2017 02 16

bernardinai.lt

Kultūros žurnalas Fortkė

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie dešimtmetį be Annos Politkovskajos

Dešimt metų. Netgi nesitiki. Atrodo, tai buvo visai neseniai. Nes patikėti negaliu iki šiol. Ir iki šiol dar nepadėtas taškas.

Aš labai gerai prisimenu tą dieną. Man pasakė, kai numeravau žurnalo puslapius – mes leisdavome prieškarinį vietinių karo veteranų žurnalą. Mano draugui paskambino ir jis nenusakomai sutrikęs tesugebėjo ištarti: „Palauk… sėskis čia… ne, palauk. Sėskis…“

Iš tikrųjų kaip kuolu per galvą. Mečiau viską ir atvažiavau į redakciją. Visi atvažiavo. Vaikščiojom išsiblaškę po koridorius, nežinodami, ką daryti. Juk reikia kažką daryti, tik ką? Sumaišties, nesusipratimo jausmas buvo visuotinis. Nes Anna buvo flagmanas. „Novaja gazeta“ – jos vėliava. „Novaja“ asocijavosi su Politkovskaja, Politkovskaja – su „Novaja“. Ir staiga… kas dabar?

Atrodė, kad nuvirto tvirta siena, kuri buvo priešais tave ir visad apsaugodavo nuo ugnies. Politkovskaja buvo tarsi redakcijos skydas, žaibolaidis, atremiantis iškrovą. Jeigu Annai leidžiama rašyti tai, ką ji rašo – ką jau kalbėti apie tave. Tu esi saugus – tik stovėk už jos nugaros ir dirbk savo mažą darbelį. Ir staiga ši siena griuvo – atrodė, kad likai visai vienas ir lengvai pažeidžiamas. Nebebuvo už ko pasislėpti – uolos priešais tave neliko.

Visgi, nors dirbdavom kartu, su Anna šnekėdavomės retai. Ji, rodos, išvis mažai su kuo šnekėdavo. Turėjo pernelyg sunkų charakterį ir itin aštrų teisingumo jausmą – iki pat ribos. Tiksliau, patį jautriausią iš visų, kuriuos aš pažįstu.

Pažinojau

Iš esmės Anna nebuvo žurnalistė tiesiogine to žodžio prasme. Žurnalistika jai buvo tik priemonė. O tikslas – padėti žmonėms, patekusiems į bėdą. Jos veikla buvo ne žurnalistika, o žmonių gelbėjimas. Ir Politkovskaja negalėjo nei šnekėti, nei kvėpuoti, nei galvoti apie ką nors kita, kai jai rašydavo, jog kažkas pagrobtas, dingo, suimtas slaptųjų tarnybų. O rašydavo jai nesustodami. Ir ji važiuodavo, ieškodavo, atrasdavo ir grąžindavo.

Nuo tuo laiko ji man – žurnalistės ir piliečio idealas. Aišku, kad idealas nepasiekiamas. Nes esu per daug racionalus. Aš taip negaliu. Ir iki šiol, po dešimties metų, žiūriu iš apačios į viršų.

Gyvas racionalusis į neabejingą mirusiąją

Ir visus dešimt metų negaliu atsikratyti kaltės jausmo. Už mirtį. Už bejėgiškumą. Už tai, jog pats taip negaliu.

Grasindavo jai nuolatos. Įspėdavo. Bandydavo apnuodyti. Nedaug kas prisimena, bet ją ketino nunuodyti oro uoste pakeliui į Beslaną. Įmaišė nuodų į arbatą kavinėje, kur kažkoks žmogus labai atkakliai kvietė ją pasikalbėti, ir ji sutiko. Apnuodijo sunkiai.

Tai buvo įspėjimas, bet ji nesustojo. Ir toliau darė tai, ką ir anksčiau. Tiesiog neįtikėtina, kiek šioje pažeidžiamoje ir trapioje moteryje (o Anna Stepanovna buvo labai lengvai pažeidžiama, kartais netgi taip, kad neįsivaizduotum, jog savo neatsargiais žodžiais gali taip įžeisti žmogų) buvo drąsos daryti tai – netgi po pasikėsinimo į jos gyvybę. Ką ji darydavo.

Sustabdyti jos negalėjo. Taigi nužudė

Jos nužudymas nebuvo nei pirma, nei paskutinė žurnalisto žmogžudystė Rusijoje. Bet tai buvo kažkokia riba, perversmas, po kurio draudimai, bent kiek veikę anksčiau, buvo panaikinti, ir viskas tapo galima.

Praėjo dešimt metų. Per tuos dešimt metų įvyko karas Gruzijoje, kurio metu ji prarado 20% teritorijos, buvo aneksuotas Krymas, o iki šiol tęsiasi karas Donbase. Maskva bombarduoja Alepo miestą Sirijoje – taip pat, kaip ji bombardavo Grozną, ne itin skiriant, ar bombos krenta ant teroristų, ar ant gyvenamųjų kvartalų.

Tada mums dar atrodė, kad Čečėnija yra viskas – paskutinis nusikaltimas, paskutinis karas, kurį pradėjo mūsų šalis, kad reikia dar tik kiek pasistengti ir tai jau niekada nebepasikartos.

O dabar pamatėme, kad tai tik pradžia

Po Annos buvo nužudyti Stasas Markelovas ir Anastasija Baburova, Natalija Estimirova. Prie Slavjansko buvo nužudytas Andrejus Mironovas, po to nunuodytas Vladimiras Karamurzas, susprogdintas Pavelas Šeremeta.

Būdamas kareiviu Čečėnijoje aš praradau mažiau artimų ir pažįstamu žmonių, negu būdamas žurnalistu Rusijoje.

O Borisas Nemcovas palaidotas ten pat, kur ir Anna Stepanovna – Trojakurovskoje kapinėse.

Aš neinu į Trojakurovskoje. Aš bijau ten eiti

Nes neretai galvoju: ką darytų Anna Stepanovna, jeigu būtų gyva dabar, kai, netgi palyginus su Čečėnija ir Beslanu, atrodo, kad mes dugne. Savaime suprantama, ką. Būtų ten, kur karas. Tęstų tą pačią kovą. Ne už žmoniją bendrai, o už atskirus žmones. O tai žymiai sudėtingiau.

Todėl dažnai galvoju, kaip man pasisekė, kad mano profesionalus kelias buvo susietas su tokiais žmonėmis. Kad orientyrus man rodydavo jie ir Politkovskaja. Kad mane kaip žurnalistą formavo ir ji.

Praeis dešimt metų ir dar dešimt.

Bet orientyrai pasiliks.

Ačiū, Anna Stepanovna.

Iš nepriklausomo rusiško portalo „Spektr Press“ vertė Tomas Čenys. Teksto autorius Arkadijus Babcenko – ilgametis Politkovskajos bendradarbis.