Nesibaigiantys atradimai, painiavos ir paieškos: apie ką pasakoja naujos 9 knygos paaugliams?

Šįkart noriu jums pristatyti 9 naujas paauglių knygas ir pasidžiaugti, kad net 5 iš jų – lietuvių autorių. Tiesa, trys radosi iš paauglių knygų konkurso ir tam tikra prasme yra vienoje eilėje, jas sieja panašus žanras ir pasakojimo būdas, visos trys autorės yra moterys ir bežengiančios dar tik pirmuosius žingsnius lietuvių literatūroje. Dar dvi knygos – jau pažįstamų ir įvertintų rašytojų: Vilės Vėl ir Kazio Sajos. Likusios keturios verstinės knygos – itin skirtingos: nuo psichologinių patarimų, kaip tvarkytis su paauglystės iššūkiais, iki labai rimtų, su smurtu ir svetimumo jausmais bekovojančių. Ir viena laba juokinga. Bet apie viską iš eilės.

S. Kreller. Drambliai nematomi/ vertė R. Jonynaitė. – Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 192 p.

Pagrindinė knygos herojė – trylikametė Maša – priversta vasaros atostogas (dažnai – ir laisvadienius) leisti pas senelius nedideliame Barenburgo miestelyje – „nuobodžiausiame visame pasaulyje“. Jau nuo pirmų puslapių darosi akivaizdu, kad Maša yra kitoks vaikas – nepritampanti, keistuolė fantazuotoja, besiklausanti Nirvanos ir pan. muzikos, neturinti su kuo draugauti. Sužinome ir daugiau: Mašos mama tragiškai mirė nuo bitės įgėlimo, o tėtis yra toks sukrėstas šio įvykio ir dar toks keistas, kad nesugeba vienas auginti dukros. Ir vieną dieną ji vis dėlto prakalbina du to miestelio vaikus – Juliją ir Maksą. Kurie, pasirodo, dar keistesni nei Maša. Be to, jie turi didelių paslapčių ir problemų. Kurias labai labai slepia. Kita vertus, apie tas problemas nujaučia visas miestelis, tačiau niekas nenori pripažinti („ne, ne, taip negali būti…“). O ta problema – nevaldomai smurtaujantis Julijos ir Makso tėvas, nuo kurio rankų vaikų kūnai nusėti mėlynių bei žaizdų, o Maksas turi dar ir rimtesnių psichologinių problemų. Apie tai Maša įtaria nuo pirmųjų pažinties su vaikais dienų, tačiau netrukus įsitikina ir pati – atsitiktinai pamačiusi smurto sceną vaikų namuose. Ji bando pasakyti suaugusiesiems, kas darosi, tačiau jos niekas neklauso. Tada ji sugalvoja planą – paslėpti vaikus nuo jų tėvo ir taip juos apsaugoti. Beje, apie šį planą savo naujųjų draugų ji neįspėja… Taip užsisuka nepaprastai didelis paslapčių, nepasitikėjimo ratas. Situacijos nepalengvina ir tai, kad Maksas su Julija neigia, jog tėvas juos muša… Sakysite, o kuo čia dėti drambliai? O, jie ir labai svarbūs – bent keletas posakių, apibūdinančių knygoje aprašomas situacijas, per nepaprastai didelio ir stipraus (tačiau – visgi ir bejėgio) padaro simbolį metaforiškai atkartoja situaciją, į kurią pakliūva vaikai. Manau, ne ką mažiau svarbi knygoje ir tiesos tema – suaugusieji dažnai nelinkę pripažinti vaiko (paauglio) nuomonės rimta, sako, kad jis perdeda, kad taip negali būti… Tada vaikai tas problemas ima spręsti patys, taip, kaip moka ir sugeba savo amžiuje. Et, bet kaip viskas taptų paprasčiau, jei dažniau ir atidžiau savo vaikų klausytumės. Kaip Mašos senelis, kuris iš pažiūros gal ir atrodo tylenis, tačiau tinkamu metu duoda tinkamą patarimą. Ši knyga vertina visokeriopai: ir socialine prasme, ir literatūrine – knygos tekstas nepaprastai stiprus, įtraukiantis, nesuabejojau nė viena eilute.

V. Vėl. Pereik tiltą, kvaily. – Vilnius: Sofoklis, 2016. 168 p.

Vilė Vėl paauglių literatūroje yra žinoma rašytoja, jos knygos apdovanotos premijomis. Todėl su dideliu smalsumu paėmiau naująją apysaką. Pagrindinė pasakojimo veikėja – 14-metė Auksė: tiesi, atvira, nemėgstanti prisitaikėlių bei veidmainių. Tačiau vieną dieną ji pati ima taip elgtis? Kodėl?

Pagrindinis knygos veiksmas sukasi apie Auksės klasę – nesusikalbėjimai su mokytojais, tarpusavio problemos, pirmosios simpatijos. Klasėje mokosi ir kiek kitoks vaikas – berniukas Domantas, kuris bendraklasių vadinamas „atsilikėliu“, dažnai elgiasi agresyviai, gąsdina kitus. O dar kai į klasę ateina naujokė ir „pavagia“ geriausią Auksės draugę, ji nebeišlaiko… ir nusprendžia į mokyklą tiesiog nebeiti. Pamažu, siūlas po siūlo, atveriamos visos kortos ir rūpesčiai, kurie kamuoja ne tik Aistę, bet ir daugelį kitų jos bendraamžių: kuo pasitikėti? Kas yra svarbiausia gyvenime? Kaip teisingai pasirinkti draugus? Kaip nesijausti vienišiems? Kas aš esu iš tiesų?

Paaugliškas problemas ir įvykius papildo Auksės tėvų pamąstymai ir pokalbiai (man labiausiai patikęs šios knygos personažas – Auksės tėtis), Auksės žiūrimo filmo aprašymas, lietuvių kalbos pamokos, per kurias vaikai atsiveria ir jaukinasi pasaulį, smagi kaimynė močiutė, kuri duoda vertingų patarimų apie draugystę… Nieko tokio labai didelio ir baisaus šioje knygoje neįvyksta, lyg ir menki kasdieniai rūpesčiai, išgyvenimai, „vaikų reikalai“ – tačiau visgi jie labai reikšmingi, nes augina šiuos jaunus žmones, moko pažinti save, skirti tikrus dalykus nuo menkniekių, tai – gyvenimo pamokos. Manau, ši knyga labiausiai turėtų patikti tokio pereinamojo amžiaus moksleiviams – vaikams, bet jau ir nebe visai vaikams.

E. Giordano, T. Lasconi, G. Boscato. Tėvai, spuogai ir kiti paauglystės rūpesčiai/ vertė I. Jakaitė. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2016. 248 p.

Ši knyga – tai trijų italų autorių patarimai paaugliams – „vaikinams ir merginoms, kurie ieško savęs ir savo vietos pasaulyje“. Palydėjime viena iš autorių bando raminti paauglius, sakydama, kad nežinia, dideli svyravimai, netikrumas, baimės, blaškymasis – yra paauglystės palydovai. Kai nebepažįsti savęs, šeimoje pasijunti suvaržytas, imi trokšti draugų bendrystės ir paslapčių… Ji drąsina į šį daugybės painių būsenų lydimą amžiaus tarpsnį žvelgti žvaliau – tai pokytis, kai vaikas, kuriuo neseniai buvai, užleidžia vietą dar tik atsirandančiam suaugusiajam. Ir tai neįvyksta per vieną dieną.

Knyga sudaryta iš trijų skyrių: „Paauglystės: kiek problemų ir klausimų!“, „Šeima, mokykla ir draugai“ ir „Įsimylėjusi širdis“. Kiekviename skyriuje – po keliolika potemių: situacijų, nutikimų, jausmų analizės. Po kiekvienos potemės patariama išspręsti nesudėtingą testą – tai padės geriau suvokti, kiek aprašoma situacija yra aktuali skaitytojui, kaip ją spręsti.

Taigi – tai patarimų knyga. Parašyta, beje, šmaikščiai ir nesudėtingai, neperkrauta nereikalingų moralizavimų. Jos net nebūtina skaityti visos iš eilės. Galima atrasti temas-problemas, kurios rūpi. O galima išvis – vien testus tespręsti (jie, beje, mano nuomone, turėtų labai praversti per klasės valandėles su paaugliais dirbantiems klasių auklėtojams). Ši knyga pravers ir tėvams, kurie kartais gal pernelyg nerimtai vertina savo paauglio išgyvenimus arba kaip tik – susiduria su didelėmis problemomis.

