Glesum – geriausias Aškinytės romanas so far?

Rasa Aškinytė, Glesum: Romanas, Vilnius: Vaga, 2016, 176 p., 1000 egz. Dailininkas Zigmas Butautis

Prozininkė Rasa Aškinytė debiutavo 2009 m. romanu Rūko nesugadinti, išleistu tuometinėje leidyklos Tyto alba serijoje Nauji vardai, kurios tikslas buvo pristatyti debiutuojančius netradicinius autorius ir publikuoti eksperimentinius kūrinius, taip siekiant „praplėsti literatūrinės raiškos ir požiūrių lauką“. Iš visų keturių toje serijoje išleistų knygų – be Aškinytės dar pasirodė Elžbietos Latėnaitės Apsichė, Aido Kelionio Smėlynų vanduo ir Aušros Matulevičiūtės Ilgesio kojos – Aškinytės romanas atrodė stipriausiai ir originaliausiai, literatūrine prasme buvo raštingiausias ir teikiantis vilčių. Tai buvo išties kitoks, netradicinis ir eksperimentinis kūrinys dėl kelių priežasčių: dėl tarsi jokio, paprasto, neromantizuoto ir atsainaus pasakojimo tono, dėl pačios istorijos – keistai abstrakčių santykių trikampių ir plėtotės su ketvirtaisiais asmenimis, ir dėl struktūros – kiekvieną romano skyrių, it mokykliniame vadovėlyje, užbaigiančių klausimų ir užduočių skaitytojui, kurios kviečia „įsigilinti ne tiek į tekstą, kiek į kontekstą, ne į siužetą, o į savo paties gyvenimą“¹.

Antrasis romanas Lengviausias (2011) tęsė žmogiškųjų santykių narstymus, apvalytus nuo detalumo ir tarsi apgyvendintus abstrakčioje „tai gali nutikti bet kam, bet kada ir bet kur“ erdvėje. Jeigu Rūko nesugadinti tik punktyriškai generavo tolimas asociacijas su prancūzišku kinematografu ir jo tradicijomis, tai Leng­viausias šias asociacijas dar labiau pastiprino, ir tikrai ne tuo, kad romano veikėja Blanka dirba kavinėje „Prancūzija“. Moters ir vyro santykiai, išskydusios veikėjų bendravimo trajektorijos, persipynimai ir, žinoma, filosofinis šleifas – visa tai, kas būdinga Aškinytės tekstams, primena išskirtinai prancūzų kinui įprastus kiek nerišlius, išplaukusius, atsainiai padrikus siužetus ir vaizdinius, kurių dėmesio centre dažniausiai būna keistos poros ir dar keistesni meilės trikampiai.

Trečiasis Aškinytės romanas Žmogus, kuriam nieko nereikėjo (2013) – tiek skaitytojų, tiek autorės, knygos leidėjų ir literatūros kritikų nuostabai, nes tai buvo išties visiems netikėta, buvo išrinktas 2014-ųjų Suaugusiųjų metų knyga. Turiu prisipažinti, kad iš visų Aškinytės romanų šis apdovanotasis man patiko mažiausiai, dėl nuline maniera – be emocijų ir romantizmo, iš vyriškos pozicijos pasakojamos istorijos, apie kurią norisi pasakyti romano pavadinimu – tekstas, kuriam nieko nereikėjo, toks nors ir be savybių, bet su pretenzijomis.

Mėginant apibūdinti Aškinytės kūrybą, pirmiausia iškylantys žodžiai yra šie: kitoniška, netradicinė, nelietuviška, abstrakti ir abstrahuojanti, paradoksali ir ironiška. Aškinytės tekstai išsiskiria juose pasakojamomis žmogiškųjų santykių istorijomis ir jas lydinčiomis abstrakcijomis bei trumpais sakiniais, kurie nedemonstruoja aiškiai atpažįstamų tautinių, geografinių, laikinių ir apskritai ką nors detalizuojančių nuorodų. Čia būtų galima stabtelti ir pagalvoti, kad beveik tokiais pačiais žodžiais apibūdinama ir Undinė Radzevičiūtė, tad koks skirtumas? Literatūrinė kokybė ir taiklumas: Radzevičiūtės ironijos aštrybė ir trumpųjų sakinių sprogdinanti galia bei tikslumas negali prilygti Aškinytės sakiniams, kurie, nors ir trumpi, bet tingūs, parašyti tarsi atsainiai ir tarp kitko, vangiai generuojantys kiek išvėsusią ironiją. Radzevičiūtės paradoksas yra staigus ir netikėtas, ištinkantis ūmiai ir čia pat, o Aškinytės paradoksas yra mąslus ir lėtas, kupinas savimi patenkinto filosofavimo. Jeigu Radzevičiūtės sakiniai kerta tobulai, staigiai ir į taikinio šerdį, tai Aškinytės sakiniai primena sąmoningai konstruojamą ir detaliai apgalvotą atsainią nerūpesčio abstrakciją, neretai erzinančią ir neįtikinančią, nes sąmoningai siekiančią universalizuoti tam tikras elgsenas ir patirtis.

Tad kai šią vasarą pasirodė ketvirtasis Aškinytės romanas Glesum, ėmiau jį į rankas su didele atsarga, įtarumu ir dvejonėmis (ypač po erzinančios Žmogus, kuriam nieko nereikėjo skaitymo patirties). Sumišęs jausmas – skaitau ir man patinka, pagaliau, tai yra tai – mane lydėjo pirmus penkiasdešimt puslapių, po kurių įtarumą nugalėjo mėgavimasis tekstu, literatūrine kokybe ir išmoningai pasakojama istorija. Regis, sulig Glesum baigėsi tas aptartas atsainumo, vangumo ir veikėjų, kuriems nieko nereikėjo, etapas Aškinytės kūryboje, nes Glesum yra visai kitokios DNR pasakojimas, tikra rekonstruota ir išties įtikinanti istorija. Pap­rastai tariant, Aškinytės Glesum, mano manymu, yra geriausias iki šiol jos parašytas romanas, apie kurį norėtųsi patosiškai sakyti, kad rašytoja pagaliau pranoko pati save, bet teisingiausia būtų konstatuoti, kad tiesiog grįžo prie savo tikrųjų ištakų, kaip pati sako, bazinio istorikės išsilavinimo.

Glesum – tai ne tik pagrindinės romano veikėjos vardas, kurį jai („būsi mano Glesum“) dėl ypatingos išvaizdos ir panašumo į gintarą – rudos akys, rudi plaukai – duoda ją įsimylėjęs ir pagrobęs vyras, tai ir žvilgsnis į II–III mūsų tūkstantmečio amžius ir aisčių genčių gyvenimą, jų kasdienybę, nuo kurios neatsiejami prekybiniai ryšiai su Romos imperija ir, žinoma, gintaro kelias.

Romanas sukurtas laikantis žiedinės struktūros, o visas pasakojimas dėliojamas į septynis skyrius, kurie vadinami Mažųjų Grįžulo ratų žvaigždyne esančių žvaigždžių pavadinimais. Kiekvieną iš septynių skyrių sudaro dar septyni poskyriai, per kuriuos pasakojama istorija plaukia septynių skirtingų ir bene svarbiausių žmogaus gyvenime skysčių pavidalais – sniegas, vanduo, kraujas, rūkas, midus, ašaros, pienas. Atrodo, kad šis pasakojimo struktūravimas pasitarnauja to meto visuomenės sanklodai atkurti ir įliteratūrinti – pasaulyje orientuojamasi pagal žvaigždes ir gyvenama pagal atidą savo kūnui ir įsiklausymą į aplinką bei gamtą, kurios vandenys, kaip sakoma romane, visus sulygina.

