Privatumo netektis

Umberto Eco, „Pape Satàn aleppe: takios visuomenės kronikos“. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – Vilnius: „Tyto alba“, 2017. – 455 p. 

Kasdieniškai, tiesiog labai kasdieniškai kalbant, tai reiškia, kad kiekvienas rūpinasi savo reikalais, o kiti, ypač su valdžios centrais susijusios agentūros, to nežino. Ir egzistuoja institucijos, kurios privalo užtikrinti tą privatumą (tik jį reikia vadinti privacy, kitaip niekas rimtai nežiūrės). Todėl ir kyla susirūpinimas, kad iš mūsų kredito kortelių kas nors gali sužinoti, ką nusipirkome, kokiame viešbutyje apsistojome ir kur vakarieniavome. Jau nekalbant apie telefoninių pokalbių klausymąsi, kuris nebūtinai skirtas siekiant sugauti nusikaltėlius. Visai neseniai Vodafone įmonė ėmė skambinti pavojaus varpais, kad daugiau ar mažiau slapti visų tautų agentai gali sužinoti, kam skambinome ir ką pasakėme.

Tad privatumas, regis, yra gėris, kurį kiekvienas gina bet kokia kaina, nenorėdamas gyventi Didžiojo Brolio (to tikrojo, kurį sukūrė Orwellas) pasaulyje, kur visa matanti akis gali stebėti viską, ką darom ir net ką galvojam.

Tik štai klausimas: ar žmonėms išties taip rūpi jų privatumas? Kadaise grėsmė privatumui buvo paskalos, o paskalų bijota todėl, kad jos kėsinosi į mūsų viešąją reputaciją ir nešė iš namų šiukšles. Bet gal dėl vadinamosios takios visuomenės, kurioje kiekvienas patiria tapatybės bei vertybių krizę ir nežino, kur ieškoti gairių, padėsiančių save apibrėžti, vienintelis būdas įgyti pripažinimą visuomenėje yra „būti matomam“, bet kokia kaina.

Taip parduodanti savo kūną ponia (kuri kadaise stengėsi nuo giminių ar kaimynų nuslėpti tokią veiklą) šiandien, pasivadinusi escort1, linksmai demonstruojasi viešai, netgi televizijoje; sutuoktiniai, kadaise kruopščiai slėpę savo nesutarimus, dalyvauja trash laidose, vaidindami svetimautoją arba apgautąjį, griaudžiant žiūrovų plojimams; traukinyje greta sėdintis žmogus garsiai išsako telefonu, ką mano apie savo svainę ar ką turi padaryti jo mokesčių konsultantas; įvairaus plauko kaltinamieji, užuot pasislėpę kur kaime, iki nurims skandalas, stengiasi kuo daugiau rodytis viešai, nepamainomai šypsodamiesi, nes geriau žinomas vagis nei niekieno nepastebimas sąžiningas žmogus.

Neseniai laikraštyje Repubblica pasirodė Zygmunto Baumano straipsnis, jame pažymėta, kad įvairius socialinius tinklalapius (tarkim, Facebook), kurie yra svetimų minčių ir jausmų sekimo įnagiai, įvairūs valdžios organai naudoja kaip kontrolės priemones, bet dėl ten pasisakančiųjų džiugaus indėlio Baumanas kalba apie „išpažinties visuomenę, skatinančią viešą savęs rodymą kaip iškiliausią ir labiausiai prieinamą dalyką, be to, ko gero, veiksmingiausią socialinio egzistavimo įrodymą“. Kitaip tariant, žmonijos istorijoje šnipinėjamieji pirmąkart bendradarbiauja su šnipais, palengvindami jų darbą, ir iš to patiria pasitenkinimą, nes kažkas mato jų egzistavimą, ir nesvarbu, kad tai nusikaltėlių ar kvailių egzistavimas.

Tiesa ir tai, kad jei kas nors žino viską apie visus, o tie visi yra tapatu planetos gyventojų skaičiui, informacijos perteklius gali sukelti tik sumaištį, triukšmą ir tylą. Bet tai turėtų kelti nerimą tik šnipams, nes šnipinėjamiesiems visiškai tinka, jei apie juos ir jų intymiausias paslaptis žinos bent jau draugai, kaimynai ir, jei įmanoma, priešai, nes tai yra vienintelis būdas jaustis gyva ir veiklia visuomenė kūno dalimi.

2014