Knyga „Prezidento sargyboje“ atveria duris į Smetonų aplinką

Ingrida Jakubavičienė „Prezidento sargyboje: leitenanto Povilo Skardžiaus istorija“. Vilnius: Versus Aureus, 2017.

Ingrida Jakubavičienė pristato Prezidento Antano Smetonos buvusio asmens sargybinio Povilo Skardžiaus atsiminimus bei prezidentienės Sofijos Smetonienės laiškus. Knygoje pateikiami įvadas, istoriko komentarai bei asmenvardžių rodyklė. Savo atsiminimus apie tėvą ir S. Smetonienę parengė ir P. Skardžiaus duktė Ina Kozel. Knyga gausiai iliustruota niekur nepublikuotomis P. Skardžiaus asmeninio archyvo nuotraukomis bei dokumentais. 

Tekstas atveria visą Smetonų vasaros rezidencijos Užugirio kiemo aplinką bei ten vykstančius  Prezidento susitikimus, jo laisvalaikį. P. Skardžiaus atsiminimuose atsiskleidžia tarpukario Smetonų aplinkos kalbėjimo maniera bei pokalbių stilius. Prezidento asmens sargybinis apibūdina ne tik Smetonų šeimos narių – žmonos Sofijos Smetonienės, dukters Marijos Valušienės, žento Aloyzo Valušio, sūnaus Juliaus, prezidento sesers Julijos Smetonaitės, bet ir kartu dirbusių prezidento adjutanto plk. Stepo Žukaičio ir gailestingosios sesers Marijos Ilgauskienės charakterius, pomėgius, dienotvarkę. P. Skardžius buvo labai žingeidus ir norėjo geriau perprasti prezidento charakterį, tad jį labai domino prezidento politinės pažiūros, jo skaitoma spauda, jis tarsi kempinė gerte sugerdavo prezidento komentarus įvairiomis temomis. Prisimindamas kai kuriuos pasivaikščiojimus su prezidentu A. Smetona, P. Skardžius aprašo prezidento pasvarstymus apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, krašto ūkio problemas…

 

Ištrauka iš knygos „Prezidento sargyboje: leitenanto Povilo Skardžiaus istorija“

Prezidento duktė

Dažnai patyręs, kad savo laiku gyvenau Prezidento Antano Smetonos ūkyje prie Lėno ežero ir pažinau jį ir jo šeimą, neiškęsdavo nepasiteiravęs apie jo dukterį? Kokia buvo prezidento duktė? Ar ji buvo graži? Ar ji buvo inteligentiška?

Koks keistas klausimas! Tarytum žmogaus grožį galima išmatuoti arba jo išmintį pasverti! Tačiau jei tūlas imtų tvirtinti, kad ji tokia nebuvo, aš visom keturiom tokiam kritikui pasipriešinčiau.

Prezidento duktė Užugirio kieme viešėjo tik kelias dienas. Pasirodė ji ten, pradžiugino tuos, kurie jos laukė ir išsiskubino savo keliu. Tiesa, po daugelio metų aš ją vėl sutikau. Porą ar trejetą kartų, ir vėl labai trumpam. Bet tada mes buvom jau visai kitokie žmonės, likimo paženklinti, nelaimingi ir pasimetę. Žmonės su negęstančiu ilgesiu ir nesugebantys užmiršti savo krašto.

Prezidento dukters gerai nepažinau, bet labai gerai atsimenu, kaip aš ją pirmą kartą sutikau. Tačiau prieš sutikdamas ją, aš pirmą sutikau jos vyrą.