Skaitant šį romaną atrodo neišvengiamas žanro klausimas – ar tai, kad visas romano veiksmas vyksta II–III a. ir rodomas ne tik gyvenimas aisčių gentyse, bet ir sukuriami vaizdingi Romos imperijos miestų paveikslai, bet nėra nė vieno istorinio veikėjo, leidžia šį tekstą vadinti istoriniu romanu? Man tai veikiau poetiška, kad ir detali, istorinės rekonstrukcijos nulemta interpretacija, liudijanti gyvą santykį su praeitimi, kuris šiame romane netampa nepajudinamu stabu ar į istorijos vadovėlius nugulančiu marmuru, nes yra tik viena iš istorinės tiesos kūrybiškų variacijų, užrašytų romano epigrafu „taip nebuvo, bet galėjo būti“. Šioji sąlyga, leidžianti rastis visam pasakojimui, baigia galioti ties autorės žodžiu romano pabaigoje: „prašau atleidimo tų, kurių kapus atkasėme, kurių gyvenimus apkalbėjome. Tikiuosi, kad nesutrikdėme jų amžinybės ir kad jų sielos ilsisi ramybėje“ (p. 172). Būtent čia ir slypi, madingai tariant, romano sėkmė – pasitelkdama istorinę ir archeologinę medžiagą, Aškinytė sukuria gyvą tekstą-interpretaciją, besidominčią ne istoriniais faktais, o kasdienybe, ir ne tik kūrybiškai reflektuojantį dabarties santykį su praeitimi, bet ir kartu brėžiantį akivaizdžią šiuolaikiškumo liniją, dar kartą liudijančią, kad žmogaus elgsena ir žmogiškųjų santykių modeliai praktiškai nesikeičia nuo senų senovės
iki pat dabar.

Pristatydama knygą Aškinytė ne kartą, kaip ir knygos pabaigoje, pabrėžia, kad romaną parašė remdamasi Eugenijaus Jovaišos knygomis apie aisčius ir kad kaip tik jis buvo tas romano įkvėpėjas ir savotiškas užsakovas, pasiūlęs temą iš šalies. Bet įdomus dalykas čia anaiptol ne šis, o tai, kad gavusi konkrečią temą, Aškinytė, regis, jos imasi atidžiau, geriau ir kokybiškiau negu ankstesniuose romanuose, todėl, mėgindama tai patvirtinti, o kartu ir punktyriškai parodyti, kodėl tai yra geriausias Aškinytės romanas, pateiksiu keletą tezių-įrodymų.

1. Geras sakinys ir stilius. Didžiausią įspūdį, lyginant su jau minėtais autorės romanais, daro tai, kad Glesum išsiskiria savo sakiniu, jo skambesiu, tonu ir rit­mika. Nors sakinys liko toks pat neilgas, kaip ir būdinga Aškinytei, bet kupinas atidos, dėmesio, meilės ir šilumos, pagaliau išsilaisvinęs iš filosofinių abstrakcijų, teoretizavimo, padrikumo bei atsainumo šaltybės ir pretenzingumo. Skaitant Glesum, ne kartą atrodė, kad minkšti ir jaukūs sakiniai tarsi gobia skaitytoją, siekdami įtraukti į pasakojimą, kartu ir genties gyvenimą. Romane autorė išbando skirtingus naracijos būdus ir juos sekant įdomu stebėti, kaip grakščiai ir lanksčiai sakinys prisitaiko tai prie dialogo, tai prie vidinio monologo, ir jais liudijamų skirtingų veikėjų tiesų ir jausmų. Glesum pasakojimas žavi savo ramybe, darna ir junglumu – kas liudija atsitraukimą nuo nedarnaus fragmentiškumo, kuriuo atstumiančiai pulsuodavo ankstesnės knygos.

2. Sakinio gerumas ir kokybė neatsiejamas nuo jo turinio – sakiniu pagauto gyvenimo, tuometės rutinos ir cikliško ritmiškumo, atveriančio žmonių mąstymo struktūras. Filosofines idėjas, karaliavusias ankstesniuose Aškinytės romanuose čia keičia tikras gyvenimas ir jo formuojama išmintis, ritualų prasmingumas ir paprasčiausias žmogiškasis nuolankumas bei nusilenkimas prieš lemtį – „visiems buvo gerai, visi taip įpratę“, „viskas bus kaip visada“, „gyvenimas teka sava vaga ir tiek“, „gyvenimas yra toks, koks yra“. Apskritai atrodo, kad Glesum naratyvo specifika ir minkštai nuolankus tonas kyla iš to ne kartą romane suskambančio motyvo „gyvenimas nebus toks, kokio norite, bet pakenčiama bus, kaip visada“ (p. 31). Šis neretai užmiršta(ma)s susitaikymas su savimi ir savo aplinka, darna su žvaigždėmis ir lemtimi bei mirtimi, atrodo ir yra tas harmonizuojantis ir skaidrinantis elementas, taip atskiriantis ankstesnę Aškinytės kūrybą nuo Glesum.

3. Detalūs genčių gyvenimo aprašai, atveriantys genčių hierarchiją, papročius ir ritualus, vaizdžiai atkurtos gintaro kelio kelionės irgi stipriai formuoja tą romano tikrumo šerdį. Šiame tekste autorė lengvai ir su skaitytojui apčiuopiama meile bei atida kuria savo herojų paveikslus, rūpestingai rekonstruodama jų gyvenimo scenovaizdį ir kontekstus, it prityrusi archeo­logė atidžiai ir švelniai atšluodama jų gyvenimus ir gyvenimų reliktus: 

Ir Glesum šypsosi, varto kepurę rankose, apžiūrinėja, vidus minkščiausios vilnos, iš išorės visa apsiūta mažučiais žalvariniais kvadratėliais, ant kiekvieno jų – po spurgelį. Kai kur ir didesnių kvadratėlių, iškaltų ornamentais, eilės, kraštai papuošti pakabučiais, gyvatėlė išsiraičiusi vienoj pusėj, tada išlenkta nugara, kitam gale – susisukus uodega. (p. 140)

4. Meilės istorijos ir veikėjai. Glesum ir vėl neišvengia draudžiamų santykių (Kirnis ir jo mylėtoji moteris) ir jausmų trikampio – Selija, Gondas, Glesum. Visi romane esantys žmogiškieji santykiai atrodo itin punktyriški, bet kartu nepametantys savo šerdžių, kurios esti paprastos, bet tyros, nesubanalintos ir nesukomplikuotos filosofinių išvedžiojimų ir dabarčiai būdingo per(si)mąstymo ir modeliavimo. Santykių aprašai ir istorijos šiame romane išsiskiria savo tonu – susitaikiusiu su lemtimi ir su viskuo, kas laukia – „kam gimstam, tam gimstam, per lemtį neperlipsi“. Jokių emocine prasme nepamatuotų dramų čia nėra, išskyrus tai, kas tikra, kas neišvengiamai ištinka:

einu ramiai pro šalį ir praeinu, o vidų lyg kas ietim būtų permaišęs. […] iškamša, koks buvau iškamša, niekada nieko nemylėjau, tik dariau, ką reikėjo, o dabar gyvenu, kvėpuoju kaip žmogus, vos ją palietęs. (p. 69–70)

5. Selija ir Glesum – moterų duetas, kurio įtampos, generuojamų nemalonių ir konkurencijos laukas varo romano pasakojimą į priekį. Genties vado žmona ir genties vado mylimoji, lankoma slapčiomis. Jos abi reprezentuoja skirtingus moters vaidmenis, kuriuos šiame romane vienija mergytė – Selijos atsikratyta naujagimė, kurią miške suranda ir auginti paima Glesum. Pasakodama šias dvi istorijas Aškinytė svarsto, kas yra tikras moteriškumas ir motinystė. Selijos ir Glesum paveikslai, būdami opoziciški, iš tiesų sukuria autentiškai gyvą ir modernų to meto moters gyvenimo vaizdinį, kartu reflektuoja ir tai, kas ne tik labai modernu ir madinga, bet ir amžina – moteriškos konkurencijos ir nepaliaujamo siekio galutinai laimėti istoriją. (Net ir tada, kai visos įmanomos kovos vyksta vienos moters vaizduotėje.)

6. Glesum – svarbiausia romano veikėja, kurios išgyvenimo ir siekio išsilaisvinti scenos rėmina romaną. Ji – genties vado įsimylėta ir iš Akvilėjos parsivežta nebylė, sąmoningai nustojusi kalbėti, gyvenimo priversta nerėkauti ir neprašyti pagalbos, nes „bus taip, kaip bus, nieko nepadarysi, nieko neišprašysi, teks imti, ką duos. […] visada geriau tylėti, kol nežinai, kas bus, o būna kas būna, dažniausiai blogai“ (p. 43). Glesum paveikslas ir jos vidiniai monologai (greta Gondo minčių) yra ir poetiškiausi, ir realistiškiausi pasakojimo elementai. Vidinės Glesum mintys atskleidžia kitokios išvaizdos, neatitinkančios įprastų „reikalavimų“, moters gyvenimo iššūkius ir apskritai atveria moteriškumo šerdį ir santykius su vyrais, kuriuos(e) moteris vargiai gali rinktis: 

Iš kur tų vyrų tiek, tik nusprendi gyvent, tik pradedi kvėpuot, ir vėl jie, tokie visi vienodi, ar aisčiai, ar germanai, ar romiečiai. Ateina, kada nori, užspaudžia burną, užspaudžią sielą, ir ką tu jiems padarysi? (p. 106)

Glesum figūra romane padeda atskleisti vyriškumo galios lauką, kuriame be Gondo, neabejotinai svarbi ir Glesum tėvo figūra, stipriai formavusi jos vidines nuostatas – esu niekas, manęs niekada niekas nemylėjo, esu niekam nereikalinga, nesugebanti net šukių surinkti, bet… sugebanti nuolatos išgyventi. Glesum – tai visiškai vienos, savo namų ir artimųjų neturinčios moters, kuriai net jos pačios gyvenimas niekada nepriklausė, paveikslas.

Moteris [Glesum] nemokėjo liūdėti. Nemokėjo verkti. Nemokėjo gailėtis. Nemokėjo laukti ar tikėtis. Mokėjo tik kautis ir gyventi. Mokėjo žiūrėti tiesiai vilkui į akis, iš iškvėpto oro ir širdies plakimo nustatyti, kas stipresnis. (p. 13, 170) 

Žinoma, galima manyti, kad tai ir vėl Aškinytės žmogus, kuriam nieko nereikėjo, bet ši istorija visai kitokia, nes jautri ir atidi, galiausiai moteriškai subtili. Ir nors romano siužetas galėtų prašytis sentimentalių intonacijų, tačiau Aškinytei pavyksta jų visų išvengti, išgryninant ir pakylėjant viską iki intymaus, bet pap­rasto, skaidraus, bet kartu daugiaprasmiško ir giliaminčio sakinio.

7. Ir taip, iki šiol geriausią Aškinytės romaną Glesum puošia vienas gražiausių, medžiagiškiausių ir subtiliai blizgiausių šių metų knygų viršelių, kurį sukūrė talentingasis knygų dailininkas Zigmas Butautis. Ir dar: atrodo, kad Glesum yra vienintelis per visus 2016 m. leidyklos Vaga išleistas lietuvių literatūros tekstas. 

¹   Rasa Aškinytė, Rūko nesugadinti, Vilnius: Tyto alba, 2009, ketvirtas viršelis.