2017 02 04

Kun. Jakob Paula

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Nazaretas yra visur

Prieš 100 metų mirė Šarlis de Fuko (Charles de Foucauld) – Dievo ieškotojas, maldos vyras ir mistikas. Jis yra lyg švyturys, galintis padėti krikščionims susiorientuoti šiandien.

1916 metų žiemą Pirmojo pasaulinio karo svarbiausioje mūšio vietoje, Prancūzijoje, ilgą laiką vyko pozicinis karas. Pagarsėjusiose apkasų kautynėse abiejose fronto pusėse žuvo šimtai tūkstančių žmonių. Nuolatinė apšaudymų kruša sąlygojo daugybę beprasmių mirčių. Tuo metu Sacharos dykumoje klajojo tuaregų gentys, kurios plėšikavo ir iš savo šalies vijo svetimšalius. Tuaregai, kaip ir kurdai, yra nerami tauta, kuri neturi savo valstybės. Taip jau nutiko, kad 1916 m. gruodžio 1 d. Sacharos dykumos viduryje buvo užpultas ir nušautas 58 metų amžiaus prancūzas vardu Šarlis de Fuko. Šautuvo kulka pataikė jam prie dešinės ausies ir kiaurai pervėrė galvą iki kairės akies. Brolis Karlas – kaip jis paprastai vadinamas Europoje – mirė iš karto. Jo rankos buvo surištos prie kojų girnelių. Panašioje padėtyje šis Dievo ieškotojas praleido daugybę valandų melsdamasis prieš Tabernakulį su Eucharistijos duona. Tokia paskutinė malda – mirtis klūpant, brolį Karlą netikėtai priartino prie Jėzaus iš Nazareto, dėl kurio jis „visas būti čia norėjo“.

Sprendimai iš tylos

Kai Šarlis de Fuko mirė, nesenai šventąja paskelbtai Motinai Teresei tebuvo 6 metai. Trimis dešimtmečiais vėliau 1946 metų rugsėjį keliaudama traukiniu iš Kalkutos į Dardžilingą ji patyrė tai, ką ji vėliau pavadino antruoju savo pašaukimu – pašaukimą eiti pas vargšus. Šios kelionės traukiniu metu ji skaitė pirmąją anglų kalba išleistą knygą apie Šarlį de Fuko. Vėliau ji yra sakiusi, kad knyga „Sprendimai iš tylos“ yra viena iš jos mėgstamiausių. Abu juos, tiek vargšų motiną, tiek „visų brolį“ (pran. frère universel),kaip jis save vadino vėliau, vienija Jėzaus žodžiai: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“

Motina Teresė galbūt yra garsiausia, bet tikrai ne vienintelė, kuri įkvėpimo sėmėsi iš Šarlio de Fuko. Nuo trečiojo dešimtmečio jo vardas ir istorija pradžioje išplito Prancūzijoje, o vėliau po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje ir daugelyje kitų šalių. Iš kviečio grūdo, kuris 1916 metais krito į Sacharos smėlį Alžyro Tamanraseto mieste, išdygo varpa su daug grūdų. Ji tapo pasauline dvasine, skirtingų formų šeima.

Šimtųjų mirties metinių minėjimas yra gera proga prikelti Šarlio de Fuko istoriją iš užmaršties į atminties šviesą. Jo gyvenimas buvo pilnas netikėtumų. Šarlis 1858 metais gimė Strasbūre. Jis neturėjo laimingos vaikystės. Kai buvo šešerių metų, vienas paskui kitą per penkis mėnesius mirė jo mama ir tėtis. Būdamas našlaitis kartu su savo jaunesniąja seserimi jis augo pas senelius iš motinos pusės. 1870 metais Prancūzijai atidavus Elzasą Vokietijai, seneliai su anūkais persikėlė į Nansi miestą. Jis gerai atsiminė savo Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo dieną 1872 metais. Po to lėtai, palaipsniui ėmė tolti nuo tikėjimo ir bažnytinio gyvenimo.

