Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2017 01 22

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Vladimiras Tarasovas: „Mes supratome, kad amerikietiškojo džiazo standartais gyvi nebūsim“

Prieš 45 metus trys talentingi vyrukai – Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas – pradėjo savo išskirtinį ir sėkmingą kelią džiazo olimpo link. Standartams nepavaldžios, spontaniškumu trykštančios trijulės kompozicijos susilaukė pripažinimo ne tik anuometinėje Lietuvoje bei visame sovietiniame bloke, bet ir Vakarų pasaulyje. Paskutinį sykį šio fenomenalaus trio garsai nuskambėjo prieš tris dešimtmečius. Tačiau nė vienas iš muzikantų neiškeitė muzikos ir meno apskritai į patogų fotelį prie televizoriaus. V. Ganelinas, V. Tarasovas ir V. Čekasinas ligi šiol nepraranda kūrybinio polėkio ir nepaliauja stebinti charakteringa inovatyvumu bei tarpdiscipliniškumu alsuojančia kūryba.

Daugelį metų Nacionalinių kultūros ir meno premijų dalybos palikdavo savotišką kartėlį. Metams bėgant ir saldžius vaisius raškant daugeliui džiazo atlikėjų, kurių vedliais buvo būtent V. Ganelinas, V. Tarasovas ar V. Čekasinas, patys mokytojai likdavo šešėlyje. Tačiau neabejingieji džiazo muzikai praėjusius metus palydėjo su džiaugsmu. Gruodžio 14-ąją už lietuviškos džiazo mokyklos sukūrimą ir gyvenimo nuopelnus Nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatais paskelbti šie trys genialūs menininkai. Minint su trio susijusias sukaktis bei įvertinimą Nacionaline premija, nepriklausomo kultūros tinklaraščio colta.ru atstovas Grigorijus Durnovas kalbina buvusį trio narį, perkusininką Vladimirą Tarasovą.

Dar prieš mums pradedant šnekučiuotis užsiminėte, jog kaip tik šiuo metu sukanka 45 metai nuo to momento, kai susikūrė trio ir 30 metų nuo veiklos nutraukimo, tačiau beveik niekas apie tai nekalba. Kaip Jums atrodo, kodėl taip yra?

Turbūt laikai pasikeitė. Užaugo nauja karta, kurios interesų laukas jau kitoks. Žinoma, toji publikos dalis, kuri domisi šio žanro muzika, atsimena. Vis dėlto atvejis ne iš tų, apie kuriuos visi garsiai trimituotų.

O kaip Jūs ir Jūsų kolegos? Neketinote kaip nors paminėti šių sukakčių?

Mes š – muzikantai, jeigu kas nors klausia, atsakom, jei ne – tylim. Juk nelakstysime paskui visus ir nekrykštausim apie datas.

Bet praėjus penkiolikai metų po išsiskyrimo būtent Jūsų iniciatyva trio buvo vėl trumpam atgimęs.

Taip. Buvau gavęs pasiūlymą paruošti džiazinę programą Lietuvos stendui Frankfurto knygų mugei ir pamaniau, kad tai puiki proga vėl susibėgti. Tuo metu sugrojome keletą išties gerų koncertų – Londono festivalyje, Vilniaus filharmonijoje, Italijoje. „Leo Records“ išleido koncerto Frankfurte įrašą pavadinimu „15 Years Reunion“. Nuo to laiko daugiau niekada trise nebegrojome.

Nejaugi nėra noro?

Vis dėlto mes kartu muzikavome penkiolika metų. Kai susitikome Frankfurte, sugrojome labai gerai. Matėsi – esame pasiilgę to. Tačiau tai mes grojome visus tuos penkiolika metų iki tol. Dabar kiekvienas turime savų interesų, kiekvienas pasukome savais keliais. Be abejonės, individualiai mūsų potencialas labai stiprus. Teko lankytis Viačiaslavo Ganelino koncerte Vilniuje – buvo fantastiška, jo forma puiki. Taip pat neseniai įrašinėjau Vladimiro Čekasino solo videoinstaliacijai „Čekasinas. Penki epizodai“. Dabar jo kūryba kiekvieną dieną po šešias valandas skamba „KUMU“ muziejuje, Taline. Su juo retkarčiais susitinkam, pagrojame duetu.

Su Ganelinu duetu nuo to laiko taip ir negrojote?

Ne.

Nepaisant to, kad Jūsų duetas ir buvo trio pradžia…

Taip, 1969 m., kai išėjau iš Filharmonijos orkestro. Vėliau jau egzistuojant trio mes atlikdavome savąją programą „Opus a Duo“. 1976 m. įrašėme plokštelę. Vieno iš koncertų Rygoje įrašą turiu pas save, tačiau neaišku, kokios būklės šiuo metu yra toji juosta. 

Knygoje „Trio“ rašėte, kad Jūs su kitais trio kolegomis niekada nebuvote artimi draugai. Kiekvienas turėjote savo draugų, bet tai netrukdė trio sėkmingai gyvuoti. Jūs vis dar taip manote?

Mes buvome draugai, tačiau ne tokie artimi, kad nuolatos bendrautume, vaikščiotume vienas pas kitą į svečius gerti arbatos. Mūsų draugų grupės taip pat nepersiklodavo. Visa toji informacija, kurią kiekvienas mūsų perimdavo iš savo draugų ir perleisdavo per save, prasiveržusi scenoje duodavo nuostabių rezultatų. Tai, mano supratimu, didžiulis privalumas. Aš nuolat prisimenu tokius kolektyvus kaip „Art Ensemble of Chicago“ ar „The Modern Jazz Quartet“. Jų nariai bendraudavo tik scenoje. Abu juos teko regėti gyvai ir galiu pasakyti – įspūdis tiesiog nepakartojamas. Žmonės plaukioja muzikoje it žuvis vandenyje, gyvena joje ir kiekvienas į ją įneša dalelę savęs. Pastaruoju metu visą šiuolaikinę muziką vadinu gobelenais. Kiekvienas savitas siūlelis, kiekvienas savitas ornamentas susipina į visumą nuausdami garsinį kilimą.

Atrodo, kad trio viduje viskas klostėsi natūraliai, būtent taip kaip ir turėjo vystytis, ar vis dėlto priešingai? Galbūt kildavo kokių tarpusavio konfliktų?

Anaiptol. O jei ir buvo – tai nerimti. Dabar interneto erdvėje kažkokie žmonės skaito paskaitas apie mus. Man atsiuntė vienos tokių paskaitų medžiagą, likau kiek apstulbęs – ten viskas nurodyta ne taip. Keista, juk esame ir aš, ir Čekasinas, ir Ganelinas – galima paskambinti, pasiklausti! Pasakoja neva mes atvykome pas Ganeliną groti džiazo. Bet viskas buvo visiškai ne taip. Aš atvykau į Vilnių groti puikiame bigbende „Nemuno žiburiai“. Mane iš Archangelskio 1967 metais atsivežė dirigentas Jonas Cijūnėlis. Dvejus metus grojau orkestre ir tada susipažinau su Slaviku (turimas omeny Viačeslavas Ganelinas. Taip pat kitur tekste įvardijamas kaip Slava – vert. past.). Kai orkestrą reorganizavo dėl to, kad vietoje estradinių dainų grojome džiazą, tad atsidūriau Radijo ir televizijos orkestre. 1969 m. pradėjome su V. Ganelinu groti duetu. 1971 m. prisijungus V. Čekasinui tapome Genelinu-Tarasovu-Čekasinu. Kažkas rašė – neva tokį pavadinimą sugalvojo Efimas Barbanas (muzikologas, laisvos improvizacinės muzikos apologetas, savilaidos būdu platinto džiazo žurnalo „Kvadratas“ įkūrėjas – Grigorijaus Durnovo pastaba, toliau G. D.), bet jis tik sudėjo pirmąsias raides ir sutrumpino jį iki GTČ, o pats pavadinimas atsirado savaime. Iš pradžių – Ganelinas – Tarasovas, vėliau – Ganelinas – Tarasovas – Čekasinas. Taip mes vadinomės dešimtmetį, iki 1981-ųjų. Tais metais „Leo Records“ išleido „Con Fuaco“ ir priekinėje viršelio dalyje užrašė „Ganelinas – Tarasovas – Čekasinas“, o nugarinėje dalyje – „Ganelino Trio“.

Kartą Dortmunde sutikęs Leo (Leo (Leonidas) Feiginas – britų leidybinės kompanijos „Leo Records“ įkūrėjas ir direktorius, improvizacinės muzikos propaguotojas, 1972 m. emigravęs iš SSRS – G. D.) paklausiau, kodėl jis taip užrašė. Atsakymas buvo toks, kad trumpesnis pavadinimas su vienu vardu vietoje trijų kur kas parankesnis žvelgiant iš reklaminės bei pardavimų pusės. Taip nuo 1981 m. buvome vadinami dvejopai ir kaip GTČ, ir kaip „Ganelino trio“. Būtent pastarasis palaipsniui perėjo į priekinę „Leo Records“ viršelių dalį, nors įrašai buvo daryti dar tuomet, kai vadinomės „GTČ“. Slavikas ir mes su Čekasinu turėjome papildomų nišų, kuriose realizuodavome savąsias idėjas tiek prieš susikuriant trio, tiek jam egzistuojant. Tačiau kaip „GTČ“ nariai visi buvome lygiaverčiai. Tiesą sakant, buvo dar viena plokštelė, išleista džiazo klubo Varšuvoje, kurioje mes taip pat įvardinti kaip „Ganelino Trio“. Ją įrašinėjome Maskvoje, ir Arkadijus Petrovas (muzikos kritikas, vienas pirmųjų džiazo žurnalistų SSRS – G. D.), nė nepasivarginęs mūsų apie tai informuoti, išsiuntė įrašą į Varšuvą! Net kūrinių pavadinimai buvo sugalvoti be mūsų žinios. „Sniegas už lango“ ir panašūs pavadinimai lig šiol priverčia nusišypsoti.

Esate rašęs, kad nuo 1983 m. trio narių žvilgsniai vis labiau krypo į šalutinius projektus.

Aš pradėjau groti solo, Čekasinas bendradarbiavo su Sergejumi Kuriochinu bei visa roko muzikantų kompanija ir, galima sakyti, įkvėpė vėlesnįjį „Pop Mechanics“  (rus. „Поп-меха́ника“) gimimą (1984 m. Sergejaus Kuriochino iniciatyva užgimęs savotiškų performansų, susipynusių su avangardiniu roku ir džiazu, projektas. Veikloje dalyvavo daugelis to metų žymiausių Rusijos roko muzikantų – vert. past.). Slava grojo su Petru Vyšniausku. Negalėčiau pasakyti, kad šie poslinkiai vyko dėl kažkokių prieštaravimų trio viduje. Greičiau – tai tam tikra mūsų ambicingumo išdava. Galiausiai Slavikas išvyko ir taškas, trio nebeliko.

Bet ir iki 1983-iųjų Jūsų darbotvarkėse vis atsirasdavo projektų iš šalies?

Be abejonės, nuo pat pradžių. Aš grojau daugelyje kolektyvų. Dažnai muzikavau šiuolaikinės muzikos baruose, dirbau simfoniniame orkestre. Muzikantui tai įprasta. Nemanau, kad verta laikytis įsikibus vienos kokios nors idėjos tik norint užsidirbti pinigų, kaip kad daugelis roko grupių daro, nes tai joms generuoja pajamas. Bet kodėl būtent tuo metu šalutiniai projektai tapo vis svarbesni, atsakyti negalėčiau.

Jūs ir V. Čekasinas, be muzikinės veiklos, aplink save subūrėte ir kitų meno sričių atstovų. Bendradarbiaujate su dailininkais, V. Čekasinas dirba su multimedijų projektais…

Ir spektaklius stato, kiek man žinoma.

Ganelinas, atrodo, taip pat bendradarbiauja su šokėjais…

Taip, jis daro puikius performansus su Izraelio šokėjais ir tapytojais. Laimė, visi mes tobulėjame kaip kūrybingos asmenybės. Einame ten, kur įdomu. O su tapyba ir poezija aš jau seniai esu pažįstamas, už tai turiu būti dėkingas savo draugams.

Ar tai nulėmė Jūsų vidinis kūrybiškas polėkis ir platus akiratis, ar tai, viena vertus, susiję su trio koncepcija?

Ir dėl to, ir dėl to. Kad ir pats draugų ratas – pas Ganeliną – teatras, pas mane – dailininkai ir poetai, pas Čekasiną – roko muzikantai, būtent tai mums darė įtaką. Viešėdamas Maskvoje apsistodavau draugų studijose. Tarp jų – Erikas Bulatovas, Vanečka Čaikovas, Eduardas Gorochovskis. Aš nakvodavau pas juos po koncertų. Atsikėlę rytais prie pusryčių stalo aptarinėdavome vakarykštį koncertą. Sėdėti greta šių žmonių ir klausyti, ką jie kalbą apie mus – tai fantastiška, palaiminga! Pastatymas, forma, energetika, poveikis žiūrovui – viskas buvo detaliai analizuojama.

Tokia patirtis man davė labai daug. Iljos Kabakovo, su kuriuo esame draugai daugelį metų, dėka atradau vizualiuosius menus. Jis tiesiog įstūmė mane į vizualinę terpę, kai 1991-aisiais mes susitikome Diuseldorfe. I. Kabakovas savąją instaliaciją „Raudonasis vagonas“ sujungė su mano programa „ATTO III (Drumtheatre)“, dedikuota tiems, kurių gyvybės užgeso GUL‘age. Šiuo metu šį darbą galima išvysti ir išgirsti Ermitaže. Tas pats ir su Vladiku Čekasinu bei Slava Ganelinu. Tai tiesiog tradiciškas muzikanto raidos kelias, būtinybė – bendrauti su kolegomis iš paralelinių sričių. Daugelis klasikinių muzikantų susidomi teatru ir performansais. Kiek mes visko kartu su Dima Prigorovu esame pridarę! Jis buvo absoliučiai muzikalus. Tą patį galiu pasakyti ir apie Levą Rubinšteiną, apie jo gebėjimą ritmiškai mąstyti.

Ar Jūs pasidalindavote su kitais trio nariais mintimis, kurias aptardavote su savo kolegomis dailininkas po koncerto?

Žinoma! Mes visuomet rasdavome bendrą kalbą. Jeigu mūsų bičiuliai pastebėdavo kokią nors klaidelę, galėdavome pakoreguoti savąją programą. Tiesa, tokių atvejų pasitaikydavo retokai. Kita vertus, esu laimingas, kad mes taip pat darėme įtaką XX a. antrosios pusės Rusijos dailininkams, kadangi jie ateidavo į mūsų koncertus.

O kai dar gyvavo trio, grojote su kviestiniais muzikantais?

Taip, su italų saksofonininku Mario Schiano. 1983 m. jis organizavo didžiulį festivalį Romoje, į kurį buvome pakviesti ir mes. Ten pagal Fulbraito programą buvo atvykęs kontrabosistas Markas Dresseris. Mes visi kartu koncertavome, be to, dar prisijungė ir trombonininkas Sebi Tramontana bei keletas kitų Italijos džiazo atstovų. Yra tekę groti su trombonininku Donaldu Ayleriu ir jo kolektyvo nariais. Tokių muzikantų su kuriais teko kartu muzikuoti gausu. Tarp jų ir San Francisko saksofonistų kvartetas „ROVA“. Mes niekada neatsisakydavome bendradarbiauti.

Tuo metu, kai dar grojome dviese su Ganelinu, neturėjome kontrabosisto ir ne dėl to, kad būtume taip sumanę. Tiesiog neradome tinkamo muzikanto. Grojant „Neringos“ restorane mums talkino kontrabosistas, kuris be problemų atlikdavo džiazo standartus, bet žmogaus, tinkamo mūsų asmeninei kūrybai, nepavyko rasti. Mums reikėjo ne tik tam tikros mokyklos, ne tik patirties. Mes mąstėme savaip, mes supratome, kad amerikietiškojo džiazo standartais gyvi nebūsim. Juk kas geriau tai sugros nei jie patys? Tuo metu intuityviai ieškojome savojo kelio, kurį vėliau pavadinome – polistilistika. Mes vylėmės rasti bendražygį, tokį kaip mes patys, bet taip jau išėjo, kad iš 250 milijonų žmonių mūsų atsirado tik trys.

Šiandien taip pat sudėtinga suburti vienminčių kolektyvą. Esama žmonių, kurie lyg ir groja panašiai, bet jie, kaip sako Siro Batista (Brazilijos perkusininkas, dažnas avangardiniu projektų dalyvis ir organizatorius, yra dirbęs ir su JAV saksofonininku, kompozitoriumi ir prodiuseriu Johnu Zornu – G. D.), užsiima meniniu kanibalizmu. Man jie atrodo panašūs į Frankenšteinus, sulipdytus iš gabalėlių, egzistavusių dar prieš juos. Muzikantų, su kuriais galima dirbti drauge, yra, bet ne taip gausiai kaip 7-ajame ar 8-ajame dešimtmečiuose. Kone dešimtmetį bendradarbiauju su Marku Dresseriu ir Larry Ochsu (JAV saksofonininkas, vienas iš kolektyvo „ROVA“ įkūrėjų – G. D.). Nutrūkus trio veiklai, man nusišypsojo laimė groti trio kartu su Anthony Braxtonu (JAV saksofoniininkas ir kompozitorius – G. D.) ir György Szabados (vengrų pianistas, viena esminių Vengrijos free jazz asmenybių – G.D.).

Jūs rašėte, kad po to, kai trio sukūrė programą „Namų muzikavimas“ (rus. Домашнее музицирование“), tapo akivaizdu, jog V. Ganelinas peršoko savąjį laikmetį. Konceptualizmas kaip meno srovė apsireiškė kur kas vėliau, todėl publika nebuvo tam pasiruošusi. Galbūt „Ganelino trio“ gretose būta ir kitų kūrybiškumo formų, pranokusių savo laiką?

Aš turėjau galvoje konceptualizmą Rusijoje. Mes žengėme koja kojon su „Ar Ensemble of Chigago“, nors jų raida, be abejonės, nėra identiška. Galvoju, kad rusiškojo free jazz istorijoje mes įmynėme ne patį giliausią pėdsaką. Rusijos laisvojo džiazo terpė nesuprato, ką mes darėme. Visuomet savo studentams kartoju apie būtinybę pereiti tris pakopas – mėgėjo, profesionalo ir meistro. Deja, Rusijos laisvojo džiazo muzikantai pamėgino peršokti antrąją pakopą, dėl to jie taip ir pasiliko stoviniuoti ant mėgėjų laiptelio. Klausaisi jų, o dinamikos jokios, net formos nėra, ištisinis prastas mezzo-forte. Gali išeiti, atsigerti kavos, o grįžęs girdėsi vis dar tą patį.

Tai ne tik Rytų Europos regiono problema. Kalifornijoje teko sutikti begales muzikantų, kurie groja lygiai taip pat, supratau viena, kad jie tuo užsiima laisvalaikiu. Tai tik mėgėjai.

Laisvoji muzika – tai pati nelaisviausia muzika. Joje glūdi negailestingos formos, kompozicijos ir net energetikos ribos.

Kodėl tas Jūsų pėdsakas nebuvo toks gilus?

Rusijos muzikantai klausėsi mūsų, bet nelabai suvokė, kaip mes konstruojame savąją muziką, jie tiesiog siekė elementariai mus kopijuoti. Leidžiu sau pajuokauti, kad mes pradėjome groti tokią muziką, nes klausydamiesi Williso Conoverio laidų per „Amerikos balso“ radiją, dėl bandymų blokuoti transliacijas dažnai neišgirsdavome dalies to, kas ten skambėdavo, taip buvome priversti patys sukurti pabaigas. Taip ir gimė mūsų stilius. Šiame pokšte glūdi dalis tiesos. Kai Maskvoje grojo Duke Ellingtonas, pertraukos metu mūsiškiai estrados muzikantai besišnekučiuodami fojė sakė: „Puiku, mes taip pat norime šitaip groti!“ Kad ir kaip būtų apmaudu, būtent tai jie ir stengėsi daryti. Akivaizdu – D. Ellingtono muzika geniali, bet kai žmogus neturi vidinės ugnelės, jis tiesiog pasiduoda tam žavesiui ir stengiasi groti taip kaip jis.

Be abejonės, vietomis mūsų pėdos įsispaudė kiek giliau. Esama jaunimo Rusijoje ir Lietuvoje, kurie tęsia laisvos improvizacinės muzikos tradicijas. Jie veria vis naujų puslapių šios muzikos galimybių knygoje, jie groja laisvąją muziką.

Kai dar egzistavo trio, Jūs spėdavote sekti, kas dedasi pasauliniame improvizacinės muzikos lauke?

Žinoma! Aš turėjau visas Johno Coltrane, Ornette Colemano plokšteles. Tiesa, šias plokšteles buvau gavęs dar iš tų laikų, kai su Vladimiru Rezickiu grojau Archangelske. Gaudavome jų iš jūreivių, praėjus vos savaitei nuo oficialaus išleidimo! Vieni pirko džinsus, o aš pirkau plokšteles. Kiti muzikantai taip pat žinodavo, kas dedasi aplink. Mes keisdavomės įrašais, visi turėjo grotuvus, plokštelių, žmonės nebuvo atitrūkę nuo pasaulio.

Nuostabu, kad šalia to buvo ir klasikinė muzika, kurią lig šiolei klausau su malonumu.

Kada su trio pradėjote gastroles užsienyje, bendravote su tenykščiais kolegomis, kritikais, muzikantais, kaip jie jus priėmė? Kaip reiškinį, kuriam esama vietos ir tarp jų ar kaip kažkokią retenybę?