Tą rytą, aplankęs kareivius, paežere grįžau atgal į rūmus. Aš nesiskubinau. Lėno bažnyčios varpai tik praskambėjo, o miškas tolumoj, tartum klebono paprašytas, kartojo ir grąžino kiekvieną jų smūgį. Stabtelėjau pasiklausyti, kaip ežero pakrašty nendrės šlamėjo ir lingavo į šonus, tartum tik pabudusios iš miego, viena kitą sveikindamos ir viena kitai viso gero linkėdamos. Žvilgtelėjau dangun ieškodamas vieversėlio, bet jo nesimatė. Jis buvo aukštai. Taip aukštai, kad jo giesmės klausėsi ir žemė, ir dangus. Ėjau ir sustojau, sustojau ir vėl ėjau, susijaudinęs ir dėkingas Apvaizdai, kad Ji pasiuntė mane šiuo keliu ir apsupo nepalyginamu ankstyvo ryto gražumu.

Staiga, netikėtai ir nelauktai išgirdau arklio prunkštimą. Apsisukęs pamačiau raitelį. Lengva risčia jis jojo mano kryptimi. Aš greitai sumečiau, kad tai buvo prezidento žentas, generalinio štabo pulkininkas Aloyzas Valušis, Lietuvos karo atašė Varšuvoje. Žinojau, kad jis su žmona buvo laukiamas Užugirio kieme trumpom atostogom ir, matyt, naktį atvažiavo.

Kariškai sveikindamas aš pasitraukiau į kelio šoną norėdamas jojantį praleisti, bet, dideliam mano nustebimui, vietoj mane aplenkęs, pulkininkas A. Valušis sustabdė arklį, nulipo nuo jo ir priėjęs prie manęs prisistatė ir pasisveikino. Trumpai su manim pasikalbėjęs jis vėl užsėdo ant arklio ir toliau tęsė savo ryto pasijodinėjimą.

Pulkininko A. Valušio viešnagė Užugirio kieme buvo trumpa. Jos metu, kiek buvo galima, nenuleidau nuo jo akių ir su pavydu stebėjau jo elgesį su kiekvienu ir jo gražias manieras. Jis buvo švelnus kaip vilna ir jo elgesys buvo pasigėrėtinas.

Arklys, kuriuo prezidento žentas jojo, buvo gražiausiais Užugirio kieme. Iššukuotas ir išplautas, žvilgėjo jis ryto saulėje ir gero raitelio, kavalerijos karininko, valdomas ne bėgo, bet šokte šoko, kaip balerina. Vasaros metu jis vienas užimdavo visas arklides, nes kiti arkliai, darbininkai, dieną ir naktį praleisdavo lauke. Jo vienintelis kompanionas arklidėse buvo ožys, kuris savo ruožtu, buvo irgi gražus. Jis turėjo didelius ragus, tokius didelius ir taip gražius, kad būtų buvę sunku surasti tokį kitą su tokiais ragais. Deja, tuo gražuoliu galėjai tik iš tolo gėrėtis, nes prisiartinus prie jo turėjai arba nosį užimti, arba nuo jo bėgti. Nepaisant to, prezidentas, praeidamas pro arklides su svečiu, sustodavo ir rodydavo jam ožį ir tik labai retais atvejais arklį. Jis niekada garsiai nepasakė kodėl to arklio nemėgo, bet tie, kurie buvo arti prezidento, žinojo priežastį. Tas arklys buvo nupirktas už valdžios tarnautojų suaukotus pinigus ir jam padovanotas. Prezidentas tokių dovanų nemėgo ir todėl tas gražus žirgas, ant kurio nesidrovėdamas galėjai užkelti Anglijos karalienę, buvo jam kaip rakštis po nagu. O arklius prezidentas mėgo. Ne kartą jis sustodavo prie darbinio arklio ir su malonumu jį glostė ir tapšnojo.

Reikia stebėtis, kaip dažnai žmonės apsirinka ir padaro klaidingas išvadas. Įskaitant tuos, kurie yra tikri, kad tokių nedaro. Nesunku buvo suprasti, ką turėjo galvoj tie, kurie prezidentui tą arklį dovanojo. Reikia sutikti, kad idėja buvo gana patraukli. Jie norėjo pamatyti prezidentą balne. Ir paploti ta proga, nėra abejonės! Kaip juokinga iš jų pusės! Bet kokį ryšį su realybe prarasti ir galvoti taip, kaip jie galvojo. Prezidentas tada nebebuvo jaunas žmogus. Jis, kaip ir visi tokio amžiaus sulaukę, daug patogiau jautėsi sėdėdamas kėdėje, nei balne. Ypač, kai tas gražusis nenuorama negalėjo pastovėti vienoj vietoj nė valandėlės.