Tuštumos kareivis

Kitas sukrėtimas įvyko 1874 metais, kai ištekėjo devyneriais metais už jį vyresnė pusseserė Marie, kuri jam buvo lyg motina ir kurią, kaip jis manė, per jos vedybas prarado.

Jam besimokant Saint-Cyr karo mokykloje mirė paskutinis jo artimas giminaitis senelis. Paveldėtas didžiulis finansinis palikimas suviliojo jį studijų metu „nusipirkti gyvenimą“. Vėliau apie tuos metus jis sakys, kad tai buvo „skausmingos tuštumos, pilnos liūdesio“ ir nuobodulio, metas. Jis mėgavosi žąsų kepenėlių paštetais ir raudonuoju vynu, priaugo antsvorio, dėl ko jam netgi reikėjo pasisiūti specialaus dydžio uniformą.

Tarp moterų, kurias jis kviesdavosi į savo organizuojamus vakarėlius, buvo Mimi. Su ja dvidešimt dvejų metų vaikinas užmezgė ilgalaikius santykius. Jis nebuvo jai abejingas, nes ją, klaidingai nurodęs jos titulą ir vardą Vicomtesse de Fuko, pasiėmė su savimi į Alžyrą, kur jis su savo daliniu buvo perkeltas 1880 metais. Turėdamas pasirinkti tarp karininko gyvenimo ar gyventi kartu su Mimi, jis pasirinko pastarąjį variantą. Dėl „disciplinos trūkumo ir nuolatinio blogo elgesio“ jis buvo atleistas iš tarnybos.

Charles de Foucauld – atsiskyrėlio ermitažas

Keletą savaičių Šarlis de Fuko su Mimi gyveno Eviane, nuostabiame kurorte, prie Ženevos ežero. Būdamas čia jis šiek tiek nusiramino, skaitė knygas apie Šiaurės Afriką ir pradėjo mokytis arabų kalbos. Laikraštyje perskaitęs žinutę, kad jo buvęs dalinys įsitraukė į kovos veiksmus Alžyre, pasijuto besielgiantis negarbingai ir nusprendė vykti ten. Šarlis de Fuko su Mimi nuvykęs į Paryžių, nuėjo į Karo ministeriją ir buvo vėl priimtas į tarnybą. Nuo čia dingsta visi tolesni Mimi pėdsakai.

Paneigdamas išankstinį nusistatymą jo atžvilgiu, kovų metu Karlas įrodė savo nesavanaudiškumą, patikimumą ir pasiaukojimą. Tačiau po kelių mėnesių jis paliko tarnybą, kad pasiruoštų didesnei savo gyvenimo avantiūrai. Jis ketino ištyrinėti Maroką, į kurį europiečiams ir krikščionims iki tol buvo draudžiama įvažiuoti.

Persirengęs kaip žydas, jis prisijungė prie žydų, kad galėtų keliauti po uždraustą šalį. Beveik metus truko kelionė, kurios metu jis patyrė daug pavojų ir vargo. Britų Karališkoji geografijos draugija apdovanojo jį už kelionės užrašus aukso medaliu. Šarlis de Fuko atliko tikslius ir solidžius mokslinius tyrimus. Savo kaip mokslininko gebėjimus jis įrodė ir paskutiniais savo gyvenimo metais, atlikęs iki šių dienų aktualiais išlikusius tuaregų kalbos tyrimus. Šie moksliniai analitiniai sugebėjimai neleidžia jo laikyti nuo realybės atitolusiu fantastu, nesuprantančiu, ką daro.

Per šį laikotarpį Šiaurės Afrikoje Šarlis de Fuko reabilitavo savo kareivišką garbę ir buvo pripažintas kaip mokslininkas. Jį paveikė musulmonų nuoširdus religingumas ir paskatino patį gilintis į tikėjimo klausimus.

Tuo pačiu metu jis vis dažniau bendraudamas su savo mylima pussesere Marie pastebėjo jos gilų ir laimę suteikiantį tikėjimą. Jis matė, jog Marie yra inteligentiška ir dorai gyvena bei kad ji yra tikinti. „Aš pajaučiau kažkokią iš vidinės patirties kylančią jėgą, pradėjau lankytis bažnyčioje, nors ir netikėjau, bet joje jaučiausi gerai ir ten praleisdavau daugelį valandų, kartodamas šią keistą maldą: „Dieve, jei tu esi, leisk man tave pamatyti.“ Tikriausiai nėra nuoširdesnės maldos kaip ši.

Eikite išpažinties!“

Pusseserė Marie de Bondy spinduliavo „savo tylėjimu, švelnumu, gerumu ir tobulumu“. Ji neskubėjo jo atversti į tikėjimą. Ji nepuolė, tačiau užsiminė savo pusbroliui apie tėvą Huveliną, kuris buvo Paryžiaus Šv. Augustino bažnyčios kunigas. 1886 metų spalį Šarlis de Fuko nuėjo pas tėvą Huveliną į klausyklą, tačiau iškart pareiškė, kad neketina eiti išpažinties. Jis paprašė suteikti informacijos apie Dievą ir religiją. Tačiau tėvas Huvelinas atsakė trumpai: „Klaupkitės ir atlikite išpažintį.“ Tada Šarlis de Fuko prabilo.

Nėra žinoma, ar tėvas Huvelinas pažino Šarlį de Fuko iš anksčiau ir ką apie jį jam buvo papasakojusi jo pusseserė Marie de Bondy. Tačiau šis susitikimas giliai palietė jo širdį. „Kai tik pradėjau tikėti, kad Dievas yra, man pasidarė aišku, jog toliau gyventi galėsiu tik dėl Jo.“

Karlo trisdešimties metų laikotarpį nuo atsivertimo iki mirties galima padalinti į dvi dalis, kurias skiria jo kunigystės šventinimai 1901 metais. Pradžioje visas Karlo gyvenimas sukosi tik apie tai, kaip „gyventi tik Dievui“. Jis norėjo radikaliai atsiskirti nuo pasaulio ir žmonių. 1888 metais kaip piligrimas jis nuvyko į Šventąją Žemę, kad kuo arčiau būtų šalia Jėzaus istorinių ir dvasinių vietų. Jam buvo labai svarbu, kad savo 30 metų gyvenimo Jėzus praleido tyliai ir nepastebimai Nazarete. Tai jam buvo esminė patirtis. Tuo metu, kai daugelis prancūzų norėjo kilti tik aukštyn – 1889 metais Paryžiuje iškilo Eifelio bokštas, ilgą laiką buvęs aukščiausiu pasaulio pastatu, Karlas negalėjo atsistebėti tuo, kad Dievas, į pasaulį atėjęs kaip Jėzus, taip ilgai buvo mažutėlis ir gyveno nepastebimai. Kaip galima būtų nukopijuoti tokį gyvenimą?

1890 metais jis įstojo į vieną prancūzų trapistų vienuolyną. Vėliau jis buvo išsiųstas į vieną giminingą vienuolyną Sirijoje, kur gyveno iki 1897-ųjų. 1897 metais jis gražiuoju paliko trapistų vienuolyną, kad galėtų gyventi Nazarete. Ketverius metus jis gyveno sodininko namelyje, kuris tebėra išlikęs klarisčių vienuolyne Nazarete, ir patarnavo vienuolynui kaip pagalbinis darbininkas. Šie metai priklausė tik Jėzui: „Jėzaus visiškai užtenka, ten, kur Jis yra, nieko netrūksta. Kad ir kokie brangūs būtų mums tie, kurie atspindi Jo šviesą, Jis išlieka viskuo, Jis yra viskas tiek laike, tiek amžinybėje.“

Kiekvieną dieną ir naktį Karlas praleisdavo valandų valandas prieš Tabernakulį. „Mano Dieve, maldauju Tavęs suteikti man didžiulę malonę, kad nuolat jausčiau Tavo buvimą, Tavo buvimą manyje ir mano aplinkoje.“ Jis skaitė ir apmąstė Evangeliją, vedė savo minčių užrašus, kurie siekė tūkstančius lapų, tai darė visų pirma dėl savęs, siekdamas palaikyti discipliną ir įvesti tvarką savo vidiniame gyvenime.

