2016 12 31

Virgis Šidlauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kai vienintelis rūpestis yra rūpintis savimi

Kai buvau jaunesnis, mane siaubingai erzindavo viešajame transporte klykiantys vaikai. Sėdėdavau grieždamas dantimis nusisukęs į langą ir mintyse kartodavau: „Prakeikimas, kur žiūri tėvai? Nė ramiai pasivažinėti troleibusu neįmanoma.“

Tėvystė tai pakeitė. Ir tikriausiai ne vien dėl to, kad mintys liko užimtos ne tik savimi. Daugiau pradėjau dairytis aplink. Kol viskas galvoje sukasi tik apie mus pačius – nė nepastebi, kad esi savyje įstrigęs lyg giliausiame šulinyje. Tad ko stebėtis, jei aplink skambantys balsai labiau primena erzinantį triukšmą. Kitaip ir būti negali.

Dėl to nebesistebiu, kai kas nors alkūne nedraugiškai ima malti šonkaulius, skubėdamas išlipti durims dar nė neprasivėrus, troleibuso vairuotojas priveria per lėtai išlipančiam keleiviui koją, vyrukas, sukėlęs avarinę situaciją, grūmoja kumščiu kitam: „Asile, žiūrėk, kur važiuoji.“ Arba kas nors, patyręs sunkumų darbe, norėdamas atsigauti, prie kasos sudaro spūstį reikalaudamas pakviesti direktorių dėl… kekės pajuodusių bananų. Šaunus žingsnis! Šiaip ar taip – teisybė turi triumfuoti. Ir visai nesvarbu, kad eilėje nekantriai trypčioję žmonės buvo nenoromis įtraukti į šį spektaklį. Dar ne viskas prarasta. Šis žmogus taip pat gali kažką pastatyti į vietą.

Griežti dantimis lengviausia. Aprėkti ką nors arba kaltinti kitus dėl savo nesėkmių – taip pat. Bet retai susimąstom, kaip pasijustume, atsidūrę tų žmonių vietoje.

Sakoma, kad supratimas ateina drauge su gyvenimiška patirtimi. Tik nežinodami ir nesivargindami susimąstyti, kaip jaučiasi žmogus durų prispausta koja, kai troleibusas, jo siaubui, pajuda iš vietos, galėtume pasielgti kaip tas vairuotojas. Jam juk reikia skubėti. Spaudžia grafikas ir visa kita. Ko tie keleiviai iš viso taip ilgai krapštosi prie durų?

Bet nejau tik pabuvęs kito kailyje gali suprasti, ką jis jaučia? Juk nusideginę pirštą nepuolame daryti išvadų, jog skauda tik mums vieniems. Matome ir atskiriame, kai kitam žmogui linksma, kai jis susirūpinęs ar kenčia. Atskiriame iš veido mimikos. Iš kūno kalbos.

Tačiau, jei dar galime tikėtis, jog kažkas sureaguos į mūsų fizinį skausmą ir pakvies pagalbą – tai virti savame nerime ir liūdesy dažniausiai liekame vieni. Pasirodo, dažnai prisiliesti yra lengviau, nei skirti bent minutę laiko sužinoti, kaip jaučiasi kitas. Gal jam užtektų tik vieno palaikymo žodžio ar supratingo šypsnio. Kito vidaus bijome kaip velnias kryžiaus. Greičiausiai dėl savisaugos instinkto. Juk ir patys vengiame atsiverti kitiems ir pasirodyti, kokie iš tikrųjų esame.

Be to, kiekvienas iš mūsų dar turime aibes savų bėdų. Tai negi dar svetimomis problemomis lyg šventinėmis girliandomis apsikarstysi nuo galvos iki kojų?

Rasa Aškinytė debiutinėje savo knygoje „Rūko nesugadinti“ sako: „Dažniausiai kiti nepasivargina geriau mūsų paieškoti, nes iš tikrųjų nenori surasti.“ Liūdna tai girdėti. Ką ir kalbėti. Juk būti surastas ir suprastas nori kiekvienas. Bet ar patys taip nesielgiame? Ar sąžininga reikalauti iš kitų, kad mus suprastų, jei patys jais nesidomime?

Rasa Aškinytė priduria: „Dažniausiai užjaučiame kitus tik todėl, kad įsivaizduojame save jų vietoje.“ Ir šiuose žodžiuose daug tiesos.

O kas, jei kai kuriems trūksta ne tik laiko įdėmiau pažvelgti į kitus, bet ir fantazijos? O gal ir pavargusios smegenys susierzinus dėl pajuodusių bananų kekės jau snaudžia, nors namai dar toli? Ir dirgiklių tą dieną būta daugiau, nei gali pakelti kantrybė?

Bet viskas gan paprasta. Visai kaip su mėgstamais ir nekenčiamais kino filmų herojais. Jaudulys stebint juos kyla ne dėl pagrindinio veikėjo nesėkmių ir to, kaip jį palaikome. O dėl to, jog dalį jo savybių priskiriame sau. Susitapatiname su juo. Vadinasi, dėl jo sergame kaip dėl savęs. Ir lygiai taip pat personažas gali būti nuobodus, nejaudinantis, jei mums yra visiškai svetimas. Todėl visada lengviau atjausti tą, kurio patirtis panaši į mūsų. Tas pat galioja ir įvairioms išsipildymo akcijoms. Juk kiekvienas šeimoje ar giminėje turime kokį skaudulį. Tokios akcijos užgauna jautrias žaizdas, todėl ir skatina atsiliepti ir prisidėti.

Bet būna ir tokių atvejų, kai panašių patirčių ir netgi panašios lemties žmonės nesugeba susikalbėti. Atrodo, turėtų puikiai suprasti vienas kitą, bet nepavyksta. Kodėl? Gal ir vėl paslydom ir nučiuožėm į savo egoizmo šulinį, kur vienintelis rūpestis yra rūpintis savimi.

Kas žino, gal tai sugriuvusios santvarkos, iš kurios ištrūkome, įspaudas. Negalime akimirksniu iš abejingų kitų buvimui, kitų skausmui staiga tapti dėmesingi. Tiksliau – galime. Bet ar norime? Kas jei paprasčiau tūnoti savo prarūgusiuose šuliniuose? Mažiau rizikos. Mažiau galvos skausmo.

Tačiau kas, jei vieną dieną vis tiek teks iš ten ropštis lauk? Gal geriau, kad ir po truputį, bet pagaliau atsiverti pasauliui? Pradžiai visai nedaug – tik tiek, norint įsitikinti, jog viskas sukasi ne vien aplink mus. O pamačius, kad kiti tokie pat kaip mes, bus lengviau juos priimti ir pamėginti suprasti.