Dvidešimt gražiausių meilės istorijų senajame Vilniuje

Liuda Matonienė. Meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 215 p.  Dailininkė Asta Puikienė

Daugiau kaip dvidešimt romantiškų istorijų – dvidešimt meilės stotelių senajame Vilniaus žemėlapyje. Autorė veda skaitytoją nuo namo prie namo ir pasakoja gražiausias meilės istorijas, kurios prasidėjo ir plėtojosi Vilniuje, bet išgarsėjo toli už miesto ir netgi šalies ribų. Pagaulūs, intriguojantys pasakojimai apie čia gyvenusių žinomų ir ne visai žinomų žmonių meilę savo išrinktiesiems atskleidžia istorines miesto raidos detales, o kartais leidžia kitaip pažvelgti ir į aprašomas asmenybes.

„Yra begalė būdų pažinti Vilnių, bet jo ypatingą dvasią turbūt galime pajusti tik prisimindami tuos žmones, kurie jį statė, gynė, kurie šiame mieste gyveno ir kūrė jį iš meilės ir su meile.

Aš įsivaizdavau, kad klajoju Senamiesčio gatvėmis, dairausi į langus ir nugirstu pokalbių nuotrupas, pamatau languose šešėlius ir siluetus, kurie trumpai šmėkštelėję tuoj pasitraukia į savų gyvenimų gilumą. Iš šių garsų ir vaizdų susideda savotiškas spektaklis, kurio dekoracijos – lyg iš dangaus nusileidusios Vilniaus bažnyčios, didingi rūmai, siaurų gatvelių linkiai, skersgatviai ar aklagatviai ir didele meile alsuojanti miesto dvasia.“

Liuda Matonienė

Liuda Matonienė (g. 1966 m.) baigė Vilniaus universitetą, profesionali gidė, nuo 2004 m. veda ekskursijas po Vilnių. Turi sukaupusi daugybę istorinės medžiagos apie miestą ir jo gyventojus. Jos veiklą Vilniaus meras ir Kultūros paveldo departamentas įvertino padėkos raštais. „Vilnius: meilės stotelės“ – pirmoji L. Matonienės knyga. 

Kviečiame skaityti knygos ištrauką, aprašančią Sofijos Olelkaitės ir Jonušo Radvilos istoriją.

Chodkevičių rūmai

Didžioji g. 4

Sofija Olelkaitė ir Jonušas Radvila

Daugiausia aistrų sukėlusi meilė, o gal tiesiog ambicija vesti turtingą paveldėtoją XVII amžiaus pradžioje vos neįskėlė pilietinio karo pačioje Vilniaus širdyje – dvi galingiausios LDK giminės susikivirčijo dėl geidžiamiausios to meto nuotakos Sofijos Olelkaitės rankos. O ši, nepatyrusi laimės santuokoje, visą meilę atidavė Dievui – būdama katalikė, po bažnytinės unijos globojo stačiatikius, po mirties buvo jų garbinama,
o XX amžiuje Maskvos patriarcho kanonizuota stačiatikių šventąja.

Seniausios ir puošniausios Vilniaus senamiesčio gatvės – Pilies ir Didžioji – ilgą laiką buvo vadinamos vienu vardu – Didžiąja pilies gatve. Manoma, kad mediniai pastatai čia stovėjo jau XIII amžiuje. XV amžiuje ši gatvė buvo išgrįsta akmenimis, o po didelio 1610 metų Vilniaus gaisro miesto magistratas čia leido statyti tik mūrinius namus. Šioje gatvėje kūrėsi amatininkų cechų seniūnai, miesto valdančiojo elito atstovai, iš kitų kraštų atvykę garbūs pirkliai, keliolika pastatų priklausė Vilniaus katedros kapitulai ir vienuolijoms. Savo rūmus šioje gatvėje turėjo garbingiausi, turtingiausi didikai. Ir Radvilos XVI amžiaus viduryje svarbiausią savo rezidenciją pasistatė būtent čia.

Tuo metu Radviloms priklausė maždaug trečdalis senojo Vilniaus, kelios rezidencijos Žemutinės pilies teritorijoje ir Šventaragio slėnyje, tačiau noro turėti dar ištaigingesnius rūmus ambicingieji didikai neprarado. Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565) išsinuomojo kelis Vilniaus katedros kapitulos pastatus Pilies ir Šv. Jono gat-
vių sankryžoje ir juos sujungė į didelį rūmą su erdviu kiemu ir sodu. Amžiaus pabaigoje atitekę kardinolui Jurgiui Radvilai (1556–1600), jie buvo pradėti vadinti Kardinalija. Dabar jų vietoje stovi modernus daugiabutis (Pilies g. 23). Senosios Kardinalijos dalis yra išlikusi tik Šv. Jono gatvėje. Kitus rūmus Didžiojoje gatvėje (dabar Didžioji g. 10), anksčiau priklausiusius Goštautams, mirus paskutiniam šios giminės vyrui, Mikalojus Radvila Juodasis už nuopelnus gavo iš valdovo Žygimanto Augusto. Tarp šių dviejų Radviloms priklausiusių valdų XVI amžiuje įsiterpė ir kitos galingos giminės – Chodkevičių – ištaigingas būstas (dabar Lietuvos dailės muziejus, Didžioji g. 4). Erdvūs Chodkevičių rūmai Vilniaus senamiesčio centre netoli Rotušės buvo įtvirtinta miesto rezidencija su vidiniu kiemu ir bokštais. XVI amžiaus pabaigoje čia augo Sofija Olelkaitė, viena turtingiausių nuotakų Lietuvoje.

Pagal turtą ir žemes Olelkaičiai užėmė ketvirtą vietą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pagrindinės jų valdos buvo Slucko ir Kapyliaus kunigaikštystės, tačiau jie laikinai valdė ir Kijevo bei Pinsko kunigaikštystes. Vienturtė Slucko kunigaikščio Jurgio Olelkaičio ir jo žmonos Barboros Kiškaitės duktė Sofija, gimusi 1585 metų gegužės 1 dieną Slucke, vos vienų metų neteko tėvo, sulaukusi devynerių – ir motinos. Po kelerių metų mirė jos dėdės, ir Sofija liko vienintelė didelių giminės turtų paveldėtoja.

Rūpintis našlaite Sofija ėmė tolimas giminaitis – Žemaitijos seniūnas Jurgis Chodkevičius. Chodkevičiai tuo metu priklausė įtakingiausių valstybės didikų sluoksniui. Giminės atstovai buvo vaivados, etmonai ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo maršalkos.

Aišku, kad į jaunutės Sofijos ranką pretendavo daug jaunikių. Ją nusižiūrėjo ir Radvilos, konkuravę su Chodkevičiais dėl įtakos valstybėje, bet tvirtindami savo pozicijas susisaistę su šia gimine vedybiniais ryšiais – XVI amžiuje minima vienuolika Chodkevičių ir Radvilų santuokų. Sofijos globėjas Jurgis Chodkevičius, turėjęs piniginę skolą Radviloms, 1594 metais pažadėjo devynmetę Sofiją į žmonas Kristupo Radvilos Perkūno sūnui Jonušui. Buvo sutarta net vestuvių data (1600 metų vasario 6 diena), kai Sofija sulauks pilnametystės – penkiolikos metų. Tačiau iškelti žadėtų vestuvių Jurgis Chodkevičius nespėjo, nes po metų mirė. Po Jurgio Chodkevičiaus mirties Sofiją globoti ėmęs Vilniaus kaštelionas ir Mūšės (Brastos sritis) seniūnas Jeronimas Chodkevičius patvirtino sutikimą išleisti Sofiją už Jonušo Radvilos, tačiau pati Sofija veikiausiai nežinojo, už ko ir kada jai teks tekėti. Niekas jos nuomonės ir neklausė. 

Lietuvos Statutuose numatyta moterų teisė rinktis sutuoktinį. I Lietuvos Statute rašoma, jog valdovas įsipareigoja saugoti, kad „kunigaikštienių, ponių našlių, kunigaikštyčių, panelių ir merginų prievarta, be jų valios už nieko neištekintų“. III Lietuvos Statuto normos leido skųsti tėvą ar motiną, jei šie neleidžia merginai ištekėti. Jei mirus tėvams mergina jau būdavo pilnametė ir broliai ar kiti giminaičiai jai trukdė ištekėti, ji galėdavo kreiptis į urėdą užtarimo ir su jo paskirtu globėju savarankiškai gyventi savo valdose, kurios jai priklausytų kaip palikimas, kol ištekės. „O jei kas nors prievarta vestų mergelę, našlę ar sužadėtinę ir apie tai sužinotų valdovas, Ponų taryba ar urėdas, – rašoma Statute, – tai nukentėjusiąją būdavo galima atskirti nuo sutuoktinio (взята до секвестру), skriaudėją pakarti, o trečdalį jo turto atiduoti nukentėjusiajai kaip kompensaciją.

Vis dėlto merginoms, tekančioms prieš tėvų valią, buvo nustatytos ekonominės sankcijos. Moters apsisprendimą ribojo šeimos narių arba giminių teisė dalyvauti jį priimant ir jų noras kuo ilgiau savo rankose išlaikyti jos turtą. Jei našlaitė ištekėdavo prieš brolių ar kitų giminaičių valią, ji netekdavo kraičio ir paveldėjimo teisės. Taigi, Statutuose įrašytomis teisėmis moterims ne visada pavykdavo pasinaudoti. Jos tapdavo šeimos santuokos politikos objektais, suteikiančiais galimybę įgauti prestižinį statusą, o su kraičiu – ir daugiau turto.

Pagal rytinėse LDK žemėse galiojusią stačiatikių kanonų teisę santuoka, sudaryta be tėvų sutikimo, buvo laikoma niekine. Tėvai galėjo susitarti dėl vaikų santuokos arba nuspręsti leisti juos į vienuolyną. Dažniausiai tokia dalia ištikdavo merginas, ypač jei šeimoje būdavo kelios dukterys ir tėvai neturėdavo pinigų jų kraičiams. Stačiatikiai manė, kad savarankiškai rinktis sutuoktinį yra savanaudiška, nes neatsižvelgiama į šeimos poreikius. Paklusnumas tėvams buvo vertinamas labiau už santuokinę laimę. Stačiatikių kanonuose teoriškai pripažįstama galimybė vaikams nesutikti su tėvų sprendimu, už ko tekėti ar ką vesti, tačiau jie mažai kuo galėdavo šią teisę apginti. Iš tiesų labiau būdavo palaikomas tėvų autoritetas. O jei tėvai nesutardavo – tėvo žodis buvo lemiamas. Venčanie ceremonijos metu nebuvo galimybės žodžiu išsakyti savo sutikimą iki pat XVII amžiaus. 

Tuo metu Lietuvos Vyriausiajame Tribunole Chodkevičiai bylinėjosi su Radvilomis dėl valdų Kapyliaus kunigaikštystėje. Artėjant numatytai vestuvių datai, abiejų giminių kivirčas tik aštrėjo. Chodkevičiai nebenorėjo tekinti Sofijos už Jonušo Radvilos ir nesutiko mokėti netesybų dėl vedybų sutarties nevykdymo, skolos sumokėti nepajėgė, o Radvilos nenorėjo jos dovanoti. Tad Chodkevičiai ėmė pilti pylimus ir kasti apkasus aplink rūmus, pasikvietė į Vilnių daugiau kaip du tūkstančius gerai parengtų karių, atgabeno dvidešimt keturias patrankas ir ruošėsi ginklu įrodyti savo tiesas, teises bei galybę. Radvilos nenusileido, ir netrukus į miestą įžengė šeši tūkstančiai Radvilų karių.

Nei karaliaus Zigmanto Vazos pasiuntiniams, nei Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui, nei unitų metropolitui Adomui Ipatijui Pociejui nepavyko nuraminti didikų, kimbančių vieni kitiems į atlapus. Būgštaudami kraujo praliejimo amatininkai uždarinėjo savo dirbtuvėles, pirkliai krautuves, miestiečiai, užkalę langus ir susikrovę mantą, bėgo iš miesto. O visose Slucko bažnyčiose ir vienuolynuose tris dienas netilo varpai ir buvo meldžiamasi už taiką Vilniuje.

Galima įsivaizduoti Radvilų kariuomenę tuo metu jau supant rūmus – karas galėjo įsiplieksti bet kurią akimirką. Tada ir pati jaunoji kunigaikštytė Sofija aktyviai įsitraukė į įvykius. Ji pareiškė pagarbą Jonušui Radvilai, tačiau tekėti atsisakė, atkreipusi dėmesį į savo giminystę su Radvilomis ir konfesinius skirtumus – ji priklausanti Katalikų bažnyčiai, o Radvilos gerai žinomi kalvinistai. Sofija stengėsi sutaikyti kariauti pasiruošusias šalis, teisino Chodkevičius, sakė atsiduodanti į Dievo rankas. 

