Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Spaudimas tylėti

Ar galima Lietuvoje reikšti savo nuomonę? Kiek esama žodžio ir nuomonės laisvės? Apskritai nemažai priklauso nuo to, kaip ją matuojame, ar vertiname teoriją, ar tikrovę. Teisiniu požiūriu padėtis nebloga, bet ir netobula. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina žodžio laisvę, nors ir su daug išlygų. Pasak Konstitucijos 25 str., galima riboti žodžio laisvę, „jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką“. Žodžio laisvė „nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Pirmaisiais nepriklausomybės metais dažnai buvo piktnaudžiaujama šiomis išlygomis. Politikai kaltindavo kitus politikus ir žurnalistus šmeižtu, garbės ir orumo žeminimu. Lietuvos teismai subrendo, neleido valdžiai ir asmenims tildyti savo oponentų. Bet naujausios (2016-12-08) Civilinio kodekso pataisos gali sukti laikrodį atgal, nes leis taikyti civilinę atsakomybę asmenims, kurie savo ne visiškai tikslia kritika žemina viešojo asmens garbę ir orumą.

Apskritai žodžio laisvė yra gerbiama, ką patvirtina šalies politika. Politikai, partijos ir valdžios nuolat kritikuojamos, net perdėm entuziastingai ir ne visada su pagrindu. Gana atvirai nagrinėjamos pačios jautriausios temos. Parašyta daug rimtų straipsnių apie Holokaustą, lietuvių dalyvavimą jame. Labiau nagrinėjamas ir sovietmetis, nors pastebimas polinkis nutylėti prisitaikymo apimtį, laikyti minimalaus orumo išsaugojimą kone pasipriešinimu.

Yra viena pusiau tabu tema – dabarties Rusija ir jos prezidento politika. Čia, skirtingai negu apie mirusius, galima rašyti tik blogai. Net ir kuklūs nukrypimai nuo įsivyravusios normos ar įprastos išminties sulaukia kritikos ir pasmerkimo. Po vieno mano komentaro Mykolas Katkus feisbuke tvirtino, kad aš rašau „kaip Prancūzijos Nacionalinio fronto veikėjas, kuriam Rusija – kažkokia tolima grėsmė, o jos pinigai, sielą šildantys ir artimi“. Šiek tiek stebina, kad tarsi šviesus, vakarietiškas žmogus švaistosi tokiais primityviais kaltinimais. Apgailestauju, kad Katkus nenurodė sąskaitos, į kurią Kremlius perleidžia tuos mano sielą šildančius judo sidabrinius, nes tada galėčiau bent finansiškai pasipelnyti iš savo juodų darbų. Virgis Valentinavičius yra minėjęs, kad vienas konservatorius ne kartą teiravosi, ar Girnius tikrai nedirbąs Kremliui.

Nenoriu nei sureikšminti, nei nureikšminti savo patirties. Sulaukiu kritikos dėl savo raštų, o tai reiškia, kad mano tekstai yra spausdinami. Tad susiduriu ne su valdžios ar žiniasklaidos cenzūra, o su plačiai paplitusiu ydingu mentalitetu, visur įžiūrinčiu piktus Maskvos kėslus, sąmoningus išdavikus ar nesąmoningus naudingus kvailiukus. Antra vertus, jei nepaisant mano antisovietinės praeities – konk­rečiai, kad parašiau pirmąją knygą apie partizanus ir dirbdamas Laisvosios Europos radijuje iš dalies dalyvavau Lietuvos išsivadavimo procese, – man metami tokie priekaištai, įsivaizduoju, kad kiti susilaukia daugiau pylos. Arba nutaria tylėti, nes nenori jos sulaukti.

Žinomiausia Vokietijos po­kario me­tų viešosios nuomonės tyrėja Elisabeth Noelle-Neumann išplėtojo „tylos spiralės“ teoriją. Gerokai supaprastinant jos įžvalgas galima teigti, kad kai žiniasklaida ir valdžia selektyviai skelbia informaciją, kuri stipriai palaiko vienos pusės idėjas ir nutyli oponentų, iškreipiamas viešasis diskursas. Žiniasklaidai kartojant selektyviai atrinktą informaciją, auga ją tiesa laikančiųjų skaičius bei stiprėja jų įsitikinimas, kad tokios nuostatos teisingos ir doroviškai priimtinos. Izoliacijos ir socialinių sankcijų baimė skatina tylėti tuos, kurie galvoja kitaip ar jaučiasi esantys mažuma, taip dar labiau retinant daugumai nepritariančiųjų gretas. Kuo mažiau žmonės drįsta reikšti savo nuostatas, tuo mažiau jos patenka į viešąją erdvę. Tai skatina dar daugiau žmonių tylėti, o daugumai dar labiau įsitikinti savo nuomonės teisumu. Noelle-Neumann pabrėžė, kad „tylos spiralė“ veikė šeimas ir draugų ratus. Stiprėjant nacistinėms nuotaikoms, naciams nepritariantieji po kiek laiko liovėsi kritikavę Hitlerį ir jo politiką, nes nenorėjo sukelti šeimos vaidų arba būti artimųjų atstumti. Sovietmečiu kai kurios temos nebuvo diskutuojamos, daugelyje šeimų buvo stengiamasi nereikšti nuomonių, kurios nederėjo su tomis, kurios viešpatavo mokykloje, darbovietėje, viešoje erdvėje apskritai.

Dabartinė Lietuva nėra nei nacių Vokietija, nei komunistų valdoma LSSR, kurių viešąją erdvę užgožė valdžios propaganda. Lietuvos valdžia smulkiai nenurodinėja, kaip žiniasklaida turi vaizduoti Rusiją, nors užsienio politikos vairininkai – prezidentė ir ministras Linas Linkevičius – perša bene kovingiausias antirusiškas nuostatas ES ir NATO, taip stiprindami „teisuolių“ nuostatas. Valdžia finansuoja programas, skirtas kovoti vadinamąjį informacijos karą su Kremliumi. Ne tik Kremliaus pinigai šildo. Nereikia nurodyti, kad Rusija turi būti visapusiškai smerkiama. Daugelis žurnalistų patys sau prisiskiria šią „patriotinę“ užduotį. Nacionalinis transliuotojas ilgai net nemėgino sukurti objektyvumo regimybės, Ukrainos separatistus dažnai vadindamas teroristais ir smogikais. Kai kurie žurnalistai didžiavosi savo šališkumu, aiškindami, kad kovoje tarp tiesos ir netiesos negalima būti neut­raliems, kad nevalia kartoti Maskvos propagandos ir melų, kad dirbtinis objektyvumas išduodąs tikruosius žurnalistikos principus. Jiems talkina savanoriai cerberiai, pasiryžę užtikrinti tautinę drausmę ir kritikuoti tuos, kurie ne taip galvoja, nes esą nesupranta padėties, yra piktavališkai nusiteikę ar Maskvos papirkti.

Niekas nereikalauja, jog Lietuvos žiniasklaida būtų nepriekaištingai neutrali, kad pranešimuose neatsispindėtų baimė dėl galimų Rusijos veiksmų, kad apžvalgininkai nekritikuotų smerktinų Rusijos poelgių. Tikrų ar menamų krizių akivaizdoje sunku nepasiduoti vyraujančioms nuotaikoms. Irako invazijos išvakarėse JAV žurnalistai ir nuomonės formuotojai suklupo, tapo propagandistais, tulžingai smerkė europiečius, kurie nepritarė numatomam puolimui. Po pusmečio jie atsitiesė. Lietuvoje užmirštama, kad reikia išlaikyti bent minimalią pusiausvyrą, kad piliečiams reikia pranešti apie tikrąją padėtį. Kai virš nacionalinio transliuotojo plevėsavo Gruzijos vėliava konflikto su Rusija metu, buvo aišku, kurioje barikadų pusėje stovėjo LRT. Galima aiškinti, kad Maskva išprovokavo karą su Gruzija, bet nevalia nutylėti to, kad Michailas Saakašvilis pasidavė provokacijai, įsakė Gruzijos kariuomenei veržtis į Cchinvalį, kad Gruzija pirmoji puolė. Lietuviai tiesiog negali to pripažinti. Dažnai kritikuojama Rusijos intervencija Sirijoje, ir yra daug ko kritikuoti ir smerkti. Bet, kaip pažymi Markas Galeotti, Rusijos ekspertas ir joks Putino draugas, Vakarų priekaištai atsiduoda veidmainyste. Nors nuolat teigiama, kad Rusija neturi mandato būti Sirijoje, Galeotti primena, kad Basharo Assado valdžia gali būti bjauri, bet ji yra tarptautinės visuomenės pripažinta, turi savo ambasadą Vašingtone ir atstovą JTO ir kad ši valdžia pasik­vietė Rusiją. Jei kas ir neturi deramo mandato vykdyti karines operacijas Sirijoje, tai Turkija, JAV ir kitos koalicijos narės, humanitariškai atliekančios tik antraeilį vaid­menį. Bet kai pažįstamiems paminiu Galeotti teiginius, jie visokiais būdais bando juos paneigti, nenori ar negeba pripažinti, kad Vakarų valstybės pažeidžia suverenumą ginančią tarptautinę teisę ir kad šiuo atžvilgiu Rusija ir Kinija ne tiek skiriasi nuo JAV ir NATO.

