Vilniaus universitetas, brėžęs (brėžiantis?) Vakarų civilizacijos ribas

Pats profesorius laidoje pajuokavo, kad jis toks pat įtakingas kaip Mongolija – sovietmečiu buvo toks anekdotas apie labiausiai nepriklausomą šalį Mongoliją, nuo kurios visai niekas nepriklauso. Daugelyje savo pasisakymų ir straipsnių prof. A. Bumblauskas kalba apie sumenkusį dėmesį humanitariniams mokslams ir dėl to kylančias grėsmes, taip pat apie aukštojo mokslo situaciją Lietuvoje. Būdamas Istorijos fakulteto dekanas, jis daug prisidėjo prie fakulteto pertvarkymo, desovietizacijos.

Šiemet prof. A. Bumblauskas švenčia 60-metį, o istorikui tai – brandos amžius. Ši publikacija parengta remiantis keliais profesoriaus pasisakymais ir straipsniais apie Vilniaus universiteto reikšmę, apie reitingus, apie humanitarinių mokslų nuvertinimo padarinius ir pamokas.

Paprastai sakoma, kad tarp universiteto ir Europos kultūros galima dėti lygybės ženklą. Universitetai kūrė Europos tapatybę. Lotyniškosios švietimo sistemos, kurios viršūnėje – universitetai, ribos – tai Europos kultūros ribos. Prasmių universitetų idėja, kuri buvo pradinė universitetų istorijos paradigma, šiais laikais ypač aktuali, nes dažnai pragmatinis, komercinis požiūris į universitetus paskandina pamatinę universitetų prasmių paieškų idėją.

Netylant kalboms apie krintančią Lietuvos aukštojo mokslo kokybę, stringančią sistemos pertvarką, humanitarinių mokslų nuvertinimą (niekinimą) ir būtinybę pakilti pasauliniuose reitinguose, ambicijas gauti Nobelio premiją, svarbu atminti ir įsisąmoninti Vilniaus universiteto istorinį vaidmenį ir jo vietą mokslo ir kultūros istorijoje.

Vilniaus universitetas pataikė į antrąją universitetų kūrimosi bangą, ilgai buvome erdviausio poveikio universitetas. Tiesiogine savo poveikio erdve neturėjome analogų Europoje. Vilniaus universitetas nubrėžė Europos civilizacijos ribas. Jis buvo įkurtas kaip šimtas dvyliktas Europos universitetas. Lenkai ne veltui didžiuojasi, kad Vakarų civilizacijos ir lotyniškojo universitetų tinklo ryčiausias taškas du šimtus metų buvo Krokuvos universitetas. O po jo du šimtus metų universiteto, esančio labiausiai į Rytus, vaidmenį Europoje atliko Vilniaus universitetas. Vėliau nuo 1755 m. šį statusą perėmė Maskvos universitetas. Mes sakome „ryčiausias“, t. y. periferinis, tačiau prie jėzuitų taip nebuvo. Ratio studiorum buvo sistema, kuri veikė bet kuriame jėzuitiškame universitete. Visur buvo įgyvendinama ta pati sistema ir tokio paties lygio studijos. Ne veltui į universitetą atvykdavo profesūra nuo Ispanijos iki Norvegijos, o jo poveikio erdvė buvo milžiniška, jo įtaka pasiekė Kijevą ir Dnieprą.

Kaip įrodyti, kad Vilniaus universitetas per pirmąjį šimtmetį iki savo nelaimių (1655 m.) priklausė Europos universitetų šimtukui? Labai paprasta, nes jų iš viso tebuvo 112. Mes niekuo nenusileidome kitiems, nes Vilniaus universitetui atstovaujantys XVII a. pirmosios pusės vardai yra iškilūs ir ryškūs. Gal pavardės mažai ką sako, bet Martyno Smigleckio (1564–1618) „Logika“ buvo pripažinta ne tik jėzuitų, bet ir Anglijos universitetuose. Lygiai tą patį galėtume pasakyti apie Motiejų Kazimierą Sarbievijų (1595–1640), vainikuotą Romos popiežiaus karališkojo poeto karūna. Dar galėtume prisiminti Žygimantą Liauksminą (1596 (1597?)–1670), retorikos ir muzikos vadovėlių autorių, ir daug kitų – visą plejadą jėzuitų profesorių, kurie buvo publikuojami XVII a. Vakarų Europoje. O dar prisiminkime savo šventąjį – kankinį Andriejų Bobolą (1591–1657). Kaip sako Edvardas Gudavičius, šventasis yra didesnis titulas negu „didysis“. Gerai, kad šiais laikais jam įmūryta paminklinė plokštė Šv. Jonų bažnyčioje. Visa tai leistų teigti, kad Vilniaus universitetas XVII a. viduryje turėjo priklausyti Europos universitetų šimtukui.

Iki XVII a. vidurio priklausydamas Europos universitetų šimtukui, Vilniaus universitetas įtraukė mus į gerokai platesnę barokinio pasaulio erdvę, kuri Tolimuosiuose Rytuose siekia Filipinus, Makao (portugalų koloniją Kinijoje) ar Goa (koloniją Indijoje). Tai yra lotyniškas barokinis pasaulis, kurį pas mus pradėjo Radvila Našlaitėlis, Nesvyžiuje pastatydamas Romos jėzuitų bažnyčiai analogišką Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčią. Jis tapo vienu pirmųjų piligrimų Lietuvos istorijoje – nukeliavo į Egiptą ir Šventąją Žemę, inicijavo tikslų LDK kartografavimą ir žemėlapį. Su šiuo žmogumi galime susieti baroko pradžią ir mūsų pirmą tikrą pasaulinį misionierių Andrių Rudaminą, nukeliavusį į Goa, o paskui į Makao, kur užsiėmė misionieriška veikla. Teigiama, kad jis parašė kelis veikalus kiniškai ir ten mirė. Taigi įsiliejome į pasaulį nuo Filipinų iki Brazilijos, Argentinos, Čilės, Peru, Meksikos. Kad toks Vilniaus universiteto vaidmens vertinimas nėra formalus geografinis, buvo aišku jėzuitams jau steigiant šį universitetą. „Reikia taip pat neužmiršti, kad čia mums plačiai atsiveria durys į Maskoviją, o iš jos per totorius galėsime pasiekti ir Kiniją. Be to, reikia neužmiršti Švedijos ir Livonijos“, – savo raporte į Romą rašė jėzuitų viceprovincijolas Francisko Sunyeras.

Kada pasiekėme kulminaciją, arba Tarp globalaus ir lokalaus

Dažnai į jėzuitus žiūrime iš aukšto. Napoleonas naikino jėzuitų universitetus, nelaikė jėzuitų studijų tikru mokslu, nes jų negalėjai pritaikyti karybai. Būtent Napoleonas pirmą kartą pasuko universitetą nuo Bažnyčios prie kareivinių. Toks karo mokslo universiteto supratimas, kurio neišgelbėjo net A. Humboldto humanistinės pusiausvyros dvasia, išliko. Labai dažnai universitetai ir šiandien vertinami mokslinės pažangos ar scientizmo dvasia, atsiradusia Apšvietos epochoje.

Kurdami universitetą Vilniuje, jėzuitai mąstė pasauliniu lygiu, tačiau turėjo atsižvelgti ir į Lietuvos elito – Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus ir didikų – nuomonę ir norus, kad Lietuvos universitetas būtų kuriamas kaip atsvara Lenkijos Krokuvos universitetui. Tokia ideologine kova po Liublino unijos buvo siekiama parodyti, kad Lietuva yra savarankiška valstybė. Tad Vilniaus universitetas įkūnija šį Lietuvos valstybingumo suvokimą ir kartu pasaulinio masto užmojį.