Sofijos Olelkaitės konfesinės priklausomybės klausimas diskutuotinas. Tradiciškai ji laikoma stačiatike. Tai galėtų patvirtinti 1600 metų Jonušo Radvilos laiškas popiežiui, kuriame jis prašo leidimo tuoktis ir pasižada nedrausti būsimos žmonos „rytietiško tikėjimo“. Tačiau laiško autentiškumu verčia abejoti tai, kad pats Jonušas jame pavadinamas kataliku, nors iš tiesų buvo kalvinistas. Daugiau ir svaresnių įrodymų esama, kad Sofija buvusi katalikė, o vertingiausias iš jų – pačios kunigaikštytės liudijimas 1600 metų vasarį teisme, kuriame, be kitų priežasčių, dėl kurių negalinti tekėti už Radvilos, pabrėžė, kad jis nepriklausąs Katalikų bažnyčiai, kuriai priklausanti ji.

Kaip tik tuo metu Radvilos, matyt, apsižiūrėjo, kad jų giminės rūmai (dabar Didžioji g. 10) stovi visai greta Chodkevičių valdos, ir pabūgo, kad kilus smarkiam mūšiui bus šaudoma iš patrankų, todėl gali nukentėti ir jie patys. Į Chodkevičių rūmus buvo pasiųsti derybininkai neva derėtis, bet iš tiesų – pasižvalgyti. Grįžę šie pranešė, kad visur: Chodkevičių valdos pastatuose, „mūrinio namo“ viršuje, virtuvėse, arklidėse, stovi karui pasiruošę žmonės. Ir tuo metu įvyko, regis, neįmanomas dalykas – niekada nepasiduodantis LDK didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas atitraukė kariuomenę.

Po Radvilos Juodojo mirties šio griežto kalvinisto sūnūs perėjo į katalikybę. Santykiai tarp protestantiškos Biržų Radvilų šakos, kuriai priklausė Kristupas Radvila Perkūnas, ir katalikų Nesvyžiaus Radvilų pašlijo. Tačiau giminės vyrai, matydami, kaip per vedybas smulkėja jų valdos, 1586 metais vis dėlto ryžosi drauge spręsti giminės likimą ir pasirašė sutartį, pagal kurią žemės valdos galėjo pereiti tik vyriškosios linijos paveldėtojams, o išmirus vienos šakos vyrams, žemė turėjo pereiti kitos atšakos vyrams. Giminės moterys kraitį galėjo gauti tik daiktais ir pinigais. Matyt, LDK didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas nenorėjo, kad per mūšį su Chodkevičiais nukentėtų ne tik jo, bet ir giminės turtai, todėl ir pasirūpino taikiai išspręsti konfliktą. Be to, Radviloms didžiulės Sofijos Olelkaitės žemės valdos buvo pernelyg patrauklios. 

Po šio stebuklo įvyko ir antrasis – Sofija sutiko tekėti už Jonušo Radvilos. 1600 metų spalio 1 dieną įvyko jų vestuvės. Juos sutuokė Romos katalikų kunigas. Vėliau apie šį Sofijos žingsnį buvo pasakyta: „Dėl taikos ji prisiėmė santuokos kryžių.“ Sofijos ir Jonušo Radvilų šeimos gyvenimas nebuvo laimingas. Du jų vaikai mirė kūdikystėje. Jonušas dalyvavo maište prieš valdovą Zigmantą Vazą ir turėjo iš šalies išvykti. 1610 metais jam buvo leista grįžti, tačiau porai nebuvo lemta drauge ramiai gyventi ilgus metus – 1612 metais Sofija, būdama vos dvidešimt šešerių, gimdydama mirė. Gausūs jos turtai – septynios pilys, dvarai ir trisdešimt du kaimai – testamentu atiteko Radviloms, o ji pati amžinojo poilsio atgulė savo žemėje – Slucko stačiatikių Švč. Trejybės vienuolyno cerkvėje šalia tėvo Jurgio Olelkaičio. Antkapinėje plokštėje iškaltoje epitafijoje Sofija vadinama šiaurinės padangės Kasiopėja ir pasididžiavimu, paskutine žvaigžde, žėrėjusia Slucko žvaigždyne, ir visų Lietuvos moterų šlove.

Nežinia, ar ji išliko žvaigžde ir savo vyro širdyje, tačiau jos pasiaukojama krikščioniškoji veikla padarė jam nemenką įtaką ir jis ėmė labai gerbti stačiatikybę. Maža to, visa Radvilų giminė įsipareigojo ją saugoti savo žemėse. Tačiau kovos dėl Sofijos nesibaigė ir po jos mirties – jai gyvai esant buvo rungiamasi dėl jos valdų, o po mirties –
dėl kūno.

Po 1596 metų Abiejų Tautų Respublikos Stačiatikių ir Katalikų bažnyčių unijos Sluckas buvo atitekęs unitams, bet kunigaikštytė Sofija Olelkaitė savo žemėse ėmėsi globoti stačiatikius. Jie nebuvo verčiami pereiti į unitų pusę, galėjo burtis į stačiatikių Viešpaties Atsimainymo broliją. Kunigaikštytė aukojo cerkvėms pinigų, rėmė jų statybą, siuvinėjo ir dovanodavo joms liturginius drabužius. Dėl to Slucko stačiatikiai kunigaikštytę labai gerbė, o kai po jos mirties paaiškėjo, kad palaikai neyra, pradėjo vadinti šventąja. Tikėjo, kad šventoji Sofija ypač užtaria besilaukiančias sergančias moteris ir net daro stebuklus. 1848 metais per choleros epidemiją Slucke buvo surengta procesija, kuri, melsdama užtarimo, nešė jos palaikus per miestą, ir epidemija nustojo siautusi. Maža to, pildėsi ir Sofijos pranašystė, kad Slucko mieste Jurgio gatvėje niekada nebūsią nė vieno gaisro.

Tiksli šventosios Sofijos kanonizacijos data nežinoma, bet XVIII amžiuje Slucke buvo išleista knyga „Palaimintosios Slucko kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės, kurios nesuirę palaikai ilsisi Slucko Švenčiausiosios Trejybės vienuolyne, stebuklai“. Dažniau šventųjų sąrašuose Sofija iš Slucko minima XX amžiaus pradžioje.

1930 metais sovietiniai mokslininkai susidomėjo nesuirusiais palaikais – apžiūrėjo ir perkėlė į Minsko universiteto anatomijos muziejų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Minsko katedros dvasininkai kreipėsi į nacių valdžios atstovus, prašydami šventosios palaikus jiems sugrąžinti. Vermachto pareigūnai, apžiūrinėdami per atsitiktinumą nenukentėjusį Medicinos fakulteto pastatą, rado Sofijos kūną ir atidavė tikintiesiems. Šie, būgštaudami, kad naciai vėl jo nepareikalautų ir neišvežtų į Vokietiją, paslėpė jį gyvenamojo namo rūsyje. Po karo palaikai buvo grąžinti Minsko katedrai ir garbinami joje iki šių dienų. 1984 metais Maskvos patriarchatas Pimenas oficialiai ją pripažino šventąja.

Dabar Sofiją iš Slucko stačiatikiai kartais pavadina „netikėto džiaugsmo sergėtoja“ – džiaugsmo, kuris nelauktas, gaunamas kaip Dievo dovana, nepriklauso nuo žmogaus pastangų ar nuopelnų. Jį patiria netikėtai iš mirtinos ligos patalo pakilęs žmogus arba įsimylėjėlis, sutikęs mylimąją, su kuria likimas buvo ilgiems metams išskyręs.

Sukėlusi Vilniuje didžiules aistras Sofija, regis, taip ir nepatyrė žemiškos meilės teikiamos palaimos ir džiaugsmo. Ji papildė Radvilų turtus savo kunigaikštystės žemėmis, bet, atrodo, pati tai giminei mažai terūpėjo. Auginta katalikų, atsidavusi Dievui ir tikėjimui, po vedybų patekusi į kalvinistų šeimą, o po mirties išgarbinta stačiatikių Sofija Olelkaitė tapo menininkų įkvėpėja. Juzefas Ignacas Kraševskis 1841 metais apie Sofiją Olelkaitę parašė romaną „Paskutinė Slucko kunigaikštytė“, Balys Sruoga apie ją papasakojo librete J. Karnavičiaus operai „Radvila Perkūnas“. Vilniuje Sofiją ir didžiulį atgarsį sukėlusias jos vedybas su Jonušu Radvila šiandien primena tik išlikusi Kardinalijos rūmų dalis Šv. Jono gatvėje, dideli Chodkevičių rūmai senamiesčio centre ir juos iš abiejų pusių saugančios stačiatikių cerkvės.