Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Pareiga ginti tikrovę: konservatyvus požiūris

Politinių pasaulėžiūrų peizaže konservatizmas pirmiausia išsiskiria savo atidumu ir ištikimybe tikrovei. Jei daugelis įvairių pakraipų dešinės ir kairės ideologų pradeda nuo abstrakčių principų ir samprotavimų, konservatoriai pirmiausia įsiklauso į tikrovę, kurios ištikimiausia metraštininkė yra istorija. Edmundas Burke’as, Gilbertas Keithas Chestertonas, Michaelas Oakeshottas ir Winstonas Churchillis savo raštuose nepaliauja priminti, kad tikrovė yra sudėtingesnė, daugiasluoksniškesnė ir brangesnė už mūsų pačių susikurtas minties schemas, kad ir kokios grakščios, ambicingos ir harmoningos jos būtų. Konservatoriai pasižymi ypatinga kantrybe ir nuolankumu tikrovės sudėtingumo atžvilgiu. Dogmatiškesnių ideologijų adeptai linkę sureikšminti žmonių pasiekimus ir pergales, o kartu pernelyg sielojasi dėl žmogiškųjų klaidų ir silpnybių, mėgindami visais įmanomais būdais jas ištaisyti ar užglaistyti. Istorinė nuovoka suteikia ilgalaikę perspektyvą, leidžiančią ramiai įvertinti ir viena, ir kita, o žmogaus prigimtį traktuoti ne kaip išskirtinai blogą ar gerą, o kaip atvirą ir geriems, ir blogiems sprendimams. Konservatoriai nėra nei juodi pesimistai, nei naivūs optimistai, o veikiau – kantrūs realistai.

Gilaus istorijos išmanymo nederėtų painioti su visai kitokios prigimties fenomenu, kurį sukūrė modernybė – istorizmu arba istoriniu determinizmu. Adekvatus istorijos supratimas grindžiamas žmogaus laisvo apsisprendimo prielaida ir politinį gyvenimą traktuoja kaip neapibrėžtą, sunkiai prognozuojamą pasirinkimų ir atsitiktinumų sampyną. Tuo tarpu istorizmas paremtas neišvengiamos, iš anksto nulemtos istorijos pažangos idėja. Jau visiškai nuvalkiota minėti Franciso Fukuyamos pranašystę apie istorijos pabaigą, tačiau reikėtų nepamiršti, kad šia optimistinio universalizmo forma buvo įtikėję ne tik dalis liberalų ir kairiųjų, bet ir konservatorių. Matome, kad fanatiškas tikėjimas globaliniu demokratijos ir rinkos kapitalizmo įsiviešpatavimu sukėlė tragiškas pasekmes Artimuosiuose Rytuose. JAV neokonservatoriams brangiai kainavo kai kurių idėjų suabