2017 01 09

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Artemijus Troickis: „Roko muzika liovėsi būti visuomenės dirgikliu“

Portretas.
Žurnalistas Artemijus Troickis. Wikipedia.org nuotrauka

Artemijus Troickis – vienas pagrindinių roko muzikos kritikų iš Rusijos. Prieš dvejus metus, po įvykusios Krymo aneksijos, persikėlęs gyventi į Estiją. Ne dėl politinio persekiojimo ar grėsmės, bet tiesiog vedamas noro gyventi ten, kur laisviau galima kvėpuoti ir dirbti.

Kalbėdamasis su „Radio svoboda“ A. Trockis dalinasi mintimis apie rusiško roko klestėjimo metus, apžvelgia pasaulines muzikos pasaulio tendencijas bei bando atskleisti priežastis, kodėl sunkioji muzika Rusijoje ir pasaulyje prarado savo, kaip socialinio protesto katalizatoriaus, vaidmenį. Tai pirmasis interviu su A. Troickiu jam tapus muzikinės laidos vedėju „Radio svoboda“ eteryje.

Prieš ketvirtį amžiaus rodėsi, kad, jei ne Viktoro Cojaus dainos apie permainas, kažin ar būtų įmanoma kalbėti apie Sovietų Sąjungos griūtį. Kaip Jums atrodo, kiek politiškai svarbios buvo sovietinės roko grupės?

Politinis dėmuo roko muzikoje neabejotinai buvo, tačiau jis kiek kitoks, nei daugelis įsivaizduoja. Atvirai politinių dainų sovietiniame roke buvo labai labai mažai. Tuos, kurie drįso tokius kūrinius atlikti, galime suskaičiuoti vienos rankos pirštais – „Televizor“, „Kino“, „DDT“ ir galbūt keletas mažiau žinomų, pogrindžio grupių. Dainų apie komunistų partiją, KGB, Kultūros ministeriją ar kitas nelabai malonias sovietines organizacijas roko grupių repertuaruose, žinoma, nerastume. Šios muzikos politiškumas – pats jos atlikimo faktas. Jeigu turėjai ilgus plaukus (punk rock laikotarpiu atvirkščiai – trumpus), dėvėjai atitinkamas kelnes, kalbėjai tam tikra maniera, prisodrinta hipiško slengo, o jei rankose dar laikei elektrinę gitarą, tai savaime buvai stumiamas į visuomenės paribį. Iš padoraus sovietinio jaunuolio virsdavai įtartinu tipu. Tokių procesų išdava – 6-asis dešimtmetis ir stiliagų judėjimas[1], o vėliau, kartu su hipių, pankų, metalistų, rokerių ir kt. subkultūrų atsiradimu visa tai vystėsi toliau. Kaip atsvara šioms grupės egzistavo komjaunimas bei kiek mažiau formalus Liuberų[2] ir į juos panašūs judėjimai.

Taigi, negalėčiau tvirtinti, jog rokas SSRS tebuvo protestas ir politika trykštančios dainos politika, be abejonės, rokas – antisovietinis reiškinys, konfrontavęs su oficialiąja sovietine kultūra ir netikęs ano meto gyvenimo būdui. Kūrinių turinys, apsirengimo stilius, pasaulėžiūra akivaizdžiai neatitiko oficialaus diskurso. Šiuo aspektu tai buvo antisovietinė muzika.

Jūsų manymu, sovietinių bardų – Aleksandro Galičiaus, Bulato Okudžavos, Vladimiro Vysockio – kūryba buvo labiau politiškai angažuota?

Kaip ir roko muzikantų terpė, taip ir bardų nebuvo vienoda. Pastarųjų gretose du, trys atlikėjai tikrai leido sau atlikti kur kas aštresnių ir konkretesnių politiniu atžvilgiu dainų nei bet kuri roko grupė. Omenyje turiu būtent Aleksandrą Galičių, Julijų Kimą ar Vladimirą Vysockį, kurių kūriniai vargu ar galėjo skambėti oficialiuose koncertuose ar būti transliuojami per radiją bei televiziją. Bardų kūryba, kaip jai ir pridera, buvo kur kas intelektualesnė tiesioginės valdžios kritikos atžvilgiu, ypač dėl savo satyros, kas roko muzikai nebuvo būdinga.

Ar galime išskirti auksinį laikotarpį Rusijos roko muzikoje? Kada sužibo toji rusiško roko žvaigždė, jeigu ji iš viso sužibo?

Auksinis laikotarpis sutapo su laikotarpiu, kai mūsų rokas buvo labiausiai gujamas, tai pirmoji devintojo dešimtmečio pusė. Jeigu būčiau visiškai tikslus – nuo 1980-ųjų vidurio iki 1985-ųjų vidurio. Būtent 1985-ųjų antrojoje pusėje, prasidėjus Gorbačiovo perestroikai, tapo akivaizdu, ką mes turime geriausio ir ką galime pasiūlyti pasauliui tai – „Akvarium“, Maikas Noumenka, Viktoras Cojus. Panašiu metu debiutavo ir Piotras Mamonovas bei pirmuosius albumus išleido Jurijus Ševčukas, grupė „Nautilus Pompilius“, kuriuose skambėjo pačios dramatiškiausios jų dainos. O lyg savotiška vyšnaitė ant torto – Aleksandras Bašlačiovas, kurį aš asmeniškai laikau pačiu talentingiausiu, pačiu tragiškiausiu ir anuomet pačiu politiškiausiu iš visų mūsų roko muzikantų.

Vis dėlto situacija dabar kitokia. Putino Rusija – nėra toji brežniavinė Sovietų Sąjunga. Žvelgiant iš vienos perspektyvos, ji – blogesnė, iš kitos – geresnė. Esu minėjęs, kad Vladimiro Putino valdoma Rusija yra painesnis organizmas nei Brežnevo laikų Sovietų Sąjunga. Tokie atviri, tiesmuki sprendimo būdai, kuriuos siūlė roko muzika, šiandien būtų nepriimtini ir neduotų jokių vaisių.

Kodėl aukso amžius baigėsi? Ar toji karta išsisėmė sugrojusi viską, ką galėjo? O galbūt toks reiškinys kaip rusiškas rokas tegali egzistuoti tik kaip protesto išraiška ?

Manyčiau, antrasis variantas. Pasipriešinimas daugeliui tapo įkvėpimu, visi tie pelės ir katės žaidimai sukūrė savotiško nuotykio pajautą. Avantiūristiškai ir linksmai atrodžiusios iniciatyvos pritraukė daugelį žmonių, kurie įprastomis sąlygomis nebūtų ryžęsi paimti į rankas muzikos instrumentų. Tuomet pogrindinis arba, sakykime, pusiau pogrindinis rokas iškilo kaip atsakas grobšiškumui, sustabarėjimui ir daugeliui kitų blogybių. Na, o kai imperija po truputėlį ėmė braškėti per siūles, roko ašmenys pamažėl ėmė bukti.

Viskas tęsėsi gana įdomiai iki 1988–1989-ųjų metų, o po to išniro naujos pagundos – komercija, kurios link daugelis nudreifavo, ir galimybės prasimušti į platesnius vandenis. Prisiminus Borisą Grebenščikovą, grupės „Centr” lyderį Vasilijų Šumovą, Žaną Aguzarovą bei kitas grupes, akivaizdu – Jungtinės Amerikos Valstijos tapo siekiamybė mūsų roko atlikėjams.

Tai ne vienintelės priežastys, nulėmusios roko muzikos nunykimą. Iš dalies tai susiję ir su tuo, jog publikai įgriso toji muzika. Įvyko tai, kas nutiko su šlovingu klasikiniu Vakarų roku septintojo dešimtmečio pab.–8-ojo pradžioje. Visi tie didieji muzikantai, poetai, simfoninės roko operos tapo gana sudėtingos plačiajai auditorijai. Persisotinus „Pink Floyd“ užsimanyta kažko paprastesnio, neva disco muzikos.

