Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Pergalė kalboje ir vaizduotėje

Ką galime pasakyti apie Lietuvos Seimo rinkimus ir porinkiminį laikotarpį, žvelgdami į viešąją erdvę? Laimėjo ir iki šiol dominuoja tie, kurie sugebėjo sėkmingai primesti savo diskursą ir tikrovės suvokimą didesnei daliai visuomenės ir oponentų. Rinkimų kampanija, ypač tarp pirmo ir antro turo, vėlesnis žaidimas viešojoje erdvėje su „konsultacijomis dėl derybų“ ir panašiais manevrais parodė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), Ramūno Karbauskio ir juos konsultuojančių specialistų darbo nepriekaištingą kokybę. Iš beveik atsitiktinių žmonių surinktas rinkimų sąrašas netikėtai laimėjo daugiau nei spėliojo drąsiausi. Tai dar labiau atrišo rankas viešumoje. Vadinamųjų „konsultacijų“ metu Tėvynės Sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus (TS–LKD) mušė visi, kas tik pajėgė. Kartu buvo transliuojamos gerai suformuluotos žinutės apie „arogantiškus“ ir „nemokančius pralaimėti“. LVŽS nė akimirkai nepaleido iniciatyvos iš savų rankų. Bet kokie bandymai ką nors atsakyti apie keistus „valstiečių“ pasisakymus, neprotingus ar populistiškus projektus atsimušė į tefloninę sieną. Bendras įspūdis toks – „valstiečiai“ formavo diskursą, o visi kiti tik reagavo ir neišvengiamai vėlavo.

Sakysite, Naisių vasara buvo raktas į sėkmę? Taip, ji kūrė alternatyvią utopiją (panašią iki šiol rodo per vienos kaimyninės šalies žinias), bet to tikrai nepakanka. Regis, buvo kruopščiai ištirtos visuomenės nuomonės, meilės ir baimės, o tada pradėta statyti ant laiminčių skaičių. Kai kuriais atvejais pasirūpinta, kad norima problema taptų Problema. Taip, pavyzdžiui, nutiko su blaivybės klausimu. Kovai už blaivybę pritarę apžvalgininkai ar visuomenės veikėjai net nebūtinai savo valia padėjo „valstiečiams“ laimėti. Kitos partijos dar bandė vytis pritardamos reklamos apribojimams ar žadėdamos specializuotas krautuves, tačiau tai tebuvo tikrųjų nuomonės lyderių imitacija. Panašiai ir su bankais bei vaistinėmis. Valstybinių vaistinių idėja akivaizdžiai nukreipta į pensininkus, bankų – į visus neišsimokančius paskolų. Socialiniuose tinkluose net susikūrė ir pradėjo reklamuotis įvairūs puslapiai a lб „Piliečiai prieš bankus“ ir pan. Koks sutapimas!

Žinoma, niekas nesako, kad nėra problemų ir kad elitai jų dažnai nemato ir nededa pakankamai pastangų jas spręsti. Bet nereiktų naiviai tikėti, kad jas spręs gelbėtojai. Gelbėtojams visada labiau rūpi reitingai ir viešieji ryšiai, o ne svarbūs ir sunkūs sprendimai. Ta pačia logika formuota visa kovos su „elitu“ retorika. Iš čia – atimti automobiliai, norai mažinti Seimo narių skaičių, ketinimai perkelti ministerijas ir mistiniai profesionalai. O prieš tai dar buvo referendumų pasiutpolkė.

Tačiau vien tokiomis „pragmatinėmis“ idėjomis neapsiribota. Buvo pradėtos piešti istorinės genealogijos iš tarpukarinių valstiečių liaudininkų, Griniaus ir Kudirkos. Net demokratinėje visuomenėje imant valdžią reikalingas istorinio kilmingumo pažymėjimas. Bet to neužteko ir pradėjo nešti „ant posūkio“ – ir reikėjo paskelbti, kad jie ir tikrieji krikščionys demokratai, tikroji ekonominė kairė ir vertybinė dešinė! Dar pridėta, kad kitos partijos vienodos, nėra jokių tikrų ideologinių skirčių, tad tik LVŽS išsiskiria, nes kalba apie „vertybes“, o ne postus ir t. t.

Toks noras apimti daug prieštaringų perspektyvų gali būti pavojingas. Štai kai kurie katalikai agitavo už LVŽS ar bent guodė save tuo, kad Karbauskio aplinkoje daug katalikų. Bet ar nebus tai tuščios šnekos? Dovilės Šakalienės (nors ir kairiosios) „pastatymas į vietą“ sig­nalizuoja ką kita – jokio savarankiškumo ar pliuralizmo nebus. Mat darinį suvaldys nebent žiauri disciplina, naujųjų parlamentarų nesavarankiškumas arba bent valdžios postų troškimas. Priešingu atveju išcentrinės jėgos LVŽS suplėšys nespėjus persitvarkyti ir pasiruošti naujiems rinkimams. Ką ir kalbėti apie kiekvienai valdžiai visuomet netikėtus iššūkius, kurių suplanuoti neįmanoma, be to, valstybės finansiniai ištekliai taip pat ne begaliniai.

Galima spėti, kad tam taip pat pasiruošta – „saldainių“ užteks visiems: katalikams, tradicionalistams, antisisteminės retorikos išsiilgusiems, tautinėms mažumoms, gal net liberaliai auditorijai. Tai padės kurį laiką maskuoti politinę tikrovę, bet nuo simuliakrų pagirios gali būti gerokai sunkesnės nei nuo neaiškios kilmės šnapsiuko. Viena aišku – už šias pramogas teks susimokėti paprastiems piliečiams.