Erich Maria Remarque. Šešėliai rojuje: romanas. Iš vokiečių kalbos vertė Adomas Druktenis, Laima Bareišienė. – Kaunas: Jotema, 2016. – 464 p.

Erichas Marija Remarkas (vok. Erich Maria Remarque, 1898 m. birželio 22 d. – 1970 m. rugsėjo 25 d.) – vokiečių rašytojas.

Remarkas gimė Osnabriuke (Osnabrück), Vokietijoje, knygų įrišėjo Petr Franc Remark ir Anos Maria Remark (mergautinė pavardė Stellknecht) katalikiškoje šeimoje. Iki 1912 m. mokėsi katalikiškoje mokytojų seminarijoje (vok. Katholische Lehrerseminar), 1916 m. neišlaikė egzamino ir buvo pašauktas į kariuomenę. Kare granatos skeveldomis sužeistas. Po karo 1919–1920 m. dirbo mokytoju, 1921–1924 m. laikraščių redaktoriumi. Kūrė reklaminius tekstus, komiksus laikraščiams ir žurnalams, pasirašydamas E. M. R.

1921 m. pasivadino „prancūziška“ pavarde Remarque. Šią prancūziškai užrašytą pavardę turėjo jo senelis. 1922 m. prie pavardės pridėjo antrą savo vardą Maria.

1929 m. pasirodė garsiausia jo knyga „Vakarų fronte nieko naujo“ (vok. Im Westen nichts Neues). 1930 m. pagal šį romaną Holivude sukurtas filmas. Tai įsiutino nacius ir jų propagandos ministrą Gebelsą, kuris viešai puolė Remarką, kuris neslėpė savo antinacistinių pažiūrų. Visas tris knygas „Vakarų fronte nieko naujo“ (1929 m.), „Kelias atgal“ (1931 m.) ir „Trys draugai“ (1938 m.) jungia ta pati tema – Pirmojo pasaulio karo „prarastosios kartos“ likimas. Visi Remarko romanai romanai nukreipti prieš karą.

1932 m. Remarkas apsigyveno Šveicarijoje, Tičino kantone, Ronco sopra Askona, prie ežero Lago Maggiore. Šiame itališkame Šveicarijos kantone gyveno ir kiti vokiečių rašytojai, pasitraukę nuo nacių persekiojimo. 1938 m. nacistinė Vokietija atėmė iš Remarko pilietybę. 1939 m. jis emigravo į JAV, 1947 m. tapo šios šalies piliečiu. 1948 m. grįžo į Šveicariją. Mirė 1970 metais, palaidotas Ronco sopra Askona kapinėse.

Romane „Šešėliai rojuje“ vaizduojamas vokiečių emigrantų gyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kaip ir būdinga E. M. Remarkui, kūrinys kupinas įvairiausių įstabiausių istorijų apie karo paliestus žmones, o šįkart dar ir emigravusius į tolimą šalį.

Ir, žinoma, Amerika svetimšalio vokiečio akimis. Ji visam tam remarkiškam liūdesiui ir melancholijai suteikia groteskišką foną — šalis, kuri kariauja, bet kurioje karas yra toks tolimas, koks tik gali būti, šalis, kurioje viskas įmanoma, bet ne viskas rožėmis klota.