Tokios pat tendencijos neaplenkė ir Rusijos devintojo dešimtmečio pabaigoje. V. Cojus ir „Kino“, žinoma, išskirtinis fenomenas,  turbūt tai vienintelė roko grupė, vienijusi iš vienos pusės jaunąjį avangardą, iš kitos – masę paprastų jaunų žmonių, profesinių technikos mokyklų mokinius[3], vyresnio amžiaus moksleivius. Jei kalbėtume apie „Akvarium“, „Nautilus Pompilius“ ar „Zvuki Mu“ – jie buvo sunkiau įkandami paprastesniajai publikos daliai, pageidavusiai linksmesnio, tinkamo šokiams, ir ne tokio rimto turinio. Pakitę muzikiniai lūkesčiai paveikė 9-ojo dešimtmečio pabaigoje rusų roko judėjime įsivyravusį sąstingį.

Socialinė sankloda, kuri galėtų sąlygoti protestus, grįžo, tačiau nieko panašaus į tai,  kas dėjosi 9-ajame dešimtmetyje, nematome. Galbūt du kartus įbristi į tą pačią upę neįmanoma?

Manau, kad taip. Vis dėlto situacija dabar kitokia. Putino Rusija – nėra toji brežniavinė Sovietų Sąjunga. Žvelgiant iš vienos perspektyvos, ji – blogesnė, iš kitos – geresnė. Esu minėjęs, kad Vladimiro Putino valdoma Rusija yra painesnis organizmas nei Brežnevo laikų Sovietų Sąjunga. Tokie atviri, tiesmuki sprendimo būdai, kuriuos siūlė roko muzika, šiandien būtų nepriimtini ir neduotų jokių vaisių.

Taip pat vertėtų atsigręžti ir žvilgtelėti, kas tuo metu dėjosi visame pasaulyje. Nuo 1950-ųjų iki 1980-ųjų roko muzika tarp jaunimo tiesiog klestėjo. Bet tie laikai praėjo ir turbūt niekada nebegrįš. Maištaujantis šių dienų jaunimas vargu ar ims į rankas gitarą. Vietoje to jie vis labiau pasineria į kompiuterius, verslą ar išmaniąsias technologijas. Rokas liovėsi buvęs visuomenės dirgikliu. Tas pat vyksta ir Rusijoje, ir tai liečia ne tik rock‘n‘rollą, bet ir muziką apskritai.  Muzika, ilgą laiką buvusi visuomenės centre, dabar apleido savo pozicijas ir atrado ramią vietelę tarp kitų kultūrinių reiškinių, tokių kaip teatro, kino, literatūros ir t. t. Ji tiesiog nustojo būti, kaip sakytų anglosaksiškas pasaulis, eye of a hurricane, uragano epicentru.

Jūsų pasisakymai leidžia teigti, jog laukti kažkokio sąmoningo socialinio ir politinio protesto per muziką Rusijoje negalime, o Jurijaus Ševčiuko ar Noize MC išsišokimai tėra pavieniai bandymai, kurie bendro konteksto nekeičia?

Priklauso, kaip pažvelgsime į šią situaciją. Ar prieš save norime matyti pusiau pilną, ar pusiau tuščią stiklinę? Pirmiausia nėra prasmės visko suvesti vien į roko muziką. Rokas, repas su hip-hopu ir t. t. verda tame pačiame katile, tad kalbėti apie kažkokį socialiai reikšmingą judėjimą negalime, tačiau egzistuoja pavienės iniciatyvos. Jos gana atsietos viena nuo kitos, bet įdomios. Vienoje pusėje – veteranai iš aštuntojo dešimtmečio – Andrejus Makarevičius, Borisas Grebenščikovas, antrojoje – klasikinio devintojo dešimtmečio rusiško roko atstovai – Jurijus Ševčukas, Vasia Šumovas, Miša Borzykinas, grupė „Televizor“, trečiojoje – jaunosios kartos atstovai „Noize MC“ su Ivanu Aleksejevu prieš akis bei, mano akimis žvelgiant, puikus poetas ir atlikėjas Vasia Ablovomas.

