Filmo „Skilimas“ pabaiga nuvilia

Kadras iš filmo „Split“

Tai nėra išsami filmo „Skilimas“ recenzija ar apžvalga, čia aptarsiu vieną siužetinę dalį, kuri nusidriekia per visą filmą ir yra labai svarbi pabaigoje. Tuos, kas nematė „Skilimo“ ir nori jį pažiūrėti nežinodami, kas filme vyksta, įspėju, kad čia atskleisiu dalį filmo eigos ir pabaigą. Šį komentarą rašau tiems, kas jau matė filmą, tiems, kas apskritai nesiruošia jo žiūrėti, arba tiems, kurie nemato problemos žiūrėdami filmą jau žinodami, kas jame atsitiks.

Šio komentaro tema yra smurto prieš vaikus reikšmės atskleidimas filme „Skilimas“. Manau, kad filmo kūrėjai nesugebėjo įžvelgti žinutės, kurią perduoda šiuo filmu, žinutės apie tai, ką vaikui reiškia būti patyrus fizinį ar seksualinį smurtą iš suaugusiųjų pusės. Taigi kas vyksta šiame filme? Psichikos sutrikimą turintis vyras pagrobia tris merginas, apie vieną iš jų (Keisę) mes palaipsniui sužinome kai ką svarbaus: mergina nuo mažens naudojosi jos dėdė patenkindamas savo seksualinius poreikius. Jos tėčiui mirus, dėdė tapo jos globėju. Mes nesužinome, kokiu lygiu buvo prieš Keisę smurtaujama, tačiau pamatome, kad tai paliko žymių merginos asmenybei ir kūnui: ji neatranda ryšio su bendraamžėmis, pjausto save. Pasirodo, kad pagrobėjas taip pat patyrė mamos smurtą būdamas, rodos, jau trejų metų, dėl to palaipsniui radosi jo psichikos sutrikimas – daugialypės asmenybės sutrikimas (dabar labiau vadinamas disociaciniu asmenybės sutrikimu). Tai reiškia, kad šio vyro elgesys ir charakterio bruožai labai skiriasi, priklausomai nuo to, kuri asmenybė tuo metu yra valdanti. Disociacinio asmenybės sutrikimo egzistavimas realybėje yra diskutuotinas, tai veikiau psichologijos istorijos dalis, kurią kartas nuo karto labai pamėgsta kino kūrėjai. Filmas žengia dar didesnį žingsnį į fantastikos sritį vaizduodamas, kaip šis vyras įgauna Žvėries asmenybę, kuri sustiprina kūną, padaro jį atsparų sužeidimams. Valdomas šios asmenybės jis nužudo savo psichologę ir kitas dvi merginas.

Nuojauta kuždėjo, kad pagrindinė personažė išsigelbės. Tačiau kaip?.. Štai čia ir slypi pagrindinė problema: pagrobėjas (arba Žvėris) pastebi randus ant Keisės kūno, pajaučia empatiją jai supratęs, kad jie abu išgyveno kažką panašaus, ir palieka ją gyvą. Ar tai ta laiminga pabaiga, kuri turi siųsti mums tam tikrą pamokančią žinutę? Dažniausiai pagrindinis herojus išgyvena dėl savo ištvermės, kantrybės, drąsos, sustiprėjusios asmenybės ar pan. Taip siunčiama žinutė, kad sunkūs išbandymai pažadina mumyse tas savybes, kurių galbūt nė nežinojome turį. Kitais atvejais herojus atranda ypatingą ginklą, tačiau tai iš esmės simbolizuoja tą patį – po patirtų sunkumų jis to ginklo kokiu nors būdu nusipelnė vėlgi dėl pademonstruotų teigiamų savybių. Žinutė, kurią mums siunčia „Skilimas“, tokia pasakojimo baigtimi yra kitokia: gali išgyventi vien dėl to, kad patyrei prievartą. Kitos merginos tarsi nenusipelnė gyventi, nes pagrobėjo akimis buvo lengvabūdės, žiūrėjo į gyvenimą nerimtai. Nors Keisė filmo eigoje pademonstravo esanti protinga, kantri ir susivaldanti, tačiau šios savybės jai nepadėjo, ji lengvai galėjo tapti tokia pat auka, kaip ir dvi jos klasės draugės, jeigu tik Žvėris nebūtų atkreipęs dėmesio į jos randus. Aš neturiu nieko prieš tai, kad Keisė išgyveno, kaip personažė, ji man patiko, tai nebuvo „netikras“ personažas, kokių pasitaiko filmuose, toks, kuriam nieko nejauti, nes aktorius ar siužetas nesugeba pavaizduoti jo įtikinamai. Tačiau man nepatinka, kaip prie šio išgyvenimo prieita: juk visas filmas buvo vystomas iki šio momento – kaip jai tai pavyks. Galiausiai džiugi žinia – Keisė išgyveno! – susiejama su trauma, kurią ji patyrė būdama mergaite ir patiria iki šiol gyvendama su dėde. Taip mums nejučia peršama mintis, kad patirtas smurtas galiausiai atnešė jai kai ką gero. Realybėje vaikystėje smurtą patyrę vaikai užaugę patys tampa smurtautojais – tai nėra taisyklė ar griežtas dėsnis, tačiau taip būna gana dažnai, jeigu jiems nesuteikiama pagalba. Ar tokie smurtautojai linkę gailėtis savo ar kitų vaikų, patyrusių smurtą? Paprastai ne, nes patys nepatyrę gailesčio jie neišsiugdė dalies empatijos sugebėjimų. Jie linkę emociškai atsiriboti nuo skausmingų emocijų. O ką jau kalbėti apie filme vaizduojamą Žvėrį, juk jis ką tik nužudė savo psichologę ir dvi jaunas merginas, o staiga pagailo trečios, nes pajautė jai empatiją? Taip žiūrovas nejučia programuojamas pamiršti, kad ką tik buvo žiauriai nužudyti žmonės.

Taigi ką reiškia vaikui patirti smurtą? Tai jokiu būdu negali reikšti jokių teigiamų pasekmių tolesniam jo gyvenimui. Tai palieka randus, jei ne ant kūno, tai vidinius sielos, psichikos randus, kuriuos būtina gydyti. Taip, smurtą patyrę vaikai vėliau gali lengviau atrasti ryšį su kitu panašios patirties žmogumi, ne veltui yra buriamos psichoterapinės grupės žmonėms, išgyvenusiems panašias traumas ar sergančiais tomis pačiomis psichikos ligomis. Regis, šiame filme ir bandoma nemokšiškai išreikšti šią mintį. Tačiau ne bendra traumuojanti patirtis padeda šiems žmonėms vienas kita geriau suprasti, o pirmiausia – jų noras sveikti ir mokymasis išgyventi ir priimti skaudžias emocijas.

Akivaizdu, kad filmo režisierius ir scenarijaus autorius M. Nightas Shyamalanas neįvertino pasirinktos temos sudėtingumo. Kitais atžvilgiais (įsimintina pagrindinių aktorių vaidyba, įtempta pagrobimo istorija) išties įdomus ir vertas žiūrovų dėmesio filmas mano akyse liko sugadintas tarsi į medų šliūkštelėjus gerą samtį deguto.