Ką tėvams veikti per vaikų šv. Mišias?

Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos archyvo nuotraukos

Daugelyje Lietuvos bažnyčių vaikams skirtos šv. Mišios vyksta veik vienu laiku – sekmadienį 10 arba 11 valandomis. Ir jos yra itin gausiai lankomos. Daugiausia į jas susirenka jaunos šeimos.

Tai retas ir džiugus reginys, kuris liudija, kad tikėjimo žarija kaitina visą šeimos židinį. Kad tikėjimas nėra tik pavienių asmenų reikalas.

Greitai bus dešimt metų, kai dalyvauju vaikams skirtose pamaldose. Aiškiai suvokiu, kad atėjo metas keisti nusistovėjusį sekmadieninį maldos laiką. Atėjo metas, kai savo vaikams reikia praplėsti maldos pažinimo horizontą. O dabar pasidalinsiu savo potyriais bei įžvalgomis, kurias išgyvenau dalyvaudamas vaikų pamaldose.

Galiu paliudyti, kad mano parapijoje tarnaujantys kunigai iš tiesų nuoširdžiai stengiasi dėl tikinčiųjų. Jie suteikia visas galimybės tikintiesiems aktyviai dalyvauti pamaldose ir parapijos bendruomeniniame gyvenime. Paminėsiu tik keletą iš gausybės gražių iniciatyvų, kurios gimė iš gyvo santykio tarp dvasininkų ir aktyvių parapijiečių.

Jau keleri metai dvasininkų dėka kartą per mėnesį pamaldos yra skirtos visai šeimai. Dėl to bažnyčioje buvo sukurtas kampelis patiems mažiausiems vaikams, kur jiems tik vieniems suprantamu būdu jie šloviną Dievą, o tėvai tuo metu laisvai gali sutelkti dėmesį į liturginį maldos vyksmą.

Taip pat kiekvieną sekmadienį ant presbiterijos tvorelės yra padėtas pintas krepšelis su tuščiais popierėliais, kurį paėmęs gali užrašyti savo prašymą arba padėką Dievui. Tai jaudina. Nes simboliška. Atrodo, kad paties Jėzaus tuščios rankos yra ištiestos link mūsų, į kurias gali atiduoti savo gyvenimą.

Na, o labiausiai vykusią iniciatyvą laikyčiau šv. Šeimos ikonos kelionę per parapijiečių rankas. Mat sekmadieniais po vaikų pamaldų viena šeima kitai perduoda ikoną, prie kurios visą savaitę namuose meldžiasi visi kartu.

Tiesa, homilijos per vaikų pamaldas visada yra kūrybiškos ir įvairios. Nesunku pajausti, kad joms dvasininkai iš tiesų kruopščiai ruošiasi. Pamokslų temos visada glaudžiai susietos su tos dienos evangeline ištrauka ir neatitrūkusios nuo tikinčiųjų kasdieninio gyvenimo realijų.

Bet atėjo diena, kai rutinos ėduonis įsimetė į mano sekmadieninę dienotvarkę. Ėmiau nerimastingai svarstyti, ką man veikti per vaikams skirtas pamaldas. Tai paprastas klausimas. O atsakymas juk dar paprastesnis: melstis.

Tačiau aš žinau, jog mano dvasiai reikia visai kitokios maldos formos. Nes tai jaučiu visu savo kūnu. Ir tada mane aplankė įžvalga, kuri buvo dovana, leidžianti reziumuoti savo religinę patirtį, išgyventą dalyvaujant vaikams skirtose pamaldose.

Prisipažinsiu, jog per šias pamaldas visada mąsčiau ne apie dvasinę žmogaus vaikystę, o ką reiškia turėti vaiko dvasią savyje. Juk tai ne infantilumas ar vėjavaikiškumas. Vaiko dvasia reiškia skaidrumas, tyrumas ir paprastumas. Sveikas spontaniškumas. Taip pat mokėti nesumeluotai būti čia ir dabar. Nesumeluotai mokėti stebėtis ir džiaugtis savimi ir kitais. Ir atvirumas Dievo veikimui.

Štai ir viskas. Atėjo metas vaikų pamaldoms sakyti ačiū ir ate. Reikia su savo vaikais leistis toliau tikėjimo taku. Juk tėvų pareiga yra palydėti savo atžalas į visuotinės Bažnyčios gyvenimą. Parodyti visuotinės Bažnyčios dvasinės įvairovės lobius ir grožį, kuriuos ji sukaupė per šimtmečius ir dosniai mums visiems dalija iki šiol. Tik mokėkime jais ne tik grožėtis, bet ir gyventi.