Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2016 12 13

Kornelijus Platelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Kodėl poezija?

Portretas.
Poetas Kornelijus Platelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kodėl poezija tebedėstoma ne tik Lietuvos, bet ir likusio pasaulio bendrojo lavinimo mokyklose, nors ji lyg ir traukiasi iš apyvartos, jos skaitytojų skaičius mažėja? Kodėl ji tebelaikoma reikšminga?

Į šiuos klausimus būtų sunku atsakyti, jei nemėgintume įsivaizduoti poezijos kilmės ir vietos pasaulio istorijoje. Nesiruošiu kartoti ne kartą girdėtų poetų ir poezijos kritikų minčių, kad poezija palaiko nacionalinės literatūros kalbos gyvybę, laboratoriškai tiria jos raiškos galimybes, tiesia tiltus tarp klasikinių tekstų ir šiuolaikinės šnekos, kloja pamatus kitiems literatūros žanrams. Šie, mano manymu, teisingi teiginiai neįkvepia nei poetų, nei jų kūrinių skaitytojų, o kiek jie įkvepia literatūros mokytojus, geriau galėtumėte pasakyti jūs. Taip pat nelabai tikiu, kad lituanistikos dalis – poezija, ypač šiuolaikinė, smarkiai tvirtina mūsų valstybės pamatus. Ir, žinoma, visi tie dalykai neįstengia užkalbėti knygų prekybos rinkos, t. y. įtikinti skaitytojus masiškai pirkti poezijos knygas ir jas skaityti. Ir tai suprantama: norint pajusti poetinio teksto malonumą reikia į jį investuoti (vartojant šiuolaikinę terminologiją) daug laiko ir energijos, reikia tam tikro išankstinio pasiruošimo, kurį turėtų suteikti mokykla.

Tad kodėl ir kaip poezija tebesilaiko šių dienų pasaulyje? Manau, bet koks atsakymas į šiuos klausimus nebūtų išsamus ir tikslus, nes priežasčių – ne viena, ir jos labai įvairios. O ir „poezijos“ sąvoka pernelyg plati, kad ja būtų įmanoma apibrėžti kokį nors vieną mūsų įsivaizduojamą dalyką. Laike poezijai priskiriami tam tikri literatūriniai kūriniai nuo pat ankstyvosios Egipto karalystės iki šių dienų, o erdvėje – iš viso žemės rutulio. Šiandien ja pavadinami patys įvairiausi tekstai nuo silabotoninių rimuotų eilėraščių iki pagal įvairius principus sukonstruotų žodžių šaradų, nuo populiarių dainelių „žodžių“ iki daugiaprasmių naratyvinių diskursų. Kiekvienas savaip suprantame, kas yra poezija, ir netgi tos pačios kalbinės bendruomenės ir tos pačios kartos poetų supratimai būna skirtingi. Jau nekalbant apie skirtingas kultūras ir istorinius laikotarpius. Dar senovės graikai, įvardinę, apmąstę, ištobulinę ir pateikę įspūdingą poetinių formų ir priemonių rinkinį, poeziją pavedė ne vienos, o mažiausiai trijų (Eratos, Kaliopės ir Polihimnijos) mūzų globai. Matyt, jų supratimu, ta pati mūza negalėjo įkvėpti tokių skirtingų meninių tikslų siekiančių erotinės, epinės ir himnų poezijos autorių.

Pradžioje tik poetiniai tekstai buvo laikomi „tikrąja“ literatūra. Proziniai tekstai taip pat būdavo rašomi, bet jie buvo suprantami kaip „paprasta“ informacija, įskaitant religinę, arba kokių nors įvykių atpasakojimai, nereikalaujantys ypatingų gebėjimų, ar kažkas, kas priklauso retorikos menui. Visi didieji epai – Gilgamešas, Mahabharata, Iliada, Odisėja, iki pat viduramžių romanų – buvo eiliuoti, sudėti pagal ritmines schemas, grindžiamas periodiško kartojimosi principu. Apskritai ritmas ir pasikartojimas – tai pagrindiniai ir šiandien aktualūs poetinės formos principai. Nors, galima sakyti, pasikartojimai taip pat kuria ritmą, bet juos miniu turėdamas omenyje ne tik fonetinius, bet ir prasminius segmentus. Tai tebėra pagrindinis poetinių ir prozos tekstų skiriamasis bruožas, nors verlibras, praktikuojamas daugelio poetų visame pasaulyje, šį paprastą skirtuką iš mūsų tarytum atėmė. Tačiau galima pastebėti poetinės ir prozinės kalbos ritmo skirtumų, didesnį poetinio teksto intensyvumą bei fragmentiškumą.

