2017 02 23

Tomas Čyvas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Nusikaltimai ir genocidai – atminties nebūna per daug

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) muziejus yra. Kas atvažiuoja iki jo, o atvažiuoja daug kas – sužino. Tačiau žinios apie neįvykdytą teisingumą sklaidumą galėtų sklisti ir plačiau. 

Dalyvavau čia Azerbaidžano ambasados renginiuose, skirtuose atminti šios šalies miestelio Khodzhaly (Chodžaly) tragedijai. Tada, per nelemtą Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą, surežisuotą ir ligi šiol diriguojamą iš Maskvos, buvo nužudyta 613 žmonių. 65 vaikai. Niekas už tai neatsakė, nebuvo ir nenumatoma jokio tyrimo ir tarptautinio pompastiško nagrinėjimo.

Žinau, kad lipu pavojingais laiptais, nes Armėnija, kuri gerokai priklausoma nuo Kremliaus, turi savo istorinių skriaudų sąrašą, kuris kokybiškai instaliuotas į politikų makaules visame pasaulyje. Net genocido sąvoka buvo sumąstyta kalbant apie Osmanų imperiją iš vidaus atakavusių etninių armėnų, šalies kariuomenės ir dar nuo kalnų nulipusių kurdų solidarų tarpusavio išsiskerdimą. 

Visų skausmas suprantamas. Karo nusikaltimai, kad ir kaip man pačiam nepatiktų, paprastai išaiškinami tik tada, kai tai padaro nugalėtojai arba trečioji įsiterpusi jėga. Jugoslavijos atveju tai yra tarptautinė baudžiamoji teisena. Ten pateko ir serbai, ir kroatai, ir bosniai. T. y. – stačiatikiai, katalikai, musulmonai, kurie šneka iš esmės ta pačia kalba, tik skirtingomis intonacijomis. Bet tai, deja, išmintis.

Kuo man įdomus Azerbaidžano atvejis? Daugiausia tuo, kad aukščiausia pasaulio institucija – Jungtinių Tautų saugumo taryba – kelis kartus, niekam nevetuojant, patvirtino, jog šios šalies teritorijos dalis neteisėtai okupuota? Ne. Šįkart aš ne apie tai. Aš net suprantu, kad ir kaip oponentai bandytų pateikti, kodėl tenykštis režimas nėra įrašytinas į demokratijos etalonų gretas. 

Man įdomi mano Tėvynė, kuri nieko neišmoksta. Azerbaidžanas nuo 2006 metų susiprotėjo ir metodiškai kelia teisingumo klausimą visur, kur tik yra šalies ambasados, organizuoja renginius, primena apie savo „nepabaigtą reikalą“. Visur bus dokumentika, koncertas, platus nušvietimas prestižinėse vietose sukurti renginiai.

Lietuvos atvejis įdomus štai kuo. Įvedus į Google paieškos sistemą užklausas apie birželio 14 dienos minėjimą ir pasaulį – lietuvių ar anglų kalbomis nesvarbu – esi apdovanojamas arba nuoroda apie holokaustą, arba LGGRTC muziejaus adresu, arba 2016 metų renginių sąrašu. Renginiai Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Alytuje, Švenčionyse, gal net ir Kopgalyje – jau tingu skaityti. Jeigu ilgai googlinsi, gal ir surasi kokį nišinį renginuką, skirtą priminti, kad 1940 metų birželį amžinai iškeliavo nepadoriai didelis skaičius žmonių.

LGGRTC yra, muziejus yra. Kapai be kryžių ir kryžiai be kapų – yra. Yra netgi diplomatinis korpusas. Nėra diplomatinio korpuso entuziazmo, nėra politinės valios, kuri jį sukeltų ir pasauliui reguliariai pateiktų naratyvą, ką Azerbaidžanas daro nuo 2006 metų. Yra viešas kvailokas verkšlenimas, kad „vakariečiai nesupranta mūsų skausmo“ ir pan. Jie neprivalo suprasti mįslingai į dangų nukreiptų ašarotų akių užkulisių. Reikia eiti ir kalbėti. Vienas garsus krepšininkas, nūnai Seimo narys, savo atsiminimuose sakė, kad skausmais reikia skųstis prieš rungtynes, o ne po to, kai nepataikei lemiamo metimo. 

Politikoje lygiai tas pat – pasimokykite iš kitų tos pačios imperijos, į kurią kitados buvome gyvi įmūryti kalinių. Visai nėra būtina tam įsimylėti kažkieno režimą, kuris nepatinka. Šiandien juk ir pagrindinis sąjungininkas Trumpas nepatinka – ar ne? Nuo to Čikagoje lietuvių nelabai taps mažiau, o reikalo daryti „kaip Jurgelis daro“ – irgi.