Kai diskutuojami vidaus reikalai, visų pusių atstovams leidžiama atvirai pasisakyti, ginti savo nuostatas. Rusijos reikalai yra išimtis. Susidaro įspūdis, kad su mažomis išimtimis spausdinami tik tie tekstai, kurie kartoja bendras fobijas ir neigiamus Rusijos stereotipus. Nepaprastai daug dėmesio skiriama galimiems Rusijos invazijos scenarijams, vadinamajam Suvalkų koridoriui, ketinimams dislokuoti raketas „Iskander“ Karaliaučiaus srityje (nors jau 2008 m. rudenį Medvedevas pranešė apie šį raketų dislokavimą), agresyviems Maskvos kėslams. Būtų verta padaryti tyrimą ir nustatyti, kokio turinio straipsnius apie Rusiją spausdina laikraščiai ir interneto portalai, kokių nuostatų ekspertai kviečiami į diskusijų laidas. Manau, kad tyrimai rodytų milžinišką disproporciją, kad varoma į vienus vartus. Ši atranka sutvirtina išankstines nuostatas apie Rusiją, paverčia skirtingą nuomonę tokia retenybe, kad kyla įtarimų dėl jas reiškiančiųjų motyvų. Ir prasideda kalbos apie Kremliaus pinigus.

Gal griežtieji Rusijos kritikai šmaikščiau rašo, rišliau kalba, aiškiau dėsto savo mintis, įtikinamiau argumentuoja už kitus. Bet Rusiją nagrinėja ne tik lietuviai. Užuot nuolat spausdinus Edwardo Lucaso ir kitų informacijos karių komentarus, derėtų pristatyti ir kitą nuomonę, – ne tokią, kuri pateisina Putino elgesį, bet kuri atkreipia dėmesį į tai, kas nutylima Lietuvoje, kitu kampu vertina Kremlių ir sudėtingus tarptautinės politikos klausimus, kad ir Galeotti straipsnius, kurie dažniausiai kritikuoja Rusiją, bet argumentuotai ir be lietuvių komentatoriams būdingos perdėtos tulžies. Skeptiškas požiūris į Rusiją, gal net sustiprintas švelnia rusofobijos doze, gali būti naudingas. Didysis Rytų kaimynas nėra Lietuvos draugas ir greitai tokiu netaps, nors kadaise tarpusavio santykiai buvo išskirtinai geri. Bet reikėtų paklausti, kokio būta Lietuvos vaidmens augant įtampoms. Tai praverstų, jei kada nors ateityje vyktų atšilimas. Kremlius dažnai meluoja, tad reikia skeptiškai vertinti jo teigimus. Bet nereikia pertempti stygos, sukurti nekintamo įvaizdžio, kuris patvirtintų tai, ką mes galvojame, bet kuris teturėtų menką sąlytį su tikrove. Atvirumo ir pakantumo stoka žlugdo pastangas suprasti kas vyksta, ir kenkia Lietuvos saugumui. Esu įsitikinęs, kad savo noru besiintegruojančius į šalies pilietinę visuomenę vietos rusus atbaido tendencingi pranešimai ir grubus grupinis mąstymas. Vyresnio amžiaus rusakalbiai labiau pasikliauja rusiška žiniasklaida dėl įvairių priežasčių, bet jei reikia rinktis tarp propagandų, tai propaganda gimtąja kalba – mielesnė. Rusiškų kanalų draudimas yra bergždžias, nes lengva apeiti cenzūrą, pasikliaujant internetu ir palydoviniais televizijos kanalais. Cenzūra prisideda sukuriant įspūdį, jog Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, tiesa yra viena, o jos nepripažįstantieji priklauso penktajai kolonai. Vyraujant stereotipams, netenkame gebėjimo vertinti įvykius Rusijoje, numatyti galimos jų eigos. Nors esame kaimynai, Rusija tampa svetima, mums nepažįstama teritorija.