L. Varslauskaitė. Mano didelis mažas aš. – Vilnius: Alma littera, 2016. 144 p.

I. Ežerinytė. Sutikti eidą. – Vilnius: Alma littera, 2016. 176 p.

D. Opolskaitė. Ir vienąkart, Riči. – Vilnius: Alma littera, 2016. 192 p.

Visas tris knygas norėčiau apžvelgti ir pristatyti viena kitos kontekste: visgi jos pasirodė vienu metu ir dėl vieno tikslo: buvo parašytos paauglių ir jaunimo literatūros konkursui, kurį jau antrus metus organizavo leidykla „Alma littera“. Jau žinome, kad nugalėtoja tapo D. Opolskaitės knyga – ir turiu sutikti, kad man ji taip pat pasirodė literatūrine prasme stipriausia.

Knygos „Mano didelis mažas aš“ autorė prisiėmė sau sudėtingą „vertėjos“ darbą – išversti į žmonių kalbą Dauno sindromu sergančio berniuko išgyvenimus ir jausmus, parodyti, kuo gyvena tokie vaikai, kad jie taip pat šaunūs ir visaverčiai visuomenės nariai. Kartais net – daug jautresni nei paprasti žmonės. Gaila tik, kad autorė tai priėmė labai tiesiogiai, todėl daugelyje vietų man labai sunku patikėti, kad pagrindinis knygos herojus – paauglys Benediktas – gali taip elgtis, mąstyti, kalbėti, spręsti, veikti… Emociškai knyga tai labai jautri ir paveiki, mat bandoma perteikti tokio vaiko išgyvenimus ir pasaulio matymą. Todėl šią knygą vertinčiau fifty-fifty.

Knygą „Sutikti eidą“ priskirčiau fantasy žanrui. Pagrindinė knygos veikėja – paprasta, tačiau aplinkinių dažnai nepastebima ir nereikšminga laikoma mergaitė Algė, neturinti draugų. Nors ji ir protinga, ir daug skaito, ir labai gerai mokosi bei šiaip pasižymi blaiviu požiūriu į gyvenimą ir aplinkinius, tačiau jaučiasi nepaprastai vieniša. Kurį laiką kavinėje stebėdama vieną moterį, kuri vis užsisako du puodelius kavos, o išgeria tik vieną – išdrįsta prie šios prieiti ir sužino apie eidus – kitos planetos gyventojus, kuriuos galima užsisakyti, kai yra labai labai sunku. Ir Algė išsiunčia prašymą eidams – gauti geriausią draugą. Tada ir prasideda vis painiava, mat į Algės gyvenimą netikėtai pasibeldžia du berniukai – su abiem bendravimas stebina, įkvepia, moko… Tik ar tikrai tą vaikiną Algė laiko eidu ir kurios gyvenimo pamokos yra vertingiausios? Turiu prisipažinti, kad skaitydama šią knygą visą laiką labai aiškiai jutau, kad ją parašė… mokytoja. Lietuvių kalbos. Nes ši knyga – kaip tik literatūrine prasme yra labai tvarkinga ir skoninga, apgalvota, išmąstyta… Tačiau jai trūksta kažkokio… cinkelio, tikrumo, galvą ir širdį sušiaušiančio gaivalo. Ir jei atvirai, tai man labiausiai šioje knygoje patiko intarpai apie Algės močiutę, kuri vieną dieną, pasikeitusi akinius, pradeda gyventi visiškai kitokį gyvenimą – socialiai aktyvų, sveikuolišką, patrakusį.

Na, ir metas pakalbėti apie nugalėtoją. Ši knyga turi tai, ko labiausiai ir reikia gerai knygai – literatūrinį pamatą ir įdomią, gaivališką istoriją. Tokią, kokia ir yra paauglystė.  Skaitydama neabejojau nė vienu sakiniu, istorija nepaprastai paveiki ir įdomi. Apie atsitiktinai (vienos vagystės dėka) draugais tapusius du priešingybes – savęs negalintį pakęsti nevykėlį Balį ir mokyklos gražuolį, nepaprastai savimi pasitikintį, nutrūktgalvišką Ričį. Ši draugystė ypatingai pakeičia Balį, suteikia jam pasitikėjimo, tačiau ir priartina prie tam tikrų ribų, kurias peržengus gali įvykti tragedija. Knygoje daug įdomių, skaudžių, kartais ir juokingų pasvarstymų apie draugus, tėvus, keblias situacijas. Knyga liūdna. Bet ir įkvepianti. Priverčianti susimąstyti. Bent šiek tiek užaugti.

D. Solomons. Mano brolis superherojus/ vertė V. Varanius. – Vilnius: Tyto Alba, 2016. 312 p.

Čia ta vienintelė juokinga šio mėnesio knyga. Manau, atrasianti savo gerbėjų. Tokia labiau berniukiška, sakyčiau. Ir gal šiek tiek balansuojanti ant vaikiškos knygos ribos. Bet, kaip žinoma, nėra kažkokio vieno standarto paauglystei, todėl tikiu, kad ši knyga labai patiks mėgstantiems fantasy, komiksus ir superherojus, detektyvams ir turintiems nervinančius vyresnius brolius.

Pagrindinis knygos veikėjas yra Lukas, nepaprastai besižavintis superherojais, tikintis visokiais stebuklais ir galiomis. Vieną dieną jam labai nepasiseka, mat kol jis atlieka gamtinius reikalus, jo vyresniajam (nuobodai) broliui Zakui suteikiamos superherojaus galios ir misija išgelbėti pasaulį. Lukui nelieka nieko kita, kaip tik tapti viso to stebėtoju, slepiant šią brolio paslaptį ne tik nuo tėvų ir viso pasaulio, bet ir nuo draugų. Tiesa, atsitinka taip, kad Luko brolis Zakas (jo superherojiškas vardas yra Žvaigždokas) yra pagrobiamas ir būtent Lukui su dviem bičiuliais teks jį gelbėti. Žinoma, prieš tai išsiaiškinus, kas Žvaigždoką galėjo pradanginti ir kodėl – juk jis darė tik gerus darbus ir gelbėjo pasaulį nuo katastrofų.

Karu. Nulinis taškas/ vertė K. Bykovienė. – Vilnius: Dominicus lituanus, 2016. 344 p.

Tai estų reklamų ir filmų prodiuserio Marguso Karu knyga, parašyta autoriui bekeliaujant po pasaulį. Tai pirmasis jo romanas. Beje, pastaruoju metu stebiu tendenciją, kad pradedama leisti vis daugiau estų rašytojų knygų.

Tematine bei problemine prasme knyga šiek tiek panaši su „Drambliai nematomi“, „Pereik tiltą, kvaily“ ir „Tėvai, spuogai ir kiti paauglystės rūpesčiai“ – t.y. joje aprašoma sudėtinga situacija, reikalaujanti nepaprastos stiprybės.

Septyniolikmetis Johanesas patenka į vieną elitinę mokyklą, ir susiklosto taip, kad čia jis tampa atstumtasis. Be viso to, kad tenka kovoti su mokyklos problemomis, jos užgriūva ir namuose ir prislegia Johaneso pečius dvigubai. Mokykloje atstumtas klasiokų Johanesas stengiasi atrasti save kitur – jis prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, todėl būtent jam per mokyklos išleistuves paskiriama sakyti kalbą. Knyga išties talpi ir apima daug septyniolikmečio žmogaus išgyvenimų, mąstymo, vyksmo. Manau, jai galioti turėtų N-16 cenzas. Knyga gera, bet vis dėlto jau apie suaugėliškus dalykus, kuriuos, tarkim, koks 13-metis gali priimti neadekvačiai.

K. Saja. Kinivarpų raštai. – Vilnius: Typo art, 2013. 200 p.

Jau turbūt pastebėjote, kad ši knyga išleista gerokai seniau – beveik prieš 4 metus. Bet ji tik dabar pateko į mano rankas, todėl pamaniau, kad gal ir jūs būsite jos nematę. Tai Kazio Sajos sudaryta ir naujais kūriniais papildyta fantastinių istorijų rinktinė. Iš viso čia rasite 19 pasakojimų, kuriuose netrūksta filosofavimų ir fantazavimų, tiesa, pasakojimai sudėlioti ne bet kaip, o siekiant chronologiškai atspindėti mūsų tautos istoriją nuo mitologinių laikų iki pokario ar nūdienos realijų. Tekstai nėra labai sudėtingi, jie labai stilingi, lengvai perskaitomi, netrūksta sąmojingumo ir sąmojų – tačiau visgi užkabina, paliečia, verčia susimąstyti.