Neperdedant buvo galima tvirtinti, kad dovana prezidento nepradžiugino. Tas arklys jam buvo tiek reikalingas, kiek, sakykim, kupranugaris. Žirgą suvaldyti reikėjo jaunų, tvirtų ir patyrusių rankų, prezidento žento rankų, kurios jojimo mene buvo išmiklintos namie ir svetur. Tuoj po to, kai pulkininkas A. Valušis išvažiavo, prezidentas man paminėjo, kad aš galėčiau, jei noriu, jo arklį prajodinėti. Du ar tris kartus per savaitę. Man nederėjo atsisakyti ir aš tučtuojau, nieko blogo iš anksto nepramatydamas, sutikau. Mano sutikimas, deja, ir mano pastangos su juo, neatnešė rezultatų, kuriais galėjau didžiuotis. Nepaisant to, kad aš tarp arklių augau ir buvau ne kartą jų spirtas ir kąstas, kad mokėjau juos pažaboti, pabalnoti, pakinkyti ir pakaustyti, mano bandymai suvaldyti prezidento žirgą nuėjo niekais. Žirgas nežinojo kas yra kompromisas. Nebūdamas pavargęs nuo darbo, kaip mano tėvo arkliai, arba Užugirio kiemo arkliai darbininkai, per dienų dienas nusistovėjęs, pilnas energijos, aukštai savo galvą iškėlęs, jis be paliovos karpė savo ausimis ir nieko daugiau nenorėjo, kaip tik pašokti ir pasileisti per laukus su vėju lenktynių. Dažnai man atrodydavo, kad jis didžiavosi ir buvo laimingas, kad aš negalėjau nei pažaboti, nei pabalnoti. Tiesą pasakius, aš vienas negalėjau ant jo nė užsėsti. Jis mane kiaurai permatė ir tokiam raiteliui, koks aš buvau, nė negalvojo paklusti. Kiekvieną kartą, kai aš norėdavau išjoti, turėdavau šauktis pagalbos. O pagalbos Užugirio kieme vasaros metu būdavo nelengva surasti ir prisišaukti. Vietoj to, kad išjočiau porą kartų per savaitę, jodinėdavau tik kartą per dvi savaites ar dar rečiau. Be viso to, mano pasijodinėjimai būdavo pilni įtampos, Vasarai baigiantis aš juos visai nutraukiau. Prezidentas, atrodo, to tik ir laukė. Jis nenorėjo, kad kas nors su manim atsitiktų.

Sugrįžęs į rūmus vienas pavalgiau pusryčius ir pasiėmęs laikraštį ėmiau laukti prezidento. Aš taip stipriai įsigilinau į laikraštį, kad tik tada pastebėjau prezidento dukterį, kai valgomasis kambarys pakvipo šimtu pavasarių ir kai ji, atidariusi duris į verandą, išėjo iš kambario. Trumpai pabuvusi lauke ji vėl sugrįžo kambarin. Ji dėvėjo juodą chalatą, o rankoje nešė baltą persišką katę. Katės rausvos ir išplėstos akys buvo įbestos į mane.

— Aš esu Valušienė, – sustojusi prie manęs pasakė prezidento duktė. – O Tamsta turbūt naujas adjutantas?

— Ne, ponia, aš esu su pono prezidento sargyba. Užugirio kieme būsiu tik per prezidento atostogas. Gal, ponia, sėsite prie stalo? Aš pakviesiu tarnaitę.

— Ačiū, dabar ne. Aš ateisiu pusryčiauti su tėvu vėliau.

Tai pasakiusi ji išėjo.

Kitą dieną lijo. Ne tiek lijo, kiek dulkė. Per langus buvo matyti neaiškūs medžių ir trobesių siluetai, kai jie slapstėsi po tirštas miglas. Mes, savieji ir svečiai, vaikščiojom iš kambario į kambarį. Ponia Marija Valušienė susirado mane.

— Leitenante, mes organizuojam proferansą ir mums trūksta vieno žaidėjo. Gal prisidėsi?

— Su malonumu, ponia.

Tada mano, kaip lošėjo, sugebėjimai buvo labai nedideli. Nuo žaidimo pradžios patekau į daugybę nepasisekimų. Kiekvieną mano nesėkmę ponia M. Valušienė sutiko tylėdama ir be komentarų. Buvo žaidžiama iš pinigų. Taip mums bežaidžiant aš pajutau, kad esame ginčo įkaršty. Ponia M. Valušienė su dideliu užsidegimu laikėsi savo nuomonės, nenusileido ir, pasiginčijus, ramiai padėjo savo kortas ant stalo pareikšdama, kad toliau nežaidžianti.

Po pietų adjutantas S. Žukaitis, lydėdamas prezidentą į viršų, davė man ženklą, kad jį sekčiau. Kai prezidentas uždarė savo kambario duris, adjutantas paėmė mane už parankės. Mes įėjom į jo kambarį. Jis paprašė mane atsisėsti.

— Stebėjau, – pradėjo adjutantas, – kaip prieš pietus tamsta žaidei kortomis ir kaip ponia Valušienė nutraukė žaidimą, norėdama tamstą išgelbėti nuo pralaimėjimo. Mano supratimu, mums, karininkams, nedera žaisti kortomis su prezidento šeimos nariais, giminėm ir svečiais, kai žaidžiama iš pinigų. Kalbos sklinda, kad prezidentūroje dažnai kortuojama. Tokios kalbos yra perdėtos ir neteisingos. Vienintelis asmuo, kuris laikas nuo laiko mėgsta praleisti vakarą prie kortų stalo, yra ponia prezidentienė. Ji, kartą ar du kartus per mėnesį žaidžia kortomis su savo kortų draugais. Neretai, ypač Kaune, ponia žaidžia ne vien su saviškiais, bet ir su užsieniečiais, žmonėm iš svetimų atstovybių. Kiekvieną kartą, prezidentienei žaidžiant, vienas karininkas, paprastai prisilaiko netoli kortų stalo iki vidurnakčio ir ponios prašomas palaiko ryšį su virtuve ir aprūpina žaidžiančius užkandžiais ir gėrimais, jei jų prisireikia. Užugirio kieme šias pareigas, kai susidarys proga, teks tamstai atlikti.

Tai pasakęs pulkininkas atsistojo. Jis atidarė kambario kampe stovinčią spintą ir parodė jo žinioje esančias vyno ir kitokių gėrimų atsargas.

— Ta pačia proga noriu tamstai priminti, kad, jei aš susirgčiau arba būčiau priverstas išvažiuoti iš Užugirio kiemo, tamsta, prezidentienei prašant, turi pasiųsti iš šios spintos norimus gėrimus į virtuvę, kad jie būtų paduoti ant stalo, kai svečiai bus vaišinami pietų, vakarienės arba kitokios progos metu.

Adjutantas pastabas man perdavė maloniu balsu. Jis neparodė nepasitenkinimo ir nepriekaištavo. Aš jam prisipažinau, kad buvau naivus ir kad turėjau pats pasidaryti šitas išvadas. Jos nesunkiai permatomos.

Kadangi tas atsitikimas pasibaigė taip laimingai, tai aš, žiūrėdamas į lubas, panorau jį užbaigti linksma gaida:

— Kadaise Orleano mergelė išgelbėjo Prancūziją, bet už tai buvo sudeginta ant laužo!

Pulkininkas S. Žukaitis pagavo mano mintį su šypsena ir ją užbaigė:

— Nebijok, niekas nedegins prezidento dukters už tai, kad ji tamstos kišenę išgelbėjo.

Dar dvi ar tris dienas prezidento duktė ir jos vyras viešėjo Užugirio kieme. Paskui jie išvažiavo.