Po kunigystės šventimų Šarlis de Fuko grįžo į Alžyrą, į šalį, kuri paskatino jį ieškoti Dievo. Jis vis labiau suprato, kad Nazaretas yra visur ten, kur žmonės yra nustumti į gyvenimo pakraščius, yra visų užmiršti ir apleisti, žmonės periferijoje, kaip pasakytų popiežius Pranciškus. Šiems žmonėms Karlas norėjo atnešti Evangeliją, Tabernakulį ir save patį. Jis norėjo skelbti Evangeliją be žodžių, kaip apaštalavimą gerumu. Savo vis labiau lakoniškuose užrašuose jis rašo, kad tuaregų klajokliai turėtų pažinti jį kaip gerą žmogų. Jie turėtų savęs klausti: „Jei šis žmogus yra toks geras, tai kokia gera turėtų būti jo religija?“

Tuaregų kalbos tyrinėtojas

Pradžioje Šarlio de Fuko gyvenimas buvo orientuotas tik į Dievą Jėzuje, tačiau vėliau jis pradėjo rūpintis kitais. Jis beveik nebevedė užrašų sau, bet rašė daugybę laiškų. Bendravimas su Jėzumi skatino jį bendrauti su artimu. Mažesniojo Jėzaus brolio Karlo, kaip jis save tuomet vadino, artimaisiais 1905 metais buvo tuaregų klajokliai Hogaro regione. Karlas gilinosi į jų kalbą, sudarė prancūzų-tuaregų kalbų žodyną, aprašė tuaregų kalbos gramatikos taisykles, sudarė šios tautos dainų, poezijos ir pasakojimų rinkinį. Visus šiuos darbus, kurie, kaip jis tikėjosi, pasitarnaus po jo atvyksiantiems misionieriams, jis pabaigė prieš 1916 m. gruodžio 1 d.

Šiandien į Europą atvyksta tūkstančiai žmonių iš Rytų ir Šiaurės Afrikos. Jie keliauja priešinga kryptimi nei brolis Karlas. Jo patirtis mums gali padėti šiuos žmones geriau sutikti, ypač padėti krikščionims geriau priimti musulmonus. Be to, akivaizdu, kad bažnytinis tikėjimas mažėja. Ir šiuo atžvilgiu Šarlis de Fuko gali patarti, kaip nedidelei religinei mažuma gyventi aplinkoje, kuri nebepažįsta Kristaus.

Kaip turi krikščionys bendrauti su kitų kultūrų, kitų religijų žmonėmis, o ypač su musulmonais? Tikriausiai Šarlis de Fuko atsakytų žodžiais, kuriuos jis parašė vienam savo pažįstamam iš Liono: „Kiekvienas krikščionis turėtų būti apaštalas kitiems, gyvenantiems šalia jo. Pirmiausia savo kaimynams ir draugams, bet ne tik jiems, artimo meilė nėra siaura, ji apima visus, kuriuos apima Jėzaus širdis. Kaip tai pasiekti? Gerumu, nuoširdumu, brolišku rūpinimusi, dorybės pavyzdžiu, kuklumu ir švelnumu, tai visuomet traukia ir yra giliai krikščioniška, ar tai galioja visiems žmonėms be išimčių? Bendraudami su kai kuriais žmonėmis jūs niekada nevartosite žodžio Dievas ir religija. Būkite kantrūs, koks kantrus yra Dievas. Būkite geri, koks Dievas yra geras. Visų svarbiausia – kiekvieną žmogų laikyti savo broliu ar seserimi.“

Gelbstinti musulmonė

Šarlis de Fuko nebuvo reliatyvistas. Jis tikėjo, kad tuaregai atras kelią pas Jėzų. Kuo ilgiau tarp jų gyveno, tuo ilgesnis šis kelias jam atrodė. Jis galvojo, kad tai užtruks šimtmečius.

