Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2017 02 06

Umberto Eco

Tyto alba

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Silpnapročiai ir atsakinga spauda

Italų rašytojas, mokslininkas Umberto Eco 2007 m. EPA nuotrauka

Umberto Eco, „Pape Satàn aleppe: takios visuomenės kronikos“. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – Vilnius: „Tyto alba“, 2017. – 455 p. 

Istorija apie silpnapročius internetiniame tinkle man atrodo labai smagi.

Kas jos negirdėjo, pasakysiu, kad internete ir kai kuriuose laikraščiuose pasirodė žinia, kad per vadinamąją lectio magistralis1 Turine pareiškiau, jog tinklas pilnas silpnapročių. Tai netiesa. Lectio buvo visai kita tema, bet štai pavyzdys, kaip naujienos sukasi tarp laikraščių ir tinklo ir kaip jos iškreipiamos.

Klausimas apie silpnapročius iškilo vėliau vykusioje spaudos konferencijoje, kurioje, atsakydamas jau neprisimenu į kokį klausimą, pasisakiau apie grynai blaivų protą. Tardamas, kad iš septynių milijardų planetos gyventojų dalis neišvengiamai yra silpnapročiai ir kadaise daugelis jų savo svaičiojimus viešino artimiesiems ar baro draugams, tos mintys likdavo ribotame rate. Dabar gausus tų asmenų būrys turi galimybę išreikšti savo mintis socialiniuose tinkluose. Taip jos pasklinda labai plačiai ir susimaišo su protingų žmonių išsakytomis mintimis.

Pažymiu, kad mano „silpnapročio“ sąvokoje nėra rasistinių konotacijų. Niekas nėra silpnaprotis iš profesijos (išskyrus išimtis), tačiau asmuo, kuris yra puikus vaistininkas, puikus chirurgas, puikus banko tarnautojas, gali pasakyti kvailystę klausimais, kurių neišmano arba kurių gerai neapgalvojo. Dar ir todėl, kad tinkle reaguojama greitai, neturint laiko pagalvoti.

Teisinga, kad tinklas leidžia pasireikšti ir tiems, kas nekalba protingų dalykų, tačiau kvailybių perteklius liejasi per kraštus. O kai kurios nestabilios reakcijos, kurias vėliau skaičiau tinkle, patvirtina mano labai racionalią tezę. Taigi, kažkas parašė, kad, mano manymu, tinkle vienodai matomos ir kvailio, ir Nobelio premijos laureato nuomonės, ir iškart pasklido visai nereikalinga diskusija, aš esu ar nesu gavęs Nobelio premiją. Niekas kažkodėl nedirstelėjo į Wikipedią. Tuo noriu pasakyti, kaip visi yra linkę paistyti niekus. Bet kuriuo atveju dabar galima nustatyti silpnapročių skaičių: jų mažų mažiausiai 300 milijonų. Išties, atrodo, kad pastaruoju metu Wikipedia prarado 300 milijonų vartotojų. Visus tuos naršytojus, kurie naudojasi tinklu ne ieškodami informacijos, o norėdami paplepėti (gal nesąmones) su tokiais pat kaip jie.

Knygos viršelis

Normalus tinklo vartotojas turėtų pajėgti atskirti padrikas mintis nuo aiškiai išdėstytų, bet ne visada taip būna, ir čia iškyla filtravimo problema, susijusi ne tik su įvairiuose tinklaraščiuose ar Twitteryje išreikštomis nuomonėmis, – tas klausimas dramatiškai iškyla visuose tinklalapiuose, kur (norėčiau pamatyti, kas dabar tai paneigs) galima rasti ir tikrų, labai naudingų dalykų, ir visokio plauko kliedesių, pranešimų apie nesamus sąmokslus, istorinių įvykių neigimo, rasizmo arba tik netikrų, netikslių, paskubom sukurptų kultūrinių naujienų.

Kaip jas atsijoti? Kiekvienas iš mūsų gali atsirinkti lankydamasis tinklalapiuose, kuriuose pristatomos temos iš mūsų kompetencijos sričių, bet, tarkim, aš sunkiai galėčiau nuspręsti, ar tinklalapis apie sekų teoriją skelbia tikrus dalykus, ar meluoja. Net ir mokykla negali išmokyti atsirinkti, nes mokytojai yra tokioje pat padėtyje kaip aš, ir graikų kalbos mokytojas gali pasijusti neapsaugotas patekęs į tinklalapį, kuris kalba apie katastrofų teoriją, o gal tik apie Trisdešimties metų karą.

Yra tik vienas sprendimas. Neretai tinklas valdo ir laikraščius, nes iš jo šie renka žinias, o kartais ir pramanus, taip suteikdami balsą savo didžiausiam konkurentui, ir visada bėga paskui internetą. Jie turėtų kasdien bent du puslapius skirti tinklalapių analizei (kaip recenzuojamoms knygoms ar filmams), nurodydami vertingus tinklalapius ir pranešdami apie tuos, kurie skelbia melagingas ar netikslias žinias. Tai būtų didžiulė paslauga skaitytojams ir gal priežastis, dėl kurios daugelis tinklo naršytojų, pradėjusių ignoruoti laikraščius, vėl imtų kasdien juos sklaidyti.

Žinoma, tokiam darbui laikraštis turėtų turėti būrį analitikų, kurių tektų ieškoti ir už redakcijos ribų. Tai neabejotinai brangi paslauga, tačiau ji būtų vertinga kultūros požiūriu ir ženklintų naujos spaudos funkcijos pradžią.

2015

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.