Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2016 12 29

bernardinai.lt

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Lk 2, 22–35 „Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama“

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė Jėzų į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties  Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“. 
    Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. 
    Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą.. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“. 
    Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“. 

1 Jn 2, 3–11: Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje

Ps 96, 1–2a. 2b–3. 5b–6. P.: Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė.


 

Evangelijos skaitinį komentuoja s. Renata Vanagaitė SSC

Šiandienis Dievo Žodis trumpam pakvėpins mus Grabnyčių vašku – sutiksime Juozapą ir Mariją, atnešančius dieviškąjį naujagimį į Šventyklą tam, jog šis, kaip pirmagimis, būtų pašvęstas Viešpačiui.

Šventoji šeima atneša auką, kuri numatyta Įstatyme: „porą purplelių arba du balandžiukus“. Kodėl tai būtent tokia auka?

Šventasis Afanasijus Didysis, gyvenęs IV amžiuje, šią Evangelijos vietą aiškina taip, jog būtent šie paukščiai yra „romumo, tyrumo, vienumos ir tylos simbolis“. Užaugęs Kristus pasakys: „mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt. 11, 29).

Kodėl tai du paukščiai? Afanasijus aiškina taip: žmogus yra dvejopos prigimties – sudarytas iš kūno ir sielos, tad romumas ir tyrumas, kurio Viešpats reikalauja iš žmogaus, taip pat turėtų būti dvejopas: kūno ir sielos.

Dievobaimingas senolis Simeonas, sutinkamas šiandieniam Dievo Žodyje, pavadina šį Kūdikį: „Šviesa pagonims apšviesti“. Senovinėse Marijos Valandų giesmėse randam eilutę, kur Dievo Motina vadinama „Žvaigžde ateisiančios saulės“. Kristus – tarsi saulė, apie kurią sukasi planetos, patirdamos jos šilumą ir šviesą. Senasis Bizantinis laikas, pagal kurį žmonės gyveno, ir pagal kurį dar tebeskaičiuojamos valandos Atono kalne, ypatingas tuo, jog diena prasideda ne vidurnaktį, bet pirmoji valanda ateina su patekančia saule. Taigi, saulė tampa laiko matu, gyvenimo šviesa ir šiluma.

Jėzus Kristus yra toji saulė, apie kurią turi suktis mūsų vidinis laikas. Tik taip būsime ne tik išgelbėti amžinai, bet ir išgydyti nuo bėgimo sindromo, kuris apakina, apkurtina, ir nepalieka laiko iš tiesų gyventi. Tik taip galime sustabdyti tą pagoniškąją karuselę, kuri sukasi mūsų galvose ir gyvenimuose.

Senolio Simeono žodžiai tinka mums, nes savo darbais vis dar esame pagonys, o Kristus – šviesa pagonims apšviesti. Todėl mums ypač reikalingas šviesą nešantis Kristaus atėjimas.

Šventasis Bernardas, abatas, rašė apie tris Kristaus atėjimus: pirmasis – iš Mergelės Marijos, paskutinysis – Šlovingas Karaliaus Sugrįžimas, ir tarp jų yra dar vienas – tylusis Jėzaus Kristaus atėjimas, ir šiuo tyliuoju atėjimu mes ruošiamės pasitikti Šlovingąjį. Nes jei nepriimsime Jo į savo širdis dabar, tai atėjus „Tai Dienai“, nebūsime įleisti į Jo Naująją Žemę, apie kurią rašoma Apreiškimo Jonui knygoje.

Kai tyliai priimsime Kristų į savo širdis, tuomet pamažu darysimės panašūs į Jį. Panašiai, kaip Kristus, tapsime ir mes „Prieštaravimo ženklu“ pasauliui.

Jei atidžiai įsigilinsime į Siemono pranašystę, tai matysime, jog dalis jos dar neišsipildė, ir šie žodžiai skirti paskutiniesiems laikams, kai, pasak šventojo Rašto, vyks Izraelio tautos atsigręžimas į Kristų: „štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui“. Būtent jų atsikėlimas yra įvykis, kurio laukiame ir mes.

Ir kitas, dar neišsipildęs Simeono žodis – tai, jog didžiojo Teisingumo Dieną „bus atskleistos daugelio širdžių mintys“. Visa tai, ką slepiame, taps vieša. Tad džiaukimės, jog dar turime laiko įsileisti Dievą į savo gyvenimo paslaptis.

„Mažoji studija“