Jis buvo dėmesingas kelio ženklams. Kartą tuaregų sukilėliams užpuolus prancūzų karių būrį, prancūzams atsitraukus, keletas sužeistų prancūzų karių buvo palikti mūšio vietoje. Viena musulmonė tuaregė Tarischat priglaudė sužeistus prancūzų karius savo namuose ir juos slaugė bei uždraudė tuaregų sukilėlių vadui, kuris norėjo juos nužudyti, įkelti koją į jos namus. Kariams pasveikus, ji juos nugabeno į saugią vietą. Šarlis de Fuko rašė: „Ar ši siela nėra subrendusi Gerajai Naujienai? Ar nebūtų teisinga jai parašyti, kad iš jos mes sužinojome, ką reiškia praktiška artimo meilė?“ Jis parengė jai laišką, kurį jis, o dar geriau Sacharos vyskupas, turėjo jai parašyti. Jame jautriai rašoma: „Dievas yra pasakęs, kad pirmasis įsakymas yra mylėti savo Dievą visa širdimi. Antrasis – mylėti visus be išimčių žmones kaip save patį. Dievas taip pat sako, kad jūs visi esate broliai ir seserys. Jūs turite tą patį tėvą, Dievą. Ir ką padarote žmonėms, gera ar bloga, tai padarote Dievui. Mes esame sužavėti ir pilni dėkingumo už Jūsų praktišką meilę žmonėms. Mes rašome šį laišką Jums, kad žinotumėte, jog tūkstančiai vyrų ir moterų, vienuolių, atsisakiusių santuokos ir žemiškų turtų bei pašventusių savo gyvenimą maldai, Dievo žodžio apmąstymui ir praktinei artimo meilei, Jus laimina ir šlovina Dievą už Jūsų dorybes. Jie prašo Jo, kad Jums suteiktų malonių ir dangišką šlovę. Jums rašom dar ir todėl, kad paprašytume Jūsų, melstis už mus.“

Tikinčio krikščionio ir kunigo Šarlio de Fuko tikėjimas, kad musulmonės malda bus išklausyta, yra sukrečiantis. Tokią intuiciją jis turėjo 60 metų prieš II Vatikano susirinkimo priimtą Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaraciją („Nostra aetate“). Kartais gali atrodyti, kad brolį Karlą supo religijų tarpusavio kova. Viena vertus, jis meldėsi už musulmonų atsivertimą į krikščionybę, kita vertus, musulmonai meldėsi už jo atsivertimą į islamą. Vienas jo draugas rašė: „Viena moteris iš Hogaro, kuri tėvui de Fuko buvo labai dėkinga už jos penkių vaikų išgelbėjimą nuo bado 1907 metais, vieną dieną man pasakė, kad kaip yra baisu pagalvoti, kad toks geras žmogus numiręs keliaus į pragarą, nes jis nėra musulmonas. Ji man prisipažino, jog ji ir daugelis kitų jos kraštiečių kiekvieną dieną meldžia Alacho, kad jis atverstų marubatą (pagal islamišką tradiciją tai reiškia išmintingą, šventą vyrą) ir kad jis taptų musulmonu.“ Melstis vienam už kitą, kad kitas rastų tiesą, yra geriausias būdas išvengti abejingo reliatyvizmo ir karingo nusistatymo vienam prieš kitą.

Šarlis de Fuko svajojo, kad krikščionys, tapę visuomenėje mažuma, burtųsi į mažas bendruomenes ir gyventų tylų, paslėptą, Dievo paslapties paženklintą gyvenimą, kokį gyveno šventoji šeimyna Nazarete. Tokios bendruomenės turėtų būti mažos, nes didelės bendruomenės neišvengiamai linksta prie nuosavybės įsigijimo, organizacinės struktūros sukūrimo ir kompleksiškumo, o tai atitolina jas nuo tiesioginio ryšio su aplinka. Taip sakydamas, Šarlis de Fuko galvojo ne tik apie vienuolius, bet ir apie pasauliečius, kad jie pirmiausia turi veikti ne žodžiais, bet pavyzdžiu. Jis norėjo sukurti maldos ir svetingumo bendruomenę, „mažą šeimyną, kuri sektų Viešpaties dorybėmis taip, kad visi aplinkiniai pradėtų mylėti Viešpatį.“ Kaipgi to reikėtų pasiekti? „Nuolat nepaliaujamai skaityti Evangeliją, kad nuolat prisimintume Jėzaus darbus, žodžius, mintis ir to vedami galvotume, kalbėtume ir veiktume kaip Jėzus.“

