2017 01 27

Vitalijus Portnikovas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Obama nesuprato Putino. Ar supras Trumpas?

Prezidentai Barackas Obama ir Vladimiras Putinas. EPA nuotrauka

Vitalijus Portnikovas yra garsus ukrainiečių žurnalistas, radijo „Svoboda“ apžvalgininkas ir visuomenės veikėjas.

Su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Baracku Obama Rusijos propaganda atsisveikina ne tik su blogai slepiama, o su neslepiama neapykanta.

Vieną iš populiariausių naujausioje Amerikos istorijoje prezidentų, paliekančių Baltuosius rūmus, turinčiu didžiausius liaudies simpatijų reitingus, Maskva vaizduoja kaip nevykėlį, „imperialistą“, Rusijos priešą, žmogų, kuris išdrįso pasipriešinti pačiai istorijai, atvėrusiai kelią paradiniam Putino kortežui įvažiuoti. Jau šiandien jokio Obamos neliks, o bus Trumpas, kurio pergale, pasak paties Putino, tikėjo tik jis ir dar Žirinovskis.

Dėl visapusiškesnio vaizdo norėčiau priminti, kas buvo Rusijai Obama prieš aštuonerius metus. Оbama buvo nubaustas už antirusišką amerikiečių politiką ir George‘o Busho jaunesniojo „imperializmą“, jau seniai nustojusio žvelgti į šviesias Vladimiro Putino akis ir atėmusio pasauliui galimybę stebėti geriausio Putino draugo Saddamo Huseino sadistišką tyčiojimąsi iš savo liaudies – bombardavimų, kankinimų, viso to, kuo dabar kažkodėl kaltinamas Bushas, o ne Huseinas. Beje, prieš aštuonerius metus Rusijos vadovybė neabejojo, kad Bushas, įsiverždamas į Iraką, pažeidė Kremliaus „raudonąją liniją“.

Condoleeza Rice Kremliuje buvo priimta kaip gąsdinanti vaikus. Busho perėmėją Baltuosiuose rūmuose respublikonai norėjo matyti Johną McCainą, niekada neslėpusį savo pasibjaurėjimo Putinu ir jo režimu. Bet tai nepavyko. Laimėjo Obama. Condoleezos Rice krėslas teko Hillary Clinton, prezidento, draugavusio su Borisu Jelcinu, žmonai. Naujoji administracija ėmėsi perkrovimo kurso.

Derėtų priminti, kad tai buvo santykių „perkrovimas“ ne su Rusija, kurią valdė Jelcinas, kuriuo Billas Clintonas tikėjo kaip demokratu, ir net ne su ankstyvojo Putino Rusija, kai tada jo sieloje bandė kapstytis George‘as Bushas. Tai jau buvo ta pati Rusija, su kuria šiandien turi bendrauti civilizuotas pasaulis, – valstybė, aptarnaujama gaujos banditų ir nepaliekanti nieko, kaip nuo jų valdžios ir pinigų apsiginti. Šalis, kurioje sunaikinta spaudos laisvė. Šalis, kurioje nebuvo laisvų rinkimų, ir pats prezidentas, nusprendęs padirbėti vyriausybės vadovu, kartu su dvaro klika paskyrė savo laikiną perėmėją. Šalis, kuri jau įvykdė agresiją prieš Gruziją, faktiškai aneksuodama tos šalies teritoriją, piktnaudžiavo etniniais valymais ir taikių žmonių žudymu. Šalis – siaubūnė, dar nepasisotinusi svetimu krauju, bet jau pabandžiusi jo skonį ir nepaspringusi. Štai su tokia šalimi buvo sumanę perkrauti santykius Obama ir Clintonas. Ir štai su tokia šalimi joks perkrovimas nepavyko.

Ar galima pasakyti, kad dėl tos nesėkmės kaltas Obama? O kaipgi! Dėl amerikiečių nesėkmių santykiuose su Rusija visada kaltas Amerikos prezidentas. Carteris buvo kaltas dėl to, kad susilpnėjusio proto Brežnevas nusiuntė į Afganistaną divizijas. Reaganas kaltas, kad Andropovas, prijungtas prie dializės, siuntė jam karingus pranešimus. Clintonas kaltas, kad iš visų įmanomų perėmėjų Jelcinas išsirinko geriausią – turbūt irgi – su demokratija širdyje. Bushas kaltas dėl to, kad teikė pirmenybę Saddamui, – dėl skonio nesiginčijama. Obama kaltas dėl to, kad Putinas aneksavo Krymą ir Donbasą. Kas dar?

Amerikos prezidentai niekada nesupranta istorijos. O Kremliaus atstovai – jie tiesiog istorinio mąstymo genijai. Visada priima pačius tiksliausius sprendimus ir visada laiku, visada žino, kur bedugnė ir kaip joje kuo greičiau atsidurti. Talentai!

Obama nesusikalbėjo su Putinu ne dėl to, kad buvo pasipūtęs idiotas, nenorintis suprasti priešininko kompleksų. Obama nesusikalbėjo su Putinu todėl, kad buvo džentelmenas, kuris norėjo priešininko sąžiningumo, o atsakymas visada buvo akiplėšiška ir demonstratyvi apgavystė. Bet nieko naujo čia nėra, taip buvo praktiškai visada ir beveik su kiekvienu Amerikos prezidentu. Todėl, kad amerikiečių politinė kultūra gerbia oponentą ir ieško kompromisų.

Dabar, po aštuonerių metų, Rusijos politikai nori, kad Trumpas elgtųsi taip kaip nekenčiamasis Obama. Kad jis pradėtų tartis, o jie jį mestų, o po to draugiškai tyčiotųsi iš jo patiklumo kokioje nors dvokiančioje prakaitu pirtyje.

Neabejoju, kad Trumpas bandys su jais susikalbėti, – pati Amerikos politikos tradicija tai rodo. Neabejoju, kad jie jį mes, kai tik pasitaikys galimybė. Tačiau stipriai abejoju tuo, kad jie ilgai juoksis.

Pagal užsienio spaudą parengė Michalina Bočiarova.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien