2017 02 02

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Vysk. R. Barron: Skubinkitės! Leiskitės nustebinami! Dėmėkitės!

Jūs veikiausiai žinote liūdinančią statistiką apie vadinamuosius „nepriklausančiuosius“, t. y. šios valstybės (JAV, – red. past.) žmones, kurie nepriskiria savęs jokiai religijai. Paskutinioji apklausa parodė, kad dabar net ketvirtadalis amerikiečių nepriklauso jokiai religijai, o tai reiškia, kad tokių yra net 80 mln. Amžiaus grupėje nuo 18 iki 29 metų šis rodiklis pasiekia net 40 proc. Šis spartus augimas kelia nerimą. Prieš pusę amžiaus tik dalis šios šalies žmonių būtų save identifikavę kaip nereligingus, ir net prieš dešimtmetį šis rodiklis siekė tik 14 proc. Šią situaciją dar labiau keliančia nerimą paverčia faktas, kad 64 proc. save nepriklausančiais nė vienai religijai laikančių jaunų suaugusiųjų iš tikrųjų buvo auginti kaip religingi, tačiau priėmė sąmoningą ir aktyvų apsisprendimą palikti savo bažnyčias. Hiustonai, mes iš tiesų turime problemą.

Aš daug rašiau apie praktinius žingsnius, kuriuos religiniai lyderiai turėtų žengti stodami akistaton su stiprėjančia sekuliaristinės ideologijos srove, tęsiu savo darbą ir toliau. Tačiau šią akimirką norėčiau aptarti ištrauką iš Evangelijos pagal Luką, kuri buvo perskaityta per Marijos, Dievo motinos, iškilmę, ir kuri esmingai nušviečia šią problemą. Viskas susiję su piemenėlių apsilankymu pas Mariją ir kūdikėlį Jėzų Betliejaus tvartelyje, ir raktiniai šios istorijos žodžiai yra skubėjimas, stebėjimasis ir dėmėjimasis. Mes girdime, kad, sulaukę angelo atneštos žinios, piemenėliai „nusiskubino“ aplankyti šventąją šeimą. Visa tai primena ir kiek ankstesnę Evangelijos pagal Luką ištrauką, kur Marija, išgirdusi naujienas apie savo ir Elzbietos nėštumą, kaip skaitome, „skubiai iškeliavo“ į Judėjos kalnyno miestą padėti savo pusseserei. Dvasinė abiejų šių ištraukų tiesa yra atskleidimas to, kad energija, entuziazmas ir misijos priėmimas kyla iš gėrio, kuris suvokiamas kaip kartu objektyvus ir transcendentinis manajam ego. Pasiskolinant Dietricho von Hildebrando žodžius, tik tai, kas objektyviai vertinga, o ne tik tiesiog subjektyviai patenkinama, gali protą ir sielą užpildyti užsidegimu ir tikslu. Kai objektyvios ir transcendentinės vertės suvokimas sumenksta, kaip kad būtinai nutinka sekuliaristinės pasaulėžiūros kontekste, užsidegimas ir misija išgaruoja. Johnas Henry Newmanas teigė, kad upei jėgos ir judėjimo suteikia būtent jos krantų tvirtumas. Kai šie krantai yra pagraužiami dėl tariamos laisvės, kadaise energingas vandens telkinys išvirsta į didžiulį tingų ežerą. Savo sekuliarioje kultūroje, kuri neigia transcendentinį gėrį, susiduriame su nuostatos „man nesvarbu“ iškilimu. Dominuoja tolerancija ir savęs įtvirtinimas, tačiau niekas niekur nebesiskubina. Veikiau kiekvienas mūsų ilsimės ant savo individualių oro čiužinių šiame ramiame, tačiau nuobodžiame ežere.

Antrasis žodis, kurį noriu akcentuoti, yra „stebėjosi“. Lukas pasakoja mums, kad tie, kurie išgirdo piemenėlių liudijimą, buvo nustebinti žinių. Nuostaba mus užklumpa, kai tikrai transcendentinė galia įsiveržia į mūsų įprastą patirtį. Mokslo atradimai džiugina ir informuoja mus, tačiau nenustebina, ir to priežastis yra ta, kad mes galiausiai kontroliuojame mokslinio metodo rezultatus. Mes stebime, mes keliame hipotezes, mes atliekame eksperimentus ir darome išvadas. Visa tai yra gerai, tačiau tai nesukelia nuostabos. Dorothy Day liudijo apie nuostabą, kai pasakojo apie tai, kaip gimus pirmajam vaikeliui ji jautė tokį didžiulį dėkingumą, kuriam neprilygsta niekas šiame pasaulyje. Motina Teresė buvo tikrai nustebinta, kai savo ilgoje kelionėje traukiniu į Dardžilingą ji išgirdo balsą, kviečiantį tarnauti vargingiausiems iš vargingiausiųjų. Jėzaus apaštalai paniro į nuostabą, kai vėl gyvą išvydo savo mokytoją, kuris buvo nukryžiuotas ir palaidotas. Tai yra pačios brangiausios mūsų patirtys, kokias tik galime turėti, ir, jei šv. Augustinas buvo teisus, jos vienintelės gali patenkinti giliausią mūsų širdies ilgesį. Sekuliari ideologija, pasaulėžiūra, kurią priima „nepriklausantieji“, sukuria švarią, gerai apšviestą erdvę, kurią mes pažįstame ir kontroliuojame. Tačiau ji užkerta kelią tikrai nuostabai ir palieka mūsų sielą nuskurdintą.

Paskutinis žodis iš Evangelijos pagal Luką, kurį noriu aptarti, yra „dėmėjosi“. Evangelistas pasakoja mums, kad Marija „dėmėjos visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“.

Newmanas teigė, kad Marija, būtent būdama šios kontempliatyvios apmąstymų būklės, yra visos teologijos modelis. Aš eičiau dar toliau. Ji yra visos Bažnyčios simbolis, jos užduotis – būti apreiškimo sergėtoja. Kas yra Siksto koplyčia? Kas yra Paryžiaus Dievo Motinos katedra? Kas yra Dantės „Dieviškoji komedija“? Kas yra Tomo Akviniečio „Suma prieš pagonis“? Kas yra Jono Auksaburnio pamokslai? Kokie yra didžiųjų ekumeninių tarybų mokymai? Kas yra liturgija visu savo kompleksiškumu ir grožiu? Visa tai yra priemonės, kuriomis Bažnyčia atkakliai amžius po amžiaus dėmisi stebinančius Dievo apsireiškimo įvykius. Amžius po amžiaus Bažnyčia apmąsto tai, ką padarė Dievas, kad šių galingų darbų atminimas niekada nebūtų prarastas. Bažnyčia atlieka nepakeičiamą tarnystę visam pasauliui, nors pasaulis gali to ir nesuvokti. Bažnyčia išlaiko šviesą prieš visas tamsybes.

Tad tiems, kurie laiko save „nepriklausančiaisiais“, ir tiems, kurie yra gundomi pasukti sekuliarizmo keliu, aš sakau: „Neplūduriuokite ramiame ežere, veikiau skubinkitės! Nepasitenkinkite niekuo mažiau nei nuostaba, leiskitės nustebinami! Neįpulkite į dvasinę amneziją, dėmėkitės!“

 

Parengta pagal „Word on Fire“