2017 02 24

Jūratė Micevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Mūsų tamsiųjų naktų dainius: šv. Kryžiaus Jonas

Šventasis Kryžiaus Jonas. Tamsioji naktis. Iš ispanų kalbos vertė Jūratė Micevičiūtė. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2017, – 216 p.

Sunku prisiminti, kada ankstesniais laikais tiek žmonių vienu balsu skundėsi tamsa, apgaubusia juos dėl įvairių priežasčių: tikintieji nepaliauja kartoti, kad dabar tikėti yra sunkiau nei anksčiau – netgi sunkiau nei sovietmečiu, nes vertybės gyvenimą kreipia į priešingą pusę. Taip pat skundžiasi ir netikintieji: nepaisant didžiulio galimų tikėjimų pasirinkimo, visi atrodo nepakankami, menki, seklūs. Ir visi atvirai ar slapčia bijo ateities: pažangos optimistai jau pora dešimtmečių yra nykstanti rūšis, įrašyta į Raudonąją knygą.

Vyraujant tokioms nuotaikoms vėl tampa aktuali šv. Kryžiaus Jono Tamsioji naktis, laiko išbandyta knyga, priklausanti krikščioniškosios literatūros aukso fondui ir visos žmonijos dvasios lobynui, nes joje sunku rasti konkrečių nuorodų į krikščionišką mokymą ir tikėjimo tiesas. Autorius stebi dvasios fenomeną, kurį aštriau ar švelniau išgyvena visi žmonės: laikotarpius, kai pasijuntama tamsoje, kai išnyksta visi orientyrai ir atrodo, kad rytas niekuomet neišauš.

Nors kūrinys buvo parašytas beveik prieš penkis šimtus metų, ši bendražmogiška tema padeda skaitytojams atverti tekstą, o autoriaus kalbėjimo būdas suteikia papildomo skonio – žinoma, padeda ir tai, kad autorius yra vienas geriausių ispanakalbių poetų, net paskelbtas jų šventuoju globėju.

Autoriaus pasirinktas kalbėjimo būdas

Tamsiojoje naktyje šv. Kryžiaus Jonas sąmoningai renkasi simbolių kalbą, artimą jo mėgstamoms Biblijos pranašų knygoms ir psalmėms, ir tik labai retai pasitelkia teologines sąvokas. Kita vertus, jis mėgsta stebėti gamtą, buitį, tad žmogaus dvasioje vykstančius procesus dažnai lygina su kasdienybės realijomis: saulės spindulio trajektorija, ugnies apimta medžio pliauska židinyje, vaiką maitinančia motina, ligonio slaugymu ir kt. Mokslai Salamankos universitete greičiausiai tik sustiprino mistiko pomėgį stebėti: jis trejus metus studijavo Menų ir Filosofijos fakultete (kur dėstyta logika, gamtos filosofija ir moralė) ir tik metus Teologijos fakultete. Paradoksalu, bet kaip tik šis „ribotumas“ prisidėjo prie Tamsiosios nakties populiarumo: poetiniai knygos simboliai daugiau ar mažiau suprantami kiekvienam žmogui, net ir neturinčiam teologinio ar filosofinio išsilavinimo, – pakanka bent kartą gyvenime rimtai įsižiūrėti į naktį, ypač kai ji tamsiausia, prieš aušrą.

Knygoje nerasime ir patarimų apie maldos būdą, liturgijos formas, apaštalavimą, artimo meilę. Autorius tarsi peršoka per šiuos svarbius dvasinio gyvenimo klausimus, kad kuo greičiau pereitų prie to, kas dar svarbiau – ryšio su Dievu, maitinančio visas šias priemones. Todėl šis tekstas laikomas vienu ekumeniškiausių krikščioniškojoje tradicijoje – apie jį su didžiule pagarba atsiliepia net asmeninio Dievo sampratos nepripažįstantys budistai.

Net Biblijos citatos pasirinktos būtent apie žmogaus būsenas, kurias išgyventi gali kiekvienas. Be to, autorius jas interpretuoja ne teologiškai, bet remiasi viduramžių egzegezės principais, t. y. ieško dvasinės ir alegorinės Šventojo Rašto prasmės. Šią tradiciją pradėjo Bažnyčios tėvai, perėmė vienuolijos, o vėlyvaisiais viduramžiais plėtojo scholastinės universitetų mokyklos. Ši egzegezė reikalavo „perleisti Biblijos tekstus per save“, net ir to meto brevijorius skatino besimeldžiantįjį psalmėmis ir biblinėmis giesmėmis išsakyti asmeninius išgyvenimus. Tam ypač tiko Giesmių giesmė,kuri šiuolaikiniam žmogui toli gražu neatrodo tinkamiausias tekstas pasirinkusiems skaistybę, tačiau kaip tik ji nuo viduramžių mėgta vienuolynuose, nes, to meto supratimu, ypač gyvai išreiškė dangaus ilgesį – augantį ir neįmanomą pasotinti. Nenuostabu, kad ir šv. Kryžiaus Jonas iš Giesmių giesmės gausiai sėmėsi įkvėpimo. Skaitymas virsdavo malda: „Ieškokite skaitydami ir surasite apmąstydami; belskitės melsdamiesi, ir jums atidarys, kai kontempliuosite“ („Šviesos ir meilės sakiniai“, 157).

Kultūros ir mąstysenos skirtumai

Gilesnį ar menkesnį Tamsiosios nakties supratimą lemia antrasis ribotumas – mums yra tólimos kultūrinės ir dvasinės veikalo parašymo aplinkybės. Skaitytoją gali nustebinti tai, kad šv. Kryžiaus Jonas taip domisi mistiniais išgyvenimais (vien tam, kad juos sumenkintų), smulkmeniškai analizuoja kai kurias vidines būsenas, beveik nekreipia dėmesio į istoriją ir bendruomenines vertybes. Įveikti šį keblumą galima tik geriau pažinus autoriaus gyvenamąjį laikotarpį ir biografiją. Apie istorinį kultūrinį kontekstą daug plačiau rašė jo bendražygė šv. Jėzaus Teresė Avilietė (su jos veikalais galima susipažinti ir lietuvių kalba). Priešingai nei ji, šv. Kryžiaus Jonas nepaliko savo autobiografijos. Nors jo mokymas aiškiai remiasi asmenine patirtimi, jis pats niekur apie save neužsimena, tad jį pažinti galime tik netiesiogiai, bandydami skaityti tarp eilučių jo veikaluose.

Tačiau kartais „nesusikalbame“ ir dėl, regis, visiems krikščionims bendrų antropologijos ir teologijos sąvokų. Dažniausiai skaitytojams sukliudo išankstinė nuostata, kad šv. Kryžiaus Jonas rašo pirmiausia griežtiems asketams, niekinantiems ir marinantiems kūną dėl nemirtingos sielos laisvės. Tačiau paskaičius Tamsiąją naktį apima nuostaba: autorius pasirodo esąs daug „žmogiškesnis“ nei mes.

Kai šv. Kryžiaus Jonas antroje Tamsiosios nakties knygoje kalba apie tris sielos priešus – piktąją dvasią, pasaulį ir kūną, mes šį teiginį tuojau pat išsiaiškiname platoniškai, t. y. griežtai atskiriame sielą (bekūnę, nemarią, gerą) nuo kūno (fizinio, materialaus, mirtingo, vadinasi, blogo). Tamsiosios nakties autorius – priešingai, nei mums įprasta – rėmėsi šv. Tomo Akviniečio samprata. Sielą jis laiko kūno forma, todėl, kaip kūnas negali egzistuoti be sielos (nes neturėtų formos), taip nėra ir sielos be kūno (nes neturėtų kur pasireikšti kaip forma), – ji nuo pat pradžių esti tik kaip įkūnyta dvasia. Tad šv. Kryžiaus Jonui siela pagrįstai reiškė visą žmogų. Tad ir pasipriešinimas Dvasiai kyla iš žmogaus visumos, o ne vien iš fizinės, materialiosios jo pusės.

Klaidinga išankstinė skaitytojo nuostata

Mistiko skaitytojus dažnai atbaido išankstinė nuomonė, kad šv. Kryžiaus Jonas yra tolimas ir šaltas asketas, garbinantis apsimarinimą ir negailestingai stumiantis savo sekėjus į abstrakčią atsižadėjimo naktį ar nuo bet kokio žmogiškumo apvalytą dykumą. Jo bendražygiai piešia kitokį paveikslą: anot šv. Juozapo Luko, jis buvo „malonus, linksmas ir labai nenorėjo matyti savo pavaldinių liūdnų; [garsiai] nesijuokdavo, bet veidu ir išraiška skleidė švelnų džiaugsmą; niekuomet jo nemačiau melancholiško ar besiraukančio ant savęs ar pavaldinių“1.

Šv. Kryžiaus Jono mokiniai prisimena, kad mokydamas jis ne tik nenusibosdavo, „neerzindavo ir neįkyrėdavo“, priešingai, „buvo tikras džiaugsmas jo klausytis , klausydavomės jo lyg suakmenėję ir su tokiu pasiskonėjimu, kad niekas nepajėgdavo tarti nė žodžio, kol jis nebaigdavo , kalbėdavo apie Dievą taip įžvalgiai ir gardžiai, kad niekuomet nepavargdavome ir nepasisotindavome jo klausytis, ir poilsio metu aiškindavo Dievo dalykus taip grakščiai, kad mus visus prajuokindavo, ir išeidavome jausdami didžiausią pasitenkinimą, jo žodžiai būdavo tokie gyvi ir paveikūs, kad darydavo su sielomis, ką tik panorėdavo“2. Šis lakoniškas pristatymas patvirtina vienbalsį jį pažinojusiųjų nuosprendį: šv. Kryžiaus Jonas buvo įsimylėjęs, „troškimų žmogus“. Kaip ir dera įsimylėjėliui, jis „nemokėjo apie nieką daugiau kalbėti, išskyrus Dievą“3. Ne veltui jo raštuose žodis meilė pakartotas net 1806 kartus, tuo tarpu naktis – tik 424, o žodis niekas, taip negatyviai nuteikęs JAV filosofą, vieną pragmatizmo pradininkų Williamą Jamesą, minimas tik 373 kartus, tuo tarpu žodis viskas – aštuoniskart dažniau, net 2774 kartus.

Šv. Kryžiaus Jonas ir savo gyvenimu gausiai paliudijo tai, kas užrašyta jo „Šviesos ir meilės sakiniuose“: „Įsimylėjusi siela yra minkšta, romi, nuolanki ir kantri siela“ (33). Tariamas Tamsiosios nakties griežtumas kyla ne iš reiklaus trenerio noro kuo greičiau nuvaryti sielą iki aukščiausių laimėjimų, bet iš gydytojo ar slaugytojo rūpinimosi ligoniu, kaip palengvinti jo kančias ir atskleisti jų prasmę. Juk „nėra nė vieno mistiko, kuris bent kartą gyvenime nebūtų skundęsis, kad yra paliktas Dievo“4.

Tai ypač svarbu mūsų laikais: „Vienas iš pagrindinių jų bruožų yra tamsiosios nakties visuotinumas. Tačiau tai turėtų ne mus prislėgti, bet stiprinti viltį: „tamsioji naktis“ yra galimybė geriau pažinti Dievą, ji galiausiai mus apvalo nuo mūsų mažyčių „kišeninių dievų“ , ji reiškia, kad mirė vienas konkretus, pernelyg varganas Dievo įvaizdis, kurį buvome sau pasidarę.“5

Norinčius daugiau sužinoti apie šv. Kryžiaus Joną, poetą, teologą ir Bažnyčios mokytoją, kviečiame ateiti pasitikti jo Tamsiąją naktį: vasario 25 d., šeštadienį, Vilniaus knygų mugėje (17 val., 5.5 salėje), kovo 2 d., ketvirtadienį, Kaune, VDU Teologijos fakultete (11 val.). Taip pat kviečiame kovo 2 d. dalyvauti tikrame „šventųjų susitikime“: Vilniuje Šv. Teresės bažnyčioje didžioji ispanų mistikė, senbuvė mūsų sostinėje, „pasitiks“ savo bendražygį (18 val. šv. Mišios, vėliau knygos pristatymas ir pasidalijimas įspūdžiais prie arbatos bažnyčios kriptoje).

1J. V. Rodríguez, „Juan de la Cruz: su persona y su capacidad de relacionarse“ in: Introducción a San Juan de la Cruz, Ávila: Institución „Gran Duque de Alba“, 1987, p. 33.

2 Amžininkų atsiminimai (ten pat).

3 Amžininkų atsiminimai (Rodriguez, op. cit.).

4 L. González-Carvajal Santabárbara, Toks yra mūsų tikėjimas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2001, p. 133.

5Ibid., p. 133.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu