra širdis“ dažnai vadinama „nauja širdimi“, „jautria“, o ne „akmenine širdimi“ (Ez 36, 26; taip pat 11, 19). Taip išreiškiamas to nuplovimo ar atnaujinimo gilumas. Jėzus tai vadina „atgimimu“. „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo Karalystės“ (Jn 3, 3). Ir pakartoja sukonkretindamas: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo Karalystę“ (Jn 3, 5). Štai kodėl geri ketinimai dažnai duoda taip nedaug vaisių.

Norint pasiekti savo širdies gelmę, iš tiesų pakeisti savo elgesį, dažniausiai neužtenka valingai apsispręsti ir pasiryžti ateityje tą ar aną daryti kitaip ar geriau. Tas labiau tinka išoriškesniems dalykams ar elgsenoms. Tačiau pasikeisti savo širdyje, tapti „nauju žmogumi“ iš išorės neįmanoma; tai galima tik iš vidaus, veikiant vidinei paskatai. Kaip tik tai ir norima pasakyti „tyros širdies“ sąvoka. Gali būti naudinga prisiminti kokius nors savo gyvenime padarytus itin gerus ar itin blogus darbus ir savęs paklausti: kaip, tiesą sakant, tai nutiko? Kokios vidinės ir išorinės aplinkybės leido man taip pasielgti? Kas paskatino mane anuomet taip elgtis? Tada įsisąmoninsime sąsajas, kurių anuomet, kai darėme gera ar bloga, dažnai nė nesuvokėme. Tačiau tai nereiškia, jog neatsakome už savo poelgius. Už juos būtent atsakome todėl, kad esame atsakingi už tai, kas dedasi mūsų širdyse, esame atsakingi už savo „širdies tyrumą“. Iš to kyla paskutinis klausimas: ką daryti, kad turėčiau „tyrą širdį“? Kaip savo širdį atnaujinti, kad iš jos eitų ne blogis, bet gėris? Taip priartėjome prie psalmininko prašymo.

Sukurk man tyrą širdį, Dieve“

Kas taip meldžiasi, tas iš esmės jau pripažįsta savo iš- galėmis esąs nepajėgus pasiekti, kad jo širdis būtų tyra. Tą žinodamas 51-osios psalmės maldininkas meldžia Dievą sukurti „tyrą širdį“. Šia psalme mums norima perteikti esminę įžvalgą: tyros širdies pats nesusikursi, net ir labai rimtais pasiryžimais. To nesukurs nė kiti žmonės, kad ir kaip būtų pasirengę ir mokėtų padėti. Tai sukurti gali tik Dievas. Be jo žmogus „tyros širdies“ nepasieks. Paulius sako: „Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą [į Jėzų Kristų], ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana“ (Ef 2, 8). Ši įžvalga ir iš to išplaukiantis elgesys yra pirmutinis, pamatinis, būtinas žingsnis „tyros širdies“ link.

Ta įžvalga skatina tyros širdies laukti iš Dievo, melsti jos iš Dievo. Psalmininkas kaip tik tai ir daro. O Bažnyčia savo Valandų liturgijos maldoje irgi vis prašo tyros širdies. „Sukurk man tyrą širdį, Dieve.“ Hebrajų kalboje atitinkamas žodis – barah. Tas pats žodis pavartotas Pradžios knygos pirmojoje eilutėje, kur parašyta: „Pradžioje Dievas sukūrė (barah) dangų ir žemę“ (5). Tad maldininkas prašo sukūrimo pilnatviška šio žodžio prasme, vadinasi, to, ką gali tik Dievas ir ko žmogus gali laukti tik iš Dievo bei jo prašyti. Tai nėra vien nuplovimas, tai – širdies sukūrimas iš naujo, taigi, „egzistencijos šerdies naujas sukūrimas“.

Egzegetai atkreipia dėmesį į giliąją šio 51-osios psalmės prašymo prasmę. Čia kalbama ne apie išlaisvinimą iš praeities nuodėmių naštos ir naują geresnio, meilės gausesnio gyvenimo Dievo ir artimo atžvilgiu pradžią. Jau ir tai būtų didelė malonė. Čia kalbama apie tvarų, galutinį perkūrimą, apie žmogaus vidinės būties negrįžtamą perkeitimą. Psalmininkas šioje maldoje prašo, kad Dievo iš naujo sukurta jo širdis, nepaliaujamai palaikoma Jo, nuo tada gyventų „tokioje gyvenimo bendrystėje su šventuoju Dievu, kad nuodėmė Dievo (ir žmogaus) atžvilgiu taptų neįmanoma“, ir tikrove taptų biblinis paraginimas: „bū- site šventi, nes aš esu šventas!“ (Kun 11, 45).

Tačiau kaip galime Dievo to prašyti dar neturėdami tyros, naujos širdies, jei mūsų širdis tebėra akmeninė, o ne jautri? Juk tokia malda jau yra naujos širdies ženklas, tyros širdies padarinys. To prašyti galime todėl, kad iš Jėzaus pamokymų tikėdami žinome, jog Dievo esame priimti ir mylimi, nesvarbu ar jau turime tyrą širdį, ar ne. Malda prašant tyros širdies ir sąžiningos pastangos to siekti šios maldos galia yra Kristuje parodytos Dievo meilės mums (plg. Rom 5, 8) ženklas ir padarinys. Ta „meilė, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16), yra visko, taip pat mūsų širdies tyrumo, kuris yra ne kas kita, kaip mūsų pašventinimas, versmė ir pagrindas.

Baigdami pažvelkime į dvi iš pagrindų tyras širdis – Jėzaus ir Marijos. Dievo naujoji kūrinija nėra abstrakti ateities idėja, ji jau prasidėjo Jėzuje Kristuje. Jo mirtyje dėl mūsų perverta širdis buvo tyra, nesuteršta savanaudiško dėmesio vien sau. Jo širdžiai nereikėjo tapti tyrai. Priešingai, iš jo širdies ištekėjusiu krauju ir vandeniu Viešpats trokšta padaryti tyrą mūsų širdį. Taip turime suprasti Jėzui adresuojamą prašymą: „Padaryk mūsų širdį panašią į savo širdį.“ Kaip ir 51-ojoje psalmėje, čia prašoma sukūrimo iš naujo, atgimimo. Tačiau prašyme: „Padaryk mano širdį panašią į savo širdį“ dar priduriama, kokia turi būti ši nauja ir tyra širdis: tokia, kaip Jėzaus, nesavanaudiška bei atsidavusi Tėvui ir žmonėms. Paulius tai vadina buvimu „Kristuje“, o tai jam reiškia būti „nauju kūriniu“ (2 Kor 5, 17).

Ir Marijos širdis: Bažnyčia aukština jos širdies tyrumą, tyrumą iš pagrindų ir nuo gyvenimo pradžios. Bažny- čia kalba apie Jėzaus motinos „nekaltąją širdį“. Dieną po Jėzaus Širdies šventės Bažnyčia švenčia „nekaltąją Marijos širdį“. Jei trokštame ir prašome tyros širdies, tai Marija mums čia yra didelė užtarėja ir pagalbininkė. Pažvelkime į ją ir jos širdį, tyrai nesavanaudišką Dievui ir jo gyvenimui net sunkiausiomis gyvenimo valandomis, ir pamatysime, kad neturime bijoti ištiesti Dievui savo širdies, kad jis ją atnaujintų. Neturime bijoti melsti: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią.“

Versta iš: GEIST UND LEBEN. Zeitschrift für christliche Spiritualität. Heft 4, Oktober/Dezember 2013.