Poezija, kaip ir kiekvienas dalykas, tikriausiai turi savo kilmę, apie kurią mąstydami galėtume spręsti, kokie šio meno bruožai yra pirminiai, tad gal ir esminiai, archetipiniai, o kokie taikomieji ar papildomi, atsiradę įvairiais laikotarpiais įvairiose visuomenėse naudojant poeziją įvairiais tikslais. Tačiau kilmę mes taip pat tegalime įsivaizduoti. Bandydami tai padaryti turėtume nuklysti į nebylias, t. y. jokių rašytinių kalbos pėdsakų nepalikusias pirmykščių bendruomenių gelmes, kurių šiuolaikines, bet – drįstu manyti – analogiškas, kultūras ištyrė ir aprašė būrys puikių XIX–XX šimtmečio antropologų. Žinoma, galima būtų klausti: kiek tokio neseno istorijos laikotarpio bendruomenės galėtų skirtis nuo, pavyzdžiui, šumerų bendruomenių, gyvavusių dar prieš tai, kai jos pastatė miestus ir išrado raštą. Manau, tiek pat, kiek gentinė bendruomenė skiriasi nuo šiuolaikinės visuomenės.

Poezijos pradžią ir būčiau linkęs sieti su ritualu, ta akimirka, kai ritualinėse apeigose dalyvaujantis žmogus balsu tardamas garsus pradėjo jiems teikti reikšmę, kitaip sakant, pradėjo tarti žodžius. Ritualai nebuvo skirti pramogai, o atliekami tam, kad sutvirtintų vidinę genties gyvenimo tvarką ir harmonizuotų jos būtį su gamtos ir kitomis išorinėmis jėgomis – prišauktų ar sustabdytų lietų, apsaugotų nuo stichinių nelaimių, sustabdytų epidemijas, padėtų medžioklėse ir karo žygiuose, padidintų žmonių ir maistą teikiančių augalų bei gyvulių vaisingumą ir pan. Tuomet iš poezijos dar nebuvo tikimasi estetinio pasitenkinimo ar ko nors panašaus, tačiau ją laikyta gana veiksminga vidinį ir išorinį genties gyvenimą reguliuojančių ritualų sudedamąja dalimi. Žodžiai turėjo juntamai veikti ritualo dalyvius, kitaip – kaip jie galėjo tikėtis, kad jie paveiks ir gamtos jėgas? Tokią poeziją pagal jos intencijas galėtume pavadinti tiesioginio poveikio poezija. Tariamiems garsams, o vėliau ir žodžiams formą pirmiausia suteikė ritmas. Ritualus palydintys šūksniai, žodžiai, o vėliau ir tekstai pamažu virto magiškomis formulėmis ir gana sudėtingų reikšmių kupinomis giesmėmis, sukurtomis pasitelkiant jau daugelį kitų poetinių priemonių.

Kažkuriuo šio proceso etapu pradėjo rutuliotis ir naratyvinė, pasakojamoji poezija, taip pat naudota tiek ritualų metu, tiek edukaciniais tikslais, kai naujosioms kartoms reikėdavo perteikti genties patirtį, jos pamatinius tekstus. Naratyvinė poezija laikytina vėlesne vien todėl, kad ji galėjo išaugti kur kas labiau išpuoselėtos kalbos dirvoje. Tokie tekstai būdavo (ir dabar dar yra) perduodami žodžiu iš kartos į kartą, nes raštas, kietoji kalbos forma, kaip vieną savo esė yra pavadinęs Kanados poetas Robertas Bringhurstas, atsirado kur kas vėliau.

Tad poezija iš pradžių buvo tariama balsu. Ritualų metu ją lydėdavo ritminių bei pučiamųjų instrumentų garsai, įvairūs judesiai, vykdavo tam tikras veiksmas. Todėl reikia sutikti su tais, kurie teigia, jog muzikos, šokio ir teatro kilmė ta pati. Ir ne tik šių menų. Apeigų vietose būdavo statomos totemų ir kitokios skulptūros, vėliau – pastatai, dažais marginami kūnai, drabužiai, įvairūs objektai. Laikui bėgant, ritualai tapo vis sudėtingesni, jų tekstus papasakoti ir skambant muzikai suvaidinti ar sušokti galėjo jau tik ypatingų gebėjimų turintys atlikėjai. Tai ir buvo pirmieji poetai, kompozitoriai, muzikantai, šokėjai ir aktoriai. Jų veiksmai įgavo tam tikras kanonines formas, pagal kurias jie buvo atpažįstami ir vertinami. Dėmesys meninei vertei iš lėto pradėjo stelbti pirmykštę ritualo paskirtį. Ritualai ėmė virsti vaidinimais su vis didesne pramogos doze.

Rituale nuo pat pradžių būta ir žaidybinio elemento, ar tiesiog žaidimų, kuriuos žaisdami vaikai ar suaugusieji atlikdavo tam tikrus magiškus veiksmus. Tiek žaidimai, tiek ritualai apskritai radosi mėgdžiojant gamtos pasaulį ir bendruomenės gyvenimo reiškinius. Jų komponavimo principai buvo panašūs į tuos, kuriais remiasi šių dienų menai. Pirmiausia – mėgdžiojimas, tai, ką Senovės graikai vadino mimesis. (Aristotelis savo „Poetikoje“ priskyrė poeziją mimetiniams menams.) Skirtumas tik tas, kad mūsų protėviams mimesis pirmiausia turėjo maginį, o tik po to žaidybinį tikslą. Mėgdžiojant įvairius reiškinius pirmiausia buvo tikimasi paveikti pasaulį simpatine magija. Tad mūsų protėviai meną suprato kur kas pragmatiškiau – jis buvo neatskiriamas nuo kasdienio gyvenimo bei išgyvenimo poreikių ir turėjo veikti ne tik gamtos, bet ir antgamtinį pasaulį. Ar mes neišleidome kažko svarbaus iš akių, po keleto tūkstantmečių meninę kūrybą ir estetinį suvokimą pavadindami nesuinteresuota veikla, menu menui? Kita vertus, ne visi ją taip apibūdiname – pavyzdžiui, šiuolaikinių poetų meilės eilėraščiuose net plika akimi matosi simpatinės magijos intencijų.

Tačiau reikia pripažinti, jog visa tai – tik prielaidos ir įsivaizdavimai. Seniausieji užrašyti poetiniai tekstai – tai III tūkstantmečio pr.m.e. Ankstyvosios Egipto karalystės ir Šumerų valstybės raštijos paminklai. Gal ir galima juose atsekti daugiau ritualo pėdsakų negu šiuolaikinėje literatūroje, bet ne ką daugiau. Vadinamieji piramidžių tekstai ir molio lentelės su jose įspaustu dantiraščiu – tai jau gana išsivysčiusių civilizacijų poezija, kurios visuomeninė paskirtis ne ką skyrėsi nuo dabartinės. Tekstų, perduodamų iš kartos į kartą žodžiu, netgi tokių rafinuotų ir neabejotinai ritualinių kaip indoeuropiečių himnų knygos „Rigveda“, būta visais laikais, ir iki šiol tokia praktika yra išlikusi kai kuriose kultūrose.

Ar gali šie įsivaizdavimai padėti geriau suvokti šiuolaikinę poeziją? Ar joje įmanoma aptikti senųjų ritualų rudimentų ir noro veikti tikrovę? Atsakyčiau, jog tam tikra prasme – taip. Žinoma, poezijoje, besidominčioje esminiais aplinkinio pasaulio ir žmogaus sąmonės bendrabūvio principais, galbūt ritualo pėdsakų aptiktume lengviau. Kaip minėjau, apibrėžti, kas yra poezija, nelengva, nes visada daug jos lieka už mūsų apibrėžimų ribų. Man poezija – pačia plačiausia prasme – tai kalbos inspiruota ar kalba išreikšta suvokimo akimirka, kurioje susilieja pojūčiai, intelektas ir emocija.

Galima teigti, kad kiekvieną suvokimą, net matematinės formulės, lydi tam tikra emocija, patvirtinanti, jog suvokimas yra teisingas (net jeigu jis toks nėra). Labai daug šiuolaikinės vakarietiškos poezijos, kai kur vadinamos konceptualiąja ar postmoderniąja (kaip JAV), tekstų bent jau iš pirmo žvilgsnio remiasi tokios rūšies, intelektualinio suvokimo emocijomis, kurios dažnam atrodo nustelbusios. Kai kurie šiuolaikiniai poetai emocingą poeziją laiko nemadinga, netgi tam tikra prasme barbariška. Man taip pat sentimentali poezija (kuri tyčia apeidama suvokimą taikosi į jausmus) atrodo melaginga, tačiau vien intelektualaus suvokimo emocijos man nepakanka. Visada laukiu stipresnio eilėraščio poveikio. Kita vertus, nors mes ir neturime kito prietaiso, laikyti save bet kokio suvokimo kokybės matu reikia labai atsargiai. Emocijos – tai perdėm subjektyvus, kiekvieno asmeninės patirties išugdytas dalykas, ir labai sunku apie jas kalbėti kaip apie visiems bendrą reiškinį. Geriausi konceptualiosios poezijos kūriniai – tai situacijos, kuriose turime įsivaizduoti save, jei norime patirti jų poveikį. Turime surasti duris ir pro jas įeiti, ir tuomet pastebime, kad šios situacijos gali būti nepaprastai emocingos.

Mažiausiai penki tūkstantmečiai praėjo nuo tada, kai buvo užrašyti pirmieji tekstai, kuriuos galime laikyti poetiniais. Kas pasikeitė? Beveik nieko, jei turėsime omeny šiuolaikinių visuomenių poeziją. Pasaulis yra ne sinchroninis, o daugia-diachroninis. Atskiros jo dalys vystėsi labai skirtingu tempu, jei iš viso „vystymasis“ – tinkamas žodis, kalbant apie šiuos dalykus. Manau, verčiau turėtume kreipti dėmesį į visuomenės sąrangos, lėmusios jos mentalitetą, pokyčius. Gentinės bendruomenės, bėgant laikui, virto individų visuomenėmis. Kuriantis miestams, valstybėms, imperijoms Senovės Egipte, Graikijoje, Romoje, Tarpupyje, Indijoje, Kinijoje vietinių bendruomenių tikėjimai ir apeigos nori nenori turėjo taikytis prie naujo gyvenimo būdo, nes bendruomenės nebegalėjo nei globoti, nei kontroliuoti savo narių. Todėl gentinių bendruomenių tikėjimų bei apeigų rinkiniai virto religijomis su savo institucijomis bei ideologijomis. Kai kur šis procesas vyko sinkretiškai, kai kur gana revoliucingai. Pradedant VIII šimtmečiu pr. m. e., baigiant VI mūsų eros amžiumi radosi visa eilė mitinių ar pusiau mitinių religijos mokytojų, kurie reformavo senuosius tikėjimus. Turiu omenyje naujųjų religijų steigėjus, nuo mitinio Krišnos, kuris turbūt laikytinas ankstyviausiu, iki Mahometo. Bendra jų mokymų žinia buvo ta, kad ne (arba ne tik) bendruomenė, o ir individas yra atsakingas už savo ryšį su Dievu, Dharma, Dao ar pan. Mes turime savo sąmones, individualias sielas, atsakingas prieš aukštesnes jėgas, ir savo individualius kelius šiame ir kituose pasauliuose. Tad minėtiems mokytojams ar jų pasekėjams priskiriami religiniai tekstai atspindi gana esmingus didelės pasaulio dalies žmonių mąstysenos pokyčius. Net jei kaip materialistai tarsime, jog tokie mentaliteto pokyčiai buvo įvykę anksčiau, kintant visuomenės sąrangai, o nauji religiniai mokymai juos tik atspindėjo, vis tiek galėsime teigti, jog šis religinis virsmas artikuliavo bei įteisino individualybę.