XIX a. pradžioje Europoje buvo 200 universitetų. Vilniaus universitetas jau buvo išgyvenęs šimtmetį nelaimių (nuo Tvano laikų XVII a. viduryje iki XVIII a. vidurio), todėl sunku tikėtis, kad šiuo laikotarpiu galėjo įvykti kokių nors ypatingų postūmių. Bet XVIII a. pabaigoje jau galime matyti, kad Vilniaus universitetas keliasi. Tiesa, vyksta jėzuitų naikinimas, bet universitetas dar pusę amžiaus išgyvena su buvusiais jėzuitais. Pavyzdžiui, Martynas Počobutas įkūrė universiteto observatoriją, kuri tuo metu pateko tarp penkių žymiausių Europos universitetų observatorijų ir išlaikė kartelę labai aukštai.

Regis, iki šiol nesame kėlę klausimo, kada Vilniaus universiteto istorija buvo pasiekusi kulminaciją. XIX a. pradžioje žymiausias universiteto žmogus, labiausiai cituojamas pasaulyje pagal WorldCat duomenis yra Adomas Mickevičius. Šalia jo – Juliuszas Słowackis, ištisa plejada gamtos mokslų atstovų – Sniadeckiai, medikai Frankai. Dėl to kulminacija laikyčiau XIX a. pirmąjį trečdalį. Tuo metu universitete dirba europinio masto istorikas Joachimas Lelewelis, kurio veikalo „Historyka“ pasirodymo dviejų šimtų metų sukaktį neseniai paminėjome. O A. Mickevičiaus „Poezijos“ šimtmetį 1922 m. iškilmingai minėjo Józefas Piłsudskis, pasikviesdamas poeto sūnų ir taip pademonstruodamas, kad lenkiškam Stepono Batoro universitetui yra be galo svarbi visa Vilniaus universiteto istorija.

Lenkiškasis Stepono Batoro universitetas bent vienu aspektu taip pat patvirtina, kad čia buvo brėžiamos Vakarų civilizacijos ribos. Profesorius Marianas Zdziechowskis įkūrė Rytų Europos studijų institutą. Galima sakyti, kad M. Zdziechowskis yra vienas iš pirmųjų sovetologų pasaulyje. Čia mes turime prisiminti ir Czesławą Miłoszą, kurio kūryboje randame laisvės, komunizmo, Vakarų civilizacijos ir Vidurio Europos apmąstymų. O juk Cz. Miłoszui priklauso ir tokie žodžiai: „Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimties katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale.“ Tai jis pasakė per Nobelio premijos įteikimo ceremoniją.

Reikia pripažinti, kad nemaža dalis šios Vilniaus universiteto istorijos nėra suradusi deramos vietos lietuviškojoje atmintyje.

Universitetas ir Nobelio premija

Kokioje erdvėje esame dabar? Marius Povilas Šaulauskas yra išdėstęs universitetų paradigmas: savivaldi bažnyčios korporacija, tautos ir valstybės interesų tarnas (modernieji humboldtiniai ir napoleoniniai universitetai) ir rinkos veikėjas. Rinkoje universitetų veikla matuojama naudos kriterijumi. Tai nėra tapatu ne tik moderniųjų universitetų formuotiems žinių ir tiesos paieškų tikslams, bet ir prieštarauja ikimoderniųjų universitetų globalių prasmių paieškoms. Viduramžių universitetams būdingas universalizmas, o moderniesiems – partikuliarizmas: nacionalistinis (napoleoniniuose universitetuose) ir pozityvistinis (humboldtiniuose universitetuose). Taigi kur mes esame dabar – bažnyčioje, kareivinėse ar turguje? O svarbiausia – ar prisideda Vilniaus universitetas šiandien brėžiant Vakarų civilizacijos ribas?

Ar Nobelio premija, kurią mes paskelbėme savo strategija, gali prie to prisidėti? Džiugu, kad pretenduojame į pasaulines mokslo aukštumas, bet ir japonai berods tik 2015 m. gavo Nobelį, nors jų atradimai perkami. Juk nuo seno techninių mokslų srityje Maskva su Levu Landau, Piotru Kapica ir visais kitais gauna Nobelio premijas, o japonai negauna. Bet japonai dėl to, kad negauna Nobelio premijos, nesisieloja. Aišku, Nobelio premijos reikalingos reitingams kelti ir rinkos universitetui palaikyti, tačiau Vidurio Europos universitetai iki šiol neturi techninių mokslų nobelistų. Tartu universitetas turi vieną absolventą – Baltijos vokietį Wilhelmą Ostwaldą, kuris 1909 m. gavo Nobelio premiją, bet jau dirbdamas Leipcigo universitete.

Tai daugiau Lietuvos mokslo politikos reikalas. Nereikia iš to daryti tragedijos, viskam reikia laiko. Nobelio premija – prestižas mokslui, bet egzistuoja ir literatūros, taikos premijos, į kurias taip pat galime orientuotis. Humanitarai taip pat gali į jas pretenduoti, tarkime, Tomas Venclova. Visos tos premijos lygiavertės ir rodo visuomenės kultūros lygį. Mokslas Lietuvoje nėra interpretuojamas kultūros kontekste, todėl egzistuoja tarsi šalia.

O kuo blogesnė Czesławo Miłoszo premija? Ar esame ją pakankamai integravę į mūsų atmintį ir suvokę? Vytauto Didžiojo universitetas Cz. Miłoszo atminimą puoselėja labiau nei mes, nors pats  nieko bendra su juo neturi. O gal gaminkime nobelistą iš T. Venclovos? Žinome, kad Nobelio premijos byloje, be Justino Marcinkevičiaus, minėti Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis ir Tomas Venclova. Tai gal darom ką nors? O gal mokykimės, kaip premiją gavo Svetlana Aleksijevič, baltarusė publicistė? Ką universitetas daro, jei Nobelio premija taip reikalinga? Ką darome su nobelistų Henryko Sienkiewicziaus ir Josifo Brodskio paveldu? O ką – su lietuvių kilmės ekonomistu Robertu J. Shilleriu?

Straipsnių mokslinę vertę skaičiuojame pagal patekimą į ISI žurnalus ir citavimą. Tačiau, kiek žinau, nei T. Venclova, nei S. Aleksijevič tuose žurnaluose nesispausdina ir jiems galvos neskauda. Dėl to aš ironizuodamas sakau, kad lietuviškasis ISI yra „Naujasis Židinys-Aidai“. Duok Dieve, kad inteligentai skaitytų šį žurnalą, nes ten mąstoma apie Lietuvos visuomenės likimą. „Naujajame Židinyje-Aiduose“ publikuoti, pavyzdžiui, Naglio Kardelio tekstai, kurie, mano įsitikinimu, yra dešimt kartų svarbesni nei tie tekstai, kuriuos esu skaitęs tarptautinėje mokslinėje spaudoje. Jei Vilniaus universiteto studijas paverstume didžiųjų knygų studijomis, N. Kardelio straipsnius „Ar įmanomas grynai mokslinis pasaulio vaizdas?“ ir „Kokia praktinė humanitarinių mokslų nauda?“ reikėtų skaityti privaloma tvarka. Abu jie dabar prieinami rinktinėje „Pažinti ar suprasti?“

Tarp universalumo ir specializacijos

Ar galime didžiuotis tokia valstybe, kurios labai išsilavinusieji (aukštąjį mokslą įgijusiųjų procentas) nežino ir deramai negerbia savo istorijos, į savo pasiekimus žiūri tik pro juodus akinius, visur vaidenasi priešiški kaimynai? Nežinau, kiek buvo techninių mokslų atstovų tarp pasirašiusiųjų prieš w, tačiau tai yra ne kas kita kaip Maskvos planas. Beje, Vilniaus universiteto humanitarai emeritai taip pat labai pasisakė prieš tą nelaimingą w – esą ji negraži, lenkiška kerėpla, kaip Juozas Erlickas sako. Bet dėl to stabdyti strateginės Lenkijos ir Lietuvos partnerystės galimybę – gėda. Kas įtikins visuomenę, kad turėtų būti kitaip? Kada mes apskritai suvoksime, kad per visą istoriją Lietuva niekaip kitaip negalėjo nujoti į Europą kaip tik per Lenkiją, tą pačią Krokuvą? Tai yra geografijos abėcėlė, bet lietuviai to nesugeba suprasti. Galop puola verkti pamatę Vytauto troleibusą su gražiu užrašu Vitovt. Tai gal gaminame ir mes ką nors panašaus?

Kai iš Baltarusijos grįžo viena gydytojų delegacija, jie klausė manęs: „Ką daryti, Bumblauskai? Iš mūsų išsityčiojo!“ Mat gydytojos, pamačiusios tą Vitovt troleibusą, pradėjo ploti, bet gidas pasišaipė: „Ko jūs plojat? Jūs gi lietuvysai, o ne litovcai. Jūs gi esate žemaičiai, užgrobę Vilnių.“ Taigi jau dvidešimt metų siūloma įdarbinti strateginės mąstysenos politologus ir istorikus, kad jie padėtų visuomenei pasiruošti, kaip atsakyti į įvairias provokacijas iš Baltarusijos ar Rusijos, bet nieko nevyksta. Krašto apsaugos ministerijos įkurtas Strateginės komunikacijos departamentas dirba iš privačių rėmėjų lėšų. Ar tokiomis lėšomis galima sukurti pagrindą Lietuvai aktualioms studijų kryptims, pavyzdžiui, baltarusistikai, rosijanistikai, kaliningradistikai, polonistikai, ukrainistikai, litvakistikai ir izraelistikai? O kada sudarysime lietuviškajai tapatybei svarbiausių lituanistikos programų sąvadą, kuris nepriklausytų nuo politinės ir krepšelių rinkos konjunktūrų? Tad ir toliau stebėkimės, kad baltarusiai jau turi Algirdą Vitebske, tuojau turės Naugarduke geresnį paminklą Mindaugui negu mūsų Mindaugas, kai kam primenantis ant maišo sėdintį Kalėdų senį, beje, kurtą kaip paminklą Gediminui, taigi tinkantį visiems – universalų.

Todėl gydytojoms aš atsakiau: „Matyt, esate vieno piršto chirurgės. Vieną pjaunat, o kito jau nebemokat. Kuo gilesnis specialistas, tuo prastesnis išsilavinimas.“ Bet juk net Vilniaus universiteto strategijomis iki šiol siekta ugdyti ne siaurą specialistą, o plataus išsilavinimo universalistą. Pavyzdžiui, 2011 m. Bendrojo universitetinio lavinimo koncepcijoje buvo pasakyta, kad universitetinis auklėjimas yra bendrasis platus išsilavinimas, o ne siaura techniška specializacija. Kol nesugebėsime tarp plataus išsilavinimo ir siauros specializacijos sugalvoti harmoningos dermės, tol verksime.

Drąsa suteikia senajai Visatai naują šviesą.

Šis namas yra Uranijos: eikit šalin, niekingi rūpesčiai!

Čia paniekinama menka Žemė, iš čia kylama į žvaigždes.

Kas pasakys, kad čia techninių mokslų atstovų ar humanitarų žodžiai? Šie žodžiai buvo užrašyti ant Vilniaus universiteto observatorijos sienų, taigi primena laikus, kai universitetas priklausė pasaulio universitetų šimtukui. Šių žodžių šviesoje kurkime savąją Alma Mater.

¹ Užrašas ant VU senosios Astronomijos observatorijos sienos, sen. lot.: Haec domus.