Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2016 12 28

bernardinai.lt

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šv. Nekaltieji Vaikeliai, kankiniai Mt 2, 13–18 „Erodas išžudė visus berniukus Betliejuje“

  Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodė Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“. 
    Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties. Tuo būdu išsipildė Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Iš Egipto pašaukiau savo sūnų“. 
    Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apgavo, baisiai įniršo ir, pasiuntęs kareivius, išžudė Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių. 
    Tuomet išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: „Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos: tai Rachelė rauda savo vaikų: ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“. 
  

1 Jn 1, 5 – 2, 2: Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių

Ps 124, 2–3. 4–5. 7b–8. P.: Esam ištrūkę tarsi paukštelis iš paukštininko žabangų.


 

Evangelijos skaitinį komentuoja s. Renata Vanagaitė SSC

Šios dienos Evangelija dramatiška. Tik gimęs Dievo Vaikelis jau spėjo įsigyti rimtų priešų.
Iš tiesų tas pats kelias, kuriuo ėjo Jėzus Kristus, skirtas ir Bažnyčiai, kurios gyvais akmenimis esame mes, žmonės. Kaip naujagimis Kristus, dar nepradėjęs tarti pirmųjų žodžių, jau buvo persekiotas, taip nuo pat pirmųjų amžių persekiota ir Bažnyčia. Tai labai svarbus kriterijus, ieškant tiesos. Iš tiesų, – jei žiūrėsime į pasaulio religijų istoriją, tai pastebėsime, jog nei viena religija nebuvo taip karštai nekenčiama pasaulio ir to, kuris yra pasaulio šeimininkas- Piktojo. Nei viena religija neturi tokios nesuskaitomos minios kankinių. Iš tiesų tai ryškus parodomasis ženklas, jog kovojama su tuo, kas stipru ir tikra. Persekiojami tie, kuriems žmonių priešas pavydi išgelbėjimo. Ir tik apie Jėzų Kristų Šventasis Raštas sako, jog „nėra kito vardo po dangumi, kuriuo galėtume būt išgelbėti“ .

Žvelgiant konkrečiau į šios dienos Evangeliją, matome, jog Egipto Dykuma Dievo Sūnui tampa kiekvieno svarbaus gyvenimo etapo dalimi, tiksliau, pradžia. Kaip šiandien skaitome, naujagimis Jėzus yra Marijos ir Juozapo nešamas per į Egiptą per Dykumą tam, jog būtų apsaugotas nuo gimtinėje siautėjančio priešo. Suaugęs, prieš pradėdamas veiklųjį gyvenimo etapą, Viešpats taip pat- tuomet jau savo kojomis- žengs į Dykumą. Jėzaus pirmtakas asketas Jonas Krikštytojas taip pat išlįs apsirėdęs gyvūnų odomis ir kailiais iš Dykumos. Dar vėliau ši Dykuma bus persunkta pirmųjų atsiskyrėlių maldomis. Tokiu būdu „Dykuma taps sodu“, kaip pranašas Izaijas rašė.

Kas yra ši dykuma? Suprantama, jog tai nėra kurortas su jaukiu smėliuku ir spalvingais miražais, kaip ir dvasinis gyvenimas nėra vien gerų emocijų vaikymasis. Dykuma- tai kova. Tai vargo vieta, kurioje net ir fiziškai išgyventi žmogui yra iššūkis. Karštis, troškulys, alkis, dykumos žvėrių pavojai. Karšta suskeldėjusi kieta žemė, liečiama basoms kojoms ir šaltis, užklumpantis naktį. Toji dykuma yra žmogaus širdies atšvaitas. Širdies, kurioje dar nėra Dievo, tačiau jau yra tuštuma, į kurią Jis gali ateiti. Jei širdis yra dangoraižiais švytintis miestas, – tiksliau, jei ji yra užpildyta planais, smulkmenomis, įvairiais „gyvenimo žaidimais“, Dievas ten neįžengs.

Tokią širdį gali išgelbėti tik sukrėtimas. Žemės drebėjimas, miestus paverčiantis dykumomis. Kristus mėgsta dykumą, – tokią širdį, kuri suvokia savo skurdumą ir įsileidžia Dievą, kad pūstynė pamažu taptų sodu. Tam tikra prasme, Dykuma – tai vieta, kur tampama krikščioniu širdimi, o miestas – vieta, kur tampama pasaulio vaiku.

Kaip Kristaus ir Bažnyčios istorija prasidėjo Dykuma, taip ji ir baigsis Dykuma. Apreiškime Jonui 12 skyriuje skaitome apie Moterį, kuri pabėgo į Dykumą. Tai gyvoji Kristaus Bažnyčia, kuri pamažu yra išstumiama iš žmonių miestų. Bažnyčia, kuri jau dabar yra vejama lauk, engiama, kryžiuojama, nekenčiama, nes daugeliui sukelia atmetimo ir pykčio reakciją. Bažnyčia, kuri, kaip ir Jėzus Kristus, turi ją persekiojančius „erodus“.
Tai, ką dar svarbaus galime įžvelgti šios dienos Evangelijoj, dar konkrečiau- Erodo tragedijoje – tai, kokia žudanti yra nevaldomų aistrų galia. Iš tiesų šio Evangelijos teksto misija nėra tai, jog pasmerktume Erodą, bet tai, jog atpažintume savyje erodišką pyktį ir laiku su juo susitvarkytume. Iš tiesų čia galime įžvelgti kelias aistras, kurios yra susijusios tarpusavyje, kaip susisiekiantys indai.

Užgauta savimeilė bei puikybė, – nes Erodas pasijuto išminčių apkvailintas, apgautas, ir taip pat jo susigalvota grėsmė netekti valdžios. Šios mintys tampa maistu pykčio aistrai, kaip skaitome: „Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apgavo, baisiai įniršo ir, pasiuntęs kareivius, išžudė Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus dviejų metų ir jaunesnius“. Jei nevaldysime pykčio aistros, ir kiekvienas iš mūsų galime dėl vienokių ar kitokių piktų darbų atsidurti erodiškam pykčio pragare. Taip mūsų pačių pyktis, nukreiptas prieš kitus, ne tik pakenks jiems, bet ir sugrįš mums patiems, atnešdamas ligas kūnui ir paversdamas mūsų minčių pasaulį pragaro prieangiu jau netgi čia, žemėje.

Iš tiesų moderniojoje teologijoje pragaro-pražūties tema tarsi neebegzistuoja. Tačiau žvelgiant į Evangeliją, matome, jog iš 40-ies Jėzaus palyginimų – netgi daugiau nei pusė – apie amžiną nuteisimą. Tai yra ryškus perspėjimas mums, kad nepamirštume apvalančios-gydančios atgailos, ir budėtume, saugodami savo širdį nuo pražudančių aistrų išsikerojimo.

„Mažoji studija“