Tokį mentaliteto skirtumą man teko pačiam patirti 2000 metais Senegale kalbantis su kaimo bendruomenės animistu. Per vertėją jis aiškino, kad žmogus gali pilnavertiškai gyventi tik bendruomenėje, nes jai priklauso jo siela. Taigi sielą individui bendruomenė lyg ir deleguoja, paskolina. Jeigu bendruomenė savo narį dėl kurių nors priežasčių išveja, šis iš karto tampa miręs, gyvas lavonas, net jei gyvena ir vaikšto žeme toliau. Net jei to animisto aiškinimas buvo iš anksto paruoštas tokiems kaip aš turistams, daugelio antropologų darbai rodo, jog tokia samprata dar visai neseniai egzistavo, o kai kur tebeegzistuoja.

Tokie mentaliteto pokyčiai atsispindėjo visose žmogaus gyvenimo srityse, įskaitant poeziją ir kitus menus. Šie atsiskyrė nuo religinių ritualų ir ėmė egzistuoti savaime. Anksčiau kaip ir individas buvusius genties nuosavybe, dabar menus vis labiau imta sieti su individu – kūrėju ar atlikėju. Mano įvardinta tiesioginio poveikio poezija pamažu tapo lyrine, perteikiančia individo išgyvenimus ir adresuota individui. Epinė, naratyvinė poezija virto vaizduojančiąja, deskriptyvine. Žmonių širdyse atsirado naujų motyvų kurti poeziją: noras išreikšti savo jausmus aplinkiniam pasauliui, artimiesiems, mylimiesiems, idant pelnytų jų palankumą; apdainuoti karalių, didikų, karių žygius, idant gautų vienokį ar kitokį atlygį; išreikšti laisvės ilgesį priespaudos epochomis; įtvirtinti savo „aš“, idant jis įgautų didesnį svorį visuomenėje ir panašiai. Visi šie siekiai nieko bendra neturi su pačia poezija, tačiau jie sąmoningai ar nesąmoningai daugelį žmonių amžiais motyvavo ir tebemotyvuoja ją kurti.

Dantė Alighieris, vienas didžiausių Vakarų pasaulio poetų, mums pateikia kitokį kūrybos motyvacijos pavyzdį. Jo „Dieviškoji komedija“ – tai kvapą gniaužiančios meninės vaizduotės polėkio, tobulos poetinės raiškos ir bandymų suvesti sąskaitas, tarp kitko – gana magiškai, su savo amžininkais lydinys. O dar kitokį pavyzdį mums galėtų pateikti įvairių religinių praktikų adeptai, rašantys ir čia pat naikinantys savo eilėraščius, idant prie jų dvasiškai neprisirištų, nepradėtų jais grįsti savo „aš“ suvokimo.

Pastarasis pavyzdys mums primena, kad poetui svarbus ne tik jo kūrybos rezultatas, bet ir pats jos procesas. Tai tam tikros rūšies dvasinė veikla, padedanti jam suteikti vienokią ar kitokią tvarką savo vidiniam ir galbūt išoriniam pasauliui, juos harmonizuoti. Todėl galima teigti, jog tai savotiškas ritualas, turintis tenkinti tam tikrus jo vykdytojo egzistencinius poreikius. Tik šis ritualas jau ne bendruomeninis, o asmeninis. Drįstu teigti, jog tik šitaip sukurti poetiniai tekstai yra reikšmingi, nes jie – tai šis tas daugiau negu žodinės formuluotės ar laisvalaikio žaidimai. Tik jie gali suteikti galimybę skaitytojui vieno ar kito eilėraščio pagalba atlikti savo ritualus.

Kartais poezija, ar gal tiksliau būtų sakyti: „eilės“, rašomos gydymo ar socializacijos tikslais psichiatrinėse ligoninėse, senelių prieglaudose, kalėjimuose ir pan. Dažniausiai rimtai nežiūrime į tokius tekstus, juo labiau, kad „poezija“ ir nėra jų kūrėjų tikslas, nors kartais ten pasitaiko tikrų poezijos perlų. Noriu atkreipti dėmesį, kad šiais atvejais išnaudojamos būtent ritualinės poezijos savybės. Kaip ir mūsų tolimieji protėviai, šie eiliuotojai kurdami atlieka ritualus, idant susitaikytų su pasauliu ir savimi pačiais.

Šiuolaikiniame pasaulyje tiek kūrybos intencijos, tiek poetinės stilistikos sumišo ir persipynė nelyginant Gordijaus mazgas. Lyrikai imasi pasakoti savo istorijas, naratyvinės poezijos atstovai siekdami poveikio naudoja lyrines priemones. Tad ir poetams belieka pasakoti savo asmeninės patirties istorijas, vaizduoti savo vidinius gamtovaizdžius. Tačiau ritualo rudimentai neišsitrynė iš mūsų kolektyvinės atminties ir vis mums pasiūlo „naujas“ kūrybos intencijas ir stilistines priemones. Tiesioginio poveikio poezija su aštria socialine tematika vėl grįžta slemo bei repo pavidalu, jos autoriai dažnai kreipiasi į riboto dydžio bendruomenes nelyginant į savo gentis, visuomeniniai ritualai bendruomenėja. Vienas amerikiečių slemo pradininkų Bobas Holmanas, apsilankęs „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, pasakojo, kaip jis persikėlęs iš Čikagos į Niujorką ir pradėjęs vesti slemo poezijos laidą viename TV kanalų, susilaukė audringo čikagiškės bendruomenės pasipiktinimo. Tarsi būtų išdavęs kažkokią bendruomenės paslaptį nepašvęstiesiems.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Manau, šie pamąstymai apie poezijos kilmę ir psichologines kūrybos prielaidas netiesiogiai turėtų atsakyti į klausimą, kodėl poezija tebedėstoma mokykloje ir kodėl jos reikia. Kalbėjau apie visa tai norėdamas pademonstruoti, kaip giliai ir kaip nuo seno poezija yra įsigėrusi į žmogaus mentalitetą, tapusi viena pamatinių jo konstrukcijos elementų, kaip tampriai ji susijusi su žmogaus dvasios istorija, kokia ji svarbi dabar dažnai minimo emocinio intelekto dalis. Jei tai, ir jūsų nuomone, svarbu, lieka klausimas: kaip poezija turi būti dėstoma?

Pirmiausia turime pripažinti, kad poezijos populiarumo epocha pasibaigė su romantizmu, atsisakius jos tiesioginio poveikio elementų, kurių dar apstu lyrikoje. Grakšti žodinė išraiška, tiesioginės pastangos sužadinti jausmus vartojant kad ir nuvalkiotus emocinį krūvį turinčius žodžius ir nesudėtingas tokio pobūdžio metaforas pamažu pasitraukė iš šiuolaikinių poetų tekstų, o jų kūrybą išstūmė iš daugumos skaitytojų sąmonės. Kaip į tai turi reaguoti mokykla – laikytis įsikibusi romantiškos poezijos pavyzdžių ar bandyti iš bekraštės poezijos jūros traukti vertingesnes žuvis ir jas rodyti? Mūsų literatūros klasika, žinoma, turi būti dėstoma, analizuojama. Tačiau daugiau dėmesio derėtų skirti senajai pasaulio literatūrai, pamatiniams jos tekstams, kurių vertimų jau šiek tiek turime. Kad ir šiuolaikinės poezijos sąskaita, nes pamokų laikas labai ribotas, programos intensyvios. O pokalbiams apie šiuolaikinę poeziją (gal ne su visais, gal tik su besidominčiais) geriausia būtų kviestis jos kūrėjus, ypač tuos, kurie reflektuoja savo kūrybą. Tam reikia išrasti tinkamų mechanizmų. Projektas „Aukštosios kultūros impulsai mokyklai“ parodė, jog tokio poreikio esama. Tai būtų ne tik atskirų mokyklų, bet ir Švietimo ir mokslo ministerijos uždavinys.

Pranešimas, skaitytas gruodžio 9–10 d. Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų lituanistų konferencijoje „Lituanistika ir valstybė“.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.