Būti Kristumi kitam

Šarliui de Fuko apaštališkojo gyvenimo centru šalia Evangelijos buvo Eucharistija. „Tam, kad mus išgebėtų, Dievas atėjo pas mus, gyveno tarp mūsų, pasitikėjo ir bendravo su mumis nuo skelbimo pradžios iki žengimo į dangų. Dėl sielų išganymo tą jis tebedaro kiekvieną dieną ir valandą Eucharistijoje, ateina pas mus, gyvena tarp mūsų, bendrauja ir myli mus.“ Taip turėtų elgtis ir krikščionys, eiti į žmones, būti tarp jų, gyventi su jais, pasitikėdami ir artimai bendraudami vieni su kitais. Krikščionis turi būti Kristumi kitam.

Toks gyvenimas mažose nazaretiškose bendruomenėse vyksta jau dagelyje pasaulio vietų vadinamosiose mažosiose krikščionių bendruomenėse nuo Filipinų iki Afrikos, Pietų Amerikos bazinėse bažnytinėse bendruomenėse, daugelyje vienuolijų, sekuliariose institucijose, naujuose dvasiniuose judėjimuose ir daugelyje šeimų. Bažnyčia kaip raugas pasaulyje. Galbūt Bažnyčios ateitis pas mus priklausys nuo to, ar ji beatodairiškai neatsisakydama savo į koncerną panašios struktūros pasitikėjimo vėl semsis nazaretiškume.

Dažnai yra cituojama Karlo Ranerio mintis, kad ateities krikščionis bus mistikas, kuris bus kažką patyręs. Apie Šarlį de Fuko galima pasakyti, kad jis kaip „praeities krikščionis“ buvo tas, kuris kažką buvo patyręs. Jis pats apie tai yra taip pasakęs: „Esu Dievo supurtytas, Kristaus pagautas ir Dvasios pripildytas Dievo meilės, savęs užsimiršimo ir artimo meilės.“

Galbūt tai buvo Dievo tylus humoras, kad Jis. pasinaudodamas islamu. sulaužė jaunojo Karlo savimeilę. „Islamas mane giliai sukrėtė. Matydamas jų tikėjimą ir žmones, gyvenančius nuolatinėje Dievo artumoje, aš jaučiau, kad turi egzistuoti kažkas didesnio ir tikresnio už šio pasaulio dalykus.“ Šis gilus sukrėtimas nuvedė Šarlį de Fuko Jėzaus keliu. Šis, Dievo supurtytas ir Kristaus pagautas, tylus, bet aistringas pranašas prancūzų II Vatikano susirinkimo teologo Yves Congaro buvo įvardintas kaip vienas iš švyturių, skleidžiančių šviesą Bažnyčiai. Ši šviesa dar ilgai švies ir XXI amžiuje.

Šarlio de Fuko pasiaukojimo malda

Ši malda jungia visus Šarlio de Fuko pasekėjus visame pasaulyje ir yra išversta į daugybę kalbų. Ji sukurta remiantis brolio Karlo 1896 m. meditacijomis, per kurias jis melsdamasis įsijautė į ant kryžiaus mirštantį Kristų.

Mano Tėve, 

Aš atiduodu save Tau

daryk su manim, kas Tau patinka.

Kad ir ką Tu su manim darytum, aš Tau dėkosiu.

Viskam esu pasiruošęs,

viską priimsiu.

Tik tegu įvyksta Tavo valia man

ir visiems Tavo kūriniams,

mano Dieve, daugiau aš nieko netrokštu.

Į Tavo rankas atiduodu savo sielą

duodu ją Tau, mano Dieve,

iš visos meilės,

nes Tave myliu,

ir šita meilė mane verčia

save Tau atiduoti,

į Tavo rankas save padėti, be jokio išskaičiavimo,

su begaliniu pasitikėjimu,

nes Tu esi mano Tėvas.

 

Iš „Christ in der Gegenwart“, nr. 48, 2016 m. išvertė Paulius Galubickas

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.