Taip pat gausu ne tokių žinomų daugiausia punk ar post-punk muziką grojančių grupių, kurių kūryba niekuomet neskambėjo radijuje ar televizijoje. Viena tokių daugiau mažiau išplaukusi į masiškesnio pripažinimo vandenis – grupė „Lumen“ iš Ufos, kūrinio apie reformas „Aš taip myliu savo šalį, bet nekenčiu valstybės (rus. „Я так люблю свою страну, но ненавижу государство“) autoriai. Tokių protestuojančių grupių undergrounde yra galybė. Aš nuolatos gaunu demo įrašų, nuorodų į koncertinius įrašus, visa tai perklausau. Galiu pasakyti, jog turime masę įdomių maištingų grupių. Norėčiau dar paminėti grupę „Smech“ (liet. Juokas) ir jų albumą  „Importozamesčenia“ (rus. „Импортозамещение“) bei kolektyvą iš Tambovo  „Operacija Plastilin“. Visi jie iš esmės yra post-Cojiški arba grynai punkiški, bet pasižymi puikiais tekstais.

Laisvė – kur kas daugiau nei tik rokas. Aš minėjau, kad rokas – tai tam tikram laikmečiui būdinga muzikinė išraiška, turinti būdingų muzikinių, energetinių ir gyvenimo būdo bruožų. Skirtingai nuo akademinės muzikos, kuri nužengia kaip grynas menas, gryna kūryba, rokas dažniausiai yra susaistytas su išorės atributais – rūbais, elgesio manieromis, muzikantų elgsenos modeliais, laisvės, pacifizmo, antirežimiškų ir kt. nuotaikų raiškos.

Iš kur visi šie kolektyvai atėjo? Auksinė sovietinio roko karta, apie kurią jūs kalbėjote, tai intelektualai, studentai, dažnai architektūros institutų absolventai. O nauji veidai, kas jie tokie? Ar tai kokia nors miesto pakraščių muzika, vaikinai iš pigių treniruoklių salių? 

Roko terpė iš principo pasikeitė nežymiai. Visų pirma – tai studentai, gana išsilavinę žmonės, besidomintys pasauliniais procesais, mokantys anglų kalbą, kartais ja ir dainuojantys. Aš juk ir nesakiau, kad socialinė roko bazė pasikeitė.  Žinoma, yra ir naujų bruožų ir poslinkių, kurie man ne visuomet atrodo patrauklūs. Pavyzdžiui, rajoninės pusiau nusikalstamos ir su narkotikais susijusios istorijos, kurios man nepatinka. Tačiau manyti, kad rokas – tai iš proto išsikrausčiusių miestiečių ir marginalių sluoksnių muzika, būtų klaidinga.

Goranas Bregovičius buvo prasitaręs, kad rokas netenka prasmės, jei jis atliekamas ne anglų kalba. Kitaip sakant, viskas, kas padainuota prancūziškai, kroatiškai, rusiškai ar lenkiškai, turėtų likti už roko paradigmos ribų. Sutinkate su tokiu požiūriu?

Ne. Laikantis tokio požiūrio reikėtų sakyti, kad opera turi skambėti tik itališkai, bet viskas yra kiek kitaip. Juk „Karmen“ nuostabiai skamba prancūziškai, jau nekalbant apie Piotro Čaikovskio ir Sergejaus Prokofjevo operas. Akivaizdu, kad dėl tų kalbų viskas yra gerai. Roko muzikoje lygiai tas pat – prancūzai, vokiečiai, italai, rusai turi tikrai nuostabios šio žanro muzikos.

O kas, jei ne kalba, tuomet yra roko muzikos ašis? Galbūt laisvė, ką turbūt pasakytų kiekvienas šios muzikos gerbėjas?

Šiuo klausimu bandote viską suvesti į vieną tašką. Laisvė – kur kas daugiau nei tik rokas. Aš minėjau, kad rokas – tai tam tikram laikmečiui būdinga muzikinė išraiška, turinti būdingų muzikinių, energetinių ir gyvenimo būdo bruožų. Skirtingai nuo akademinės muzikos, kuri nužengia kaip grynas menas, gryna kūryba, rokas dažniausiai yra susaistytas su išorės atributais – rūbais, elgesio manieromis, muzikantų elgsenos modeliais, laisvės, pacifizmo, antirežimiškų ir kt. nuotaikų raiškos. Visas šias dalis sudėję į vieną galime gauti adekvatų roko muzikos paveikslą.

Kaip rusiškas rokas atrodo pasauliniame kontekste? Ar turime tokių kolektyvų, kuriuos galėtume parodyti visam pasauliui? Anksčiau imta kalbėti apie tai, kad rusiškas rokas remiasi tekstais, o štai muzikinė pusė, švelniai tariant, nelabai kokia, todėl durys į pasaulį jam užtrenktos. Ar Jūs manote taip pat?

Galima be didesnių dvejonių pasakyti, kad klasikinis rusiškas rokas, skirtingai nei angliškasis ar amerikietiškasis, yra panašioje padėtyje, kaip ir Rusijos bardų ar literatūros tradicijos. Už šalies ribų (tiksliau būtų sakyti – už rusų diasporos ribų) mažai kam įdomus. Tai akivaizdu. Būta ne vieno bandymo ištrūkti iš šio užburto rato, tačiau nesėkmingai. Kita vertus, išaugo nauja rokerių-kosmopolitų karta, rašanti tekstus anglų kalba ir atkreipusi pasaulinės roko bendruomenės dėmesį. Reikia pridurti, kad kai kuriems iš jų sekasi tikrai gerai.

Tai tokie kolektyvai, kurie bando maišyti roko muziką su etno motyvais? Pavyzdžiui, pseudohutsulių grupės ar kažkas panašaus?

Taip, jūs visiškai teisus. Turime labai patrauklią kryptį, kurioje roko muzika susipina su tautinės egzotikos apraiškomis. Galima imtis slaviškų elementų, bet ypač vertingas rytietiškas paveldas – tuviai, jakutai, buriatai, altajiečiai. Yra puikių roko ir vietos ritualinės muzikos samplaikos pavyzdžių.

Turite omeny gerklinį dainavimą?

Taip, būtent tai bei visą šamanų muziką. Tai neįprasti, nekasdieniai skambesiai, kurie priverčia suklusti Vakarų muzikos mėgėjus ir gurmanus. Žinoma, esama ir tokių, kurie tiesiog groja vakarietišką muziką ir daro tai pakankamai kokybiškai. Į galvą ateina bent pora tokių pavyzdžių. Pirmasis –  indie rock kolektyvas iš Sankt Peterburgo „Pink Shiny Ultroblast“, galintis pasigirti pripažinimu Didžiojoje Britanijoje. Be abejo, toji sėkmė nėra komercinė, jie neskamba populiariausių dainų topuose, tačiau parduoda visai nemažai savo įrašų, susilaukia palankių recenzijų, groja pilnuose klubuose bei kviečiami į festivalius. Antrasis – kamerinio progresyvaus roko grupė „iamthemorning“. Prieš keletą mėnesių jie gavo prizą už geriausią 2016-ųjų progroko albumą. Patraukęs žiniasklaidos dėmesį, šis kolektyvas tapo žinomas progresyvaus roko scenos vardu.

Rusų pastangos suburti tokią grupę, kuri prilygtų JAV ar Vakarų Europos grandams, o galbūt jas pranoktų (prisiminkime Staso Namino bandymus su „Gorky Park“, kai balalaikomis grojant hard rocką bandyta tapti pasaulio įžymybėmis), tėra beprasmiškos idėjos? Ar vis dėlto šiame milžiniškame komercinės muzikos industrijos pasaulyje tai nėra neįmanoma?

Manyčiau, kad panašūs bandymai – mažai tikėtini. „Gorky Park“ buvo tam tikro laikmečio – 1988–1989-ųjų, – vadinamosios Gorbačiovo manijos, „Raudonosios bangos“[4] fenomenas. Tuomet visų akys krypo į SSRS, Michailas Gorbačiovas tapo bene kultiniu pasauliniu veikėju. Vakarų prodiuseriai žvalgėsi mūsų link ir ieškojo, ką iš sovietinių muzikantų būtų galima padaryti žvaigždėmis. Borisas Grebenščikovas pasirašė kontraktą su amerikiečiais, grupė „Centr“ – su prancūzais, „Kruiz“ – su vokiečiais ir, žinoma, gimė minėtasis Staso Namino projektas. Šiandien Rusija toli gražu nebėra madinga šalis ir simpatijų protrūkių ar empatijos jos atžvilgiu nėra, todėl Vakarų gyventojai nemato reikalo atsigręžti į jos sceną.

Paskutinis kartas, kai jų žvilgsniai krypo į mus, sietinas su grupe „t.A.t.U“. Tai buvo grynas prodiuserių produktas, toks pat, kaip ir „Gorky Park“, tik ne rock, bet šokių muzikos stiliumi. Tačiau sėkmingas „t.A.t.U“ išpopuliarėjimas Vakaruose susiklostė ne dėl to, kad duetas buvo iš Rusijos, bet daugiau dėl visų tų istorijų, kad jos lesbietės, kad buvo nukentėjusios nuo pedofilų. „t.A.t.U“ turbūt išliks vienintelė Rusijos grupė, kurios kūriniai buvo įtraukti į pasaulinius populiariausių kūrinių topus.

Aš manau, kad menininkai nėra būtent tas segmentas, su kuriuo reikėtų elgtis taip griežtai. Kai meno žmonės tampa funkcionieriais (kaip jais tapo Nikita Michalkovas ar Josifas Kabzonas), jie pereina į truputėlį kitą kategoriją. Tai menininkai politikai, menininkai pareigūnai, ir jiems turi būti keliami skirtingi reikalavimai.

Minėjote, kad rokas nustojo buvęs šiuolaikinės mainstream muzikos dalis. Tuo pat metu atrodo, kad šviežio oro į roką įpūtė etno muzika. Užsiminėte apie naują susidomėjimą, atrodytų, ilgą laiką merdėjusiu, progresyviu roku. Kas, jūsų manymu, stumia pirmyn šių dienų roko muziką? Kalbėjote apie tai, jog ji išsisėmė kaip socialinis reiškinys. Kas liečia „grynai“ muziką – kur ji eina, kas jos sąjungininkai?

Roko muzika niekur neina. Ji užstrigo ten, kas jau sukurta, praktiškai viskas apsiriboja tais nesibaigiančiais motyvais ir bandymais juos prikelti. Nuo 1980-ųjų roko muzikoje iš esmės nebuvo sukurta nieko naujo. Visa tai, kas buvo vėliau – new wave, electro pop, post-punk ir t.t. – tik pakartojo tai, ką mes jau buvome girdėję. Netgi tokie grudge grandai kaip „Nirvana“ ar brit-pop žymūnai „Blur“ bei „Oasis“ – tebuvo tam tikras retro atspindys, o ne fundamentaliai naujas proveržis. Galima sakyti, didžiųjų geografinių atradimų era roko muzikoje (ir, man atrodo, muzikoje apskritai) baigėsi. Žinoma, dar yra nežinomų viršukalnių, krioklių, upių ir t. t., bet visi kontinentai jau seniai aiškūs.

Mano manymu, kad roko muzika – tai platus muzikinis laukas, turintis aiškiai apibrėžtus žanro bruožus, ir vystosi bei išlieka patrauklus. Taip pat patrauklus ir muzikine prasme, visų pirma dėl savo draivo, energijos, gyvenimo būdo. Rokas siūlo tam tikrą nutrūktgalviškumą, tam tikrą laisvę, nebūdingą labiau akademiniams muzikos stiliams. Todėl naujos jėgos, šviežio kraujo roke netrūksta. Tiesą sakant, rokas kartoja džiazo, kuris gyvavo kur kas ankščiau, istoriją. Šis stilius vis dar gyvas, bet jo klausytojai visiškai kitokios socialinės terpės atstovai nei anksčiau. Džiazas tapo intelektualia salonine muzika (mano požiūriu, kaip ir roko muzikoje, taip ir džiaze nieko naujo nuo septintojo dešimtmečio pabaigos, nuo Johno Coltrane ar Miles Daviso neišrasta). Džiazo esmė – elegancija, salonai – liko, ir jis turi daug gerbėjų. Lygiai taip pat beprotiškas, seksualumu trykštantis, maištingas rock‘n‘rollas traukiąs klausytojus ir muzikantus, kurie nori šėlti scenoje.

Grįžkime į Rusiją. Jūsų manymu, ar joje egzistuoja kokia nors formali roko bendruomenė, arba, plačiau kalbant, muzikinė bendruomenė? Jei taip, kaip ji veikia?

Šiuo atveju tikrai nesu geriausias to specialistas, nes, skirtingai nei devintajame ar dešimtajame dešimtmečiais, neturiu nei savo leidybinės kompanijos, nei koncertų organizavimu užsiimančios agentūros. Aš esu už šių muzikinių funkcionierių gretų, taigi tai daugiau mano, kaip stebėtojo iš šalies, nuomonė. Mūsų muzikinė bendruomenė yra labai nevienalytė. Ji susiskaldžiusi į daug, niekaip viena su kita nesusijusių, stovyklų. Žvelgiant bendrai yra dvi pagrindinės stovyklos – pop ir ne pop. Popsova dalis egzistuoja dėl dviejų aspektų. Pirmojo ir svarbiausiojo – televizijos bei radijo, nors muzikinės radijo stotys pastaruoju metu praranda savo įtaką bei užsiima tik tam tikro formato transliavimu. Antrasis – korporatyviniai vakarėliai. Tokia sistema – TV ir korporatyvai – egzistavo didžiąją praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio dalį ir iš esmės gyvuoja dabar.

Sistema labai paprasta – reikia pradinio kapitalo, kuris leistų pasidaryti įrašus, neretai užtenka vos vienos vienintelės dainos, nufilmuoti maksimaliai ištaigingą vieną videoklipą. Tuomet per kyšius daina imama transliuoti per radiją, o klipas ima suktis televizijoje, atlikėjas daugiau ar mažiau tampa žinomas. Po to per vadybininkus derinami kvietimai į visokius korporatyvinius vakarėlius, kurie leidžia atlikėjams gauti dar daugiau pinigų, nei muzikos įrašų pardavimai (apie tai net juokinga kalbėti, turint omeny nežabotas piratavimo tendencijas Rusijoje) ar vieši koncertai. Visi šie žmonės, būtent televizinės Nikolajaus Baskovo ar Dimos Bilano tipo popžvaigždės, korporatyviniuose vakarėliuose uždirba kur kas daugiau nei koncertuose, nors tie koncertai būtų didžiausiuose arenose.  Visiškai ciniškas, komercinis, o muzikiniu atžvilgiu maksimaliai menkavertis procesas. Vienintelis pozityvus aspektas, glūdintis šiame procese – tai vizualinės dalies tobulėjimas. Įspūdingi prabangūs šou, videoklipai galbūt ir nesiekia pasaulinio lygio, bet bent jau visiškai atitinka europinį standartą. Tam pajungti milžiniški finansiniai pajėgumai. Rusijoje situacija tokia, kad esmė yra šou, o muzika – nieko daugiau, tik papildinys tam.

Žinoma, egzistuoja ir priešinga stovykla – ne popmuzika, kuri taip pat klesti dviem kryptimis. Visų pirma – tai internete, kur galima rasti beprotiškai daug įvairių atlikėjų įrašų, nuo punk rock iki šansono. Atroji – gyvo garso koncertai pačiose įvairiausiose vietose – nuo didžiausių teatro salių, kuriose groja roko veteranai, iki mažų klubų ir rūsių, kur koncertuoja mažiau žinomi, savo kelią tik pradedantys kolektyvai. Plius dar yra viena niša, neseniai atradusi prieglobstį mūsų šalyje – vasaros festivaliai, kur tokia muzika taip pat gyvuoja ir klesti. Nesunku suvokti, kad ryšio tarp šių dviejų stovyklų – pop ir ne pop – nėra. Rokas, hip hopas, didžioji dalis šansono neturi galimybės prasibrauti į televiziją, neskaitant smulkių interneto kanalų arba tokių telekanalų kaip TV Šanson (ТВ Шансон).

Kaip jūs reaguojate į pastaruoju metu ypač ryškų aptariamoje erdvėje muzikos politizavimą? Turiu omenyje Ukrainoje priimtus nepageidaujamų rusų atlikėjų sąrašus.

Manoji išsakyta nuomonė turbūt nepatiks nei vienai, nei kitai pusei. Aš manau, kad menininkai nėra būtent tas segmentas, su kuriuo reikėtų elgtis taip griežtai. Kai meno žmonės tampa funkcionieriais (kaip jais tapo Nikita Michalkovas ar Josifas Kabzonas), jie pereina į truputėlį kitą kategoriją. Tai menininkai politikai, menininkai pareigūnai, ir jiems turi būti keliami skirtingi reikalavimai. Kai į nepageidaujamų asmenų sąrašus įtraukiami N. Michalkovas su J. Kabzonu, man viskas atrodo racionalu ir jokių protestų dėl to būti negali. Vis dėlto kai tose sąrašuose atsiduria dainininkė Valerija ar Olegas Gazmanovas – norisi juoktis! Manyčiau, kad Ukrainos ir Latvijos užsienio reikalų ministerijos bei šių valstybių saugumo tarnybos galėtų rasti kur kas pavojingesnių taikinių nei šiuos veikėjus, besikraipančius scenoje pagal fonogramas. Būtų kur kas sąžiningiau, jei Valeriją, O. Gazmanovą, galbūt net ir patį J. Kabzoną įleistų į Ukrainą. Vietos publika juos atitinkamai „priimtų“, o po to jie ir patys ten važiuoti nebenorėtų.

Pagal Svoboda.org parengė Vitalijus Gailius.


[1] SSRS gyvausi jaunimo subkultūra, besižavėjusi JAV gyvenimo būdu. Savo apranga, kalbėsena ir kitais aspektais bandžiusi išsiskirti iš to meto visuomenės.

[2] XX a. 8-ajame dešimtmetyje SSRS susiformavusi jaunimo subkultūra, propagavusi sportą, sveiką gyvenseną. Konfliktuodavo su hipiais, metalistais ir kitų subkultūrų atstovais. Judėjimo tikslu laikytas fizinis ir psichologinis pasiruošimas tarnybai kariuomenėje.

[3] Vadinamieji peteušnikai (rus. Пэтэушники) – terminas kilęs nuo rusiško Profesinių techniko mokyklų (PTU (rus. Профессионально-техническое училище)) akronimo.

[4] Turimas omeny 1986 m. „Big Time“ leidybinės kompanijos pastangomis JAV ir Kanadoje pasirodęs keturių SSRS grupių – Аквариум, Кино, Алиса, Странные игры, kūrinių rinkinys „Red Wave: 4 Underground Bands From The USSR“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien