Ar naujos tapybos trajektorijos?

Galvoju, kaip apibrėžti, kas yra „trendas“, kokia jo prigimtis? Valų kultūrologas, rašytojas ir kritikas Raymondas Henry Williamsas (1921–1988) šią sąvoką buvo linkęs sieti su „jausmų struktūra“ – t. y. tokiais procesais, kai jausmas ar pomėgis tampa bendras tokiam dideliam žmonių skaičiui, kad gali būti laikomas struktūriniu. Čia svarbūs ir „trendų“ saitai su ideologija, jų sąsajos su kartos fenomenu bei tuo, ką laikome „autentiškumu“.

Apie „trendus“ arba tendencijas mintys sukasi neatsitiktinai. Jas paskatino iki gruodžio 31 d. vykstanti tapybos trienalė „Nomadiški vaizdai“, o kartu su ja – ir bendresni klausimai apie tapybą.

Arūnė Tornau, „Apleisti statiniai 1, 2“ (2013 m., drobė, aliejus).

Nuo pat 1839 m., kai prancūzų tapytojas Paulis Delaroche‘as, išvydęs pirmuosius dagerotipus, išdrįso ištarti lemtingą frazę „nuo šiandien tapyba mirė“, kiek kartų buvo nuogąstaujama apie tapybos nuosmukį ar netgi išnykimą, tiek pat kartų būdavo konstatuojamas ir jos pakilimas bei atgimimas. Paprastuoju būdu į „Google“ sistemos paieškos langelį įrašius žodžius „painting is dead“ iškrenta apie 3 710 000 rezultatų, o „painting is back“ – apie 21 600 000. Regis, dabar, kai dar nesame iki galo apsibrėžę, kas yra menas apskritai, su „mirties“ ar „atgimimo“ retorika būtų sveika liautis ir žengti toliau.

Nuolatinis tapybos pulsavimas skirtingose geografinėse platumose ir skirtingu laiku įvairavo, ir čia galime prisiminti dar vieną minėto Williamso 9-ame dešimtmetyje prieitą išvadą, kad pasaulyje egzistavo ir tebegyvuoja daugybė skirtingų visuomenių, todėl egzistuoja ir daugybė variantų reiškinių, įvardijamų tuo pačiu pavadinimu. Todėl ir matuoti Lietuvos meno sinchronizaciją su tarptautiniu kontekstu bei veltis į lenktynes vargu ar produktyvu.

Darius Jaruševičius, „Naujas kilimas su naujais elniais“ (2014 m., aliejiniai dažai ant vilnonio kilimo).

Taip šiek tiek pabandžiau lokalizuoti pokalbio problematiką. O kalbėsime, kaip jau minėjau, apie tapybos trienalę. Bendras įspūdis – ji yra sėkmingas sprendimas. Ar ji liudija lietuvių ar tarptautinės tapybos atsinaujinimą? Greičiau – konkretaus kuratoriaus (ir tapytojo) Lino Liandzbergio ir konkrečios atrankos komisijos požiūrį, kuris savo ruožtu atitinka ir pribrendusius meno bendruomenės ir publikos lūkesčius.

Trienalės ekspoziciją sudaro dvi didelės dalys. Visų pirma – tai Tarptautinė šiuolaikinės tapybos paroda Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius), kurioje pristatomi kviestiniai menininkai iš Suomijos, Latvijos, Vokietijos, Lenkijos, Čekijos, Švedijos, Estijos, Norvegijos, Rumunijos, Ukrainos bei, kuratoriaus Lino manymu, jiems atitariantys lietuvių autorių darbai. Antra dalis – tai Lietuvos šiuolaikinės tapybos paroda, į kurią iš 73 profesionalių menininkų ir bestudijuojančių konkurso atrankos komisijos sprendimu (ją sudarė tapytojas, dėstytojas Arvydas Šaltenis, meno istorikė, kuratorė Milda Žvirblytė, meno istorikė, kritikė Aistė Paulina Virbickaitė, tapytoja Eglė Gineitytė) pateko 29 autoriai, kurių darbai eksponuojami Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas). Trienalėje svečio teisėmis taip pat dalyvauja galerija „Cechas“ (Tsekh, Vytenio g. 6, Vilnius) su ukrainiečių tapytojo Rustamo Mirzoevo paroda „Beveik realybė“ (2016 11 25– 2017 02 01). Tiek duomenų.