Pradžioje kai retenybę. Bet, pavyzdžiui, Joachimui Berendtui (vokiečių džiazo žurnalistas ir prodiuseris – G. D.) mes iškart patikome, nuo pat pirmo mūsų pasirodymo Vakarų Berlyne. Į mus dėmesį atkreipė ir Donas Cherry (išskirtinis JAV trimitininkas, legendinio Ornette Coleman kvarteto narys, sėkmingai sujungęs free jazzą su etninės muzikos motyvais – G. D.). Mums sėkmingai ir gana greitai pavyko atsiriekti savo pyrago dalį. Pagrindiniai to meto kritikai Fredericas Starras, Howardas Mandelis trio sutiko tiesiog puikiai. Nė viename iš tekstų nebuvo tokių vidutiniškų pasakymų, kaip: „Vis dėlto šie sovietiniai atlikėjai lyg ir neblogi.“ Nuo pat pradžių buvo aišku, kad mes – ne sovietinės matrioškos. Po to, kai Goskoncertas (rus. госконцерт. 1956 m. įkurta institucija kuravusi Sovietų Sąjungos muzikantų ir atlikėjų koncertus užsienyje ir užsienio kūrėjų pasirodymus SSRS – vert. past.) ketino mus pakeisti kokiu kitu džiazo kolektyvu, to padaryti jiems jau nepavyko.

Kas be ko, ne visi mus priėmė palankiai. Būta įvairios kritikos, bet juk tai visiškai normalu. 

Kaip toji kritika pasireiškė?

Vyravo tam tikras skepsis – neva iš kur šitie sovietiniai muzikantai gali mokėti groti džiazą, ką jie apie jį gali suprasti? Bet mes išlikome savimi. Kaip sakė vienas mano bičiulis, tai muzika, kuri arba patinka, arba ne, tačiau niekas kitas taip negroja. Būtent tai ir yra didžiausia laimė – suvokti, kad tavyje gimsta idėja, tas pirminis pradas, kurį reikia apdirbti ir privesti iki pabaigos.

Kartais mus priimdavo kaip sovietinės sistemos propagandos Vakaruose apraišką. Būta net akibrokštų. Buvome draugai su Vladimiru Felcmanu (pianistas, kompozitoriaus Oskaro Felcmano sūnus, 1987 m. emigravęs į JAV – G. D.), daug grojome kartu su juo su Lianos Isakadzės orkestru. V. Felcmanas ilgą laiką negalėjo išvykti į užsienį. Ir kai mes su trio 1986 m. išvykome į JAV, į San Franciską, priešais koncertų salę, kur turėjome groti, susirinko žmonių būrys rankose laikydami plakatus su užrašu: „Laisvę Vladimirui Felcmanui!“ 

Tiesą sakant, mus ir siuntė kaip propagandą. Bet, laimei, muzika tai ne tas pat kas žodžiai. Kultūros ministerija neturėjo žalio supratimo, ką mes darome. Jie nė nenutuokė, kaip tokia muzika iš viso gali kažkam patikti. Jų akyse žibėjo doleriai, nes mes juk nešėme jiems pelną.

Kaip Jums atrodo, ar trio vis dar gyvas atmintyje, taip pat ir Vakaruose?

Atsimena tik profesionalai. Daugiau nelabai kas. 1996 m., prabėgus dešimtmečiui nuo mūsų išsiskyrimo, automobiliu važiavau iš Niu Heiveno į San Franciską. Per radiją išgirdau genialiai grojantį saksofonininką. Po to pasirodė, kad ir būgnininkas su pianistu visai neblogai akomponuoja. Galiausiai eteryje pranešė, kad tai – „Ganelino trio“. Pasirodo, mums dedikavo laidų ciklą. Taigi žmonės, kuriems nėra svetima tokio pobūdžio muzika, mus prisimena. Pavyzdžiui, Japonijoje mes itin populiarūs. Manoji knyga „Trio“ prieš tris mėnesius išleista japoniškai. Taip pat Tokijuje gyvuoja trio muzikos mėgėjų klubas. Galų gale – tai ne rokas, tai – šiuolaikinė muzika, kuri negali pasigirti dideliu populiarumu. Nepaisant to, man atrodo, esama pakankamai žmonių, kurie su malonumu klausosi tokios muzikos. 

Pagal Colta.ru (http://m.colta.ru/articles/music_modern/13497) parengė Vitalijus Gailius

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?