Gintaras Palemonas Janonis, „Pajūrys“ (2016 m.); „Stalas“ (2016 m.); „Radimvietė“ (2016 m.). Drobė, aliejus. Autoriaus nuosavybė

Konkretų apžvelgimą, aišku, reikia pradėti nuo pagrindinio renginio mazgo – parodos Arsenale. Ir čia, prieš įeidamas į sales, Linas, tiesą sakant, šiek tiek klupteli ant raudonu aksomu išklotų laiptų. Matyt, išsikeltas ambicingas uždavinys „matyti europinę tapybos sceną“ įkvėpė kuratorių pasirūpinti ir prabangiu idėjiniu sumanymo pamušalu – jis pasitelkia „šiuolaikinių mąstytojų Gilles‘o Deleuze‘o ir Félixo Guattari artikuliuotą klajoklinę pasaulio viziją, kurioje tikrovė yra nuolat kintanti, apibūdinama rizomos ir labirinto sąvokomis“. Pamušalu, kuris šiais laikais tiek pereikvotas, kad iš prabangaus šilkinio nejučia ima virsti pigia sintetika. Ypač naudojamas taip pažodžiui, tiesmukai iliustruojant teiginius. „Perkėlus šias idėjas į šiuolaikinės tapybos kontekstą, jos išraiškos formas galima suvokti kaip potencialią begalybę, galinčią įgauti įvairiausių konfigūracijų, laisvai augti ir plėtotis bet kuria kryptimi“, – rašo Linas, o per spaudos konferenciją čia pat paaiškina, kad gerbiamų prancūzų mintys įsikūnija lyg labirintas suraizgytoje ekspozicijos architektūroje. Begalybė ir labirintas, materializavęsi pertvarinėmis sienutėmis. O iš tikrųjų – įprastinė į atskiras salas suskaidyta muziejaus erdvė – nei daugiau, nei mažiau.

Rustam Mirzoev, „Oras“ (2016 m., anglis, akrilas, drobė). „TSEKH gallery“.

Tiek to. Pažvelkime, kas ant tų sienučių ir, kas ne mažiau svarbu, – kas šalia ir tarp jų. Nors esama šiek tiek vizualinio balasto, kuris, apsilankius antrą kartą, jau tampa nebyliomis dėmėmis ir raštais, surandame daug džiaugsmingų netikėtumų, bent jau vietos mastu. Visų pirma – po ekspoziciją kartkartėmis pasėta iš rėmų išlipusių ir aplinkoje veržliai išsidriekusių kūrinių. Laisvai liejasi jų spalvos, ventiliatoriaus vėjyje plazdena išmargintos medžiagų skiautelės, akina prožektoriais paryškinti koloritai ir stebina užmojai tapyba ištapetuoti ištisas interjero dalis. Efektingai, bet nepamirštant ir turinio: „Aš esu ten ir jaučiu tą aromatą. Mintys iš kambario“, – sako Kristi Kongi.

Jens Fänge, „Mūsų apšviestas kambarys“ (2016 m.); „Sieninis tapetas“ (linas, aliejus, asambliažas); „Žaidimas žaidime“ (2012 m., linas, aliejus); „Išsišokėlis“ (2015 m., asambliažas); „Delnas“ (2016 m., asambliažas). Autoriaus ir galerijos „Magnus Karlsson“ nuosavybė.

Kita vertus, apčiuopiamas tam tikras abstrakcijos ir figūratyvo balansas, kai ryškios takoskyros tarp jų tarsi nėra ir kiekvienas kūrinys kažką nenutildomai kalba, nes visi visgi linksta į komunikaciją. Ir į monologus, ir į dialogus bei polilogus tarpusavyje, ir į diskusijas su stebėtoju. Didelės ir mažos pergalės – galynėjantis su formatais, technikomis, fantazijomis, dviejų ir trijų matavimų erdve bei savo senais įpročiais. Nemažai ir grynojo figūratyvo, atpažįstamų formų – ir visiškai realistinių, ir modifikuotų. Todėl paroda labai tinkama ne tik specialistui, bet ir eiliniam žiūrovui prisijaukinti, suvilioti ir išprievartauti.

Tarptautinis ir lietuviškas kontekstai susiūti gana kokybiškai – dauguma mazgelių paslėpti išvirkštinėje audinio pusėje. Bandžiau sau suformuluoti, kokiu principu jie visi siejasi į bendrą skambesį. Regis, tuo, kad negirgžda tarp dantų žemės, kojos neklimpsta į molį, o jei žingsniai susipina – pasirenkamas kitas, naujas kelias. Todėl gaivu ir skaidru.

Tiesa, viskas čia turi savo ribas ir kokybės standartus. Todėl kraštutiniai eksperimentai, kurie neigtų amatą ir unikalumą, čia nepritaptų. Neprigytų čia nei Niujorke užgimę debatai apie „zombinį formalizmą“, nei technologinė tinklų unifikacija, nei tapymo tradicijas laužantys britų jaunikliai ar kiti. Nors. Šiek tiek avantiūrų, sveiko chuliganizmo ir radikalumo ženklų būtų į naudą. Nes dabar – parodos favoritė „Mėlynoji lagūna“ taškosi žaviai, bet tik plataus balto stačiakampio pagrindo perimetre, o Jenso Fänge spalvotas kambarys dvelkia respektabilumu ir muziejinėmis vertybėmis, kai menui skirta tik limituota funkcija ant sienos. Ir t. t.

Kristi Kongi, „Aš esu ten ir jaučiu tą aromatą. Mintys iš kambario“ (2014 m., instaliacija). Autorės nuosavybė.

Bet kelkimės į Kauną ir atsiduokime tautinėms pagundoms. Galime nusivilkti smokingus, atlaisvinti kaklaraiščius, nusisegti varlytes ir nusispirti aukštakulnius. Tarptautinė reprezentacija baigėsi, ambasadoriai ir jų žmonos išsivažinėjo, liko keli nesuvalgyti užkandžiai ir vyno likučiai taurėse. Žodžiu, prasideda tikroji šventė arba after party‘is. Jame ir išsiaiškinsime santykius su apgirtusiu kaimynu.

Jeigu tikitės, kad dabar jau griūsime dirvožemiui į glėbį – klystate. Jeigu viliatės raugintų ir marinuotų kaimo ir gamtos gėrybių – nusivilsite. Bet ir labai malonu nebus. Gal nebent vienas kitas senas draugas, viena kita atnaujinta pažintis su tolimu giminaičiu ar keli puikūs vakaro šmaikštuolių pokštai. Mat Kauno paveikslų galerijoje nėra magiškojo prancūziškojo ekspozicijos „labirinto“, kuris aprūpintų atskirais kambariukais intymesniems susikalbėjimams. O yra ištisa apatinės galerijos salės dykvietė su suneštiniais ir per konkursą atrinktais autoriais, todėl viskas primena seno gero, dar neišvaikyto kolūkio laikus. Akivaizdu, kad atrankos komisijos ir meno vadovo Lino stengtasi nukreipti tokiu elementariu būdu paskatintą lietuvių tapybos srovę bent kiek inovatyvesne, išradingesne vaga, tik vargu, ar iš to ištekėjo bent kiek ženklus upelis – greičiau pavieniai vandens pliūpsniai. Todėl ir apibendrinti čia nepavyksta, o telieka vardinti pavardes ir pavyzdžius, barti ir girti – taip ir bandysiu atkurti šios parodos vaizdą, kuris primena velykinį margutį, nors ir Kalėdos.

Marta Vosyliūtė. „Modernizmo metmenys“ (2015 m., drobė, aliejus); „Viskuo pasirūpinta“ (2015 m., drobė, kartonas); „Čiut čiut pavargau“ (2015 m., drobė, aliejus).

Traukiame špagas. Pradėsime nuo šios parodos laureačių, kuriomis paskelbtos Eglė Ulčickaitė, Indrė Ercmonaitė ir Marta Vosyliūtė. Martos Vosyliūtės paveikslai skambūs ir gyvi (linkiu jai ir toliau siekti tam tikro epiškumo, atsispiriant pagundai „pliurpti“ ir detaliai pasakoti padėvėtus juokus). Eglė Ulčickaitė tokia, kokią ją ir pažįstu – vienasluoksnė ir rimta. O štai Indrę Ercmonaitę raginčiau nusiimti paveikslų drobes nuo porėmių, sulankstyti ir gražiai padėti į šalia eksponuojamą dailią nepavykusių darbų stirtą. Ir pradėti kažką nauja, nes kol kas tikslai ir norai neaiškūs, nors pajėgumų yra, tą žinau.

Iš vyresniųjų nudžiugino Arūnė Tornau ir Romualdas Balinskas, seniai pagarsėję atkaklūs ir nebanalūs darbštuoliai. Romualdo plokštuminiai darbai kalba visai ne apie plokštumas ir tapo vienu retų sėkmingos instaliatyvios potencijos atradimų, o Arūnės drobės čia supulsavo lyg itin jautrios poodinės membranos – žymiai aktualesnės ir šiuolaikiškesnės už mobilių aplikacijų naudojimą ir kitas kitų demonstruotas išmones.

Merike Estna, „Mėlynoji lagūna“ (2014 m., instaliacija). Estijos dailės muziejus.

Atskirai paminėtinas konceptualistų būrelis. Darius Jarusevičius yra mano mėgstamiausias „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurso dalyvis. Jo ištapytuose kilimuose sudera komiksas, piešinys, humoras ir naivus monumentalumas, o viską suriša miesčioniškas, buitiškas vintažo prieskonis. Erdvi ir laki Aistės Kirvelytės kritika. O Eglės Karpavičiūtės paveikslas „Renkantis žvilgsnį tapytojui. Neo Rauch“ lai tampa Kauno ekskurso moralu apie tai, kaip svarbu yra įsistatyti tinkamas akis ir sufokusuoti matymą – tiek parodos dalyviams autoriams, tiek kuratoriams sumanytojams, tiek žiūrovams suvokėjams.

Ukrainiečių menininkui Rustamui Mirzojevui pasisekė bene labiausiai iš visų – specialiai Vilniui sukurtų darbų parodoje karaliauja jis vienas, okupuodamas visą galeriją „Cechas“ (Tsekh), kurios atmosferiškose patalpose buvusiuose Statybininkų rūmuose dar ryškūs Antano Vivulskio bažnyčios, ant kurios griaučių jie buvo pastatyti, pėdsakai – aukštos kolonos ir skliautų užuominos. Beveik monochrominiai paveikslai anglimi ir akrilu – gana tipiškas šių metų trienalės spektro pavyzdys: šiek tiek realistinio vaizdo, šiek tiek stilizacijos, ir natūralūs laisvi nuvarvėjimai bei štrichai, ir kadruotės bei geometrija. Ir, žinoma, vos vos karo, bet su saiku, korektiškai. Regis, apsukę ratą, vėl grįžtame į protokolą.

Romas Balinskas, „Naktis. Palendriai; Mazirbės kanalas. Latvija“ (2015 m., drobė, akrilas).

O ką pasakyti pabaigai? Kokia trienalės pamoka? Ką naujo iš jos sužinome apie tapybą – tą pačią žinomiausią, labiausiai visiems pažįstamą rūšį, default‘inį meną ir amžinąją procesų oponentę, kuri dabar sklinda skaitmeniniais tinklais lengviau nei šviesa? Gal kad galvojant apie tapybą svarbu suvokti, jog šiais laikais jos prasmę labiau negu bet kada sudaro specifinė – „potapybinė“ – praktika? O juk „…būtent praktika išranda naujas trajektorijas tarp to, kas matoma, kas sakoma ir kas daroma“, – rašo prancūzų filosofas Jacques Rancière.

Nuotraukų autorius Gintaras Janavičius, Lietuvos dailininkų sąjunga

Eglė Karpavičiūtė, „Renkantis žvilgsnį tapytojui. Neo Rauch“ (2016 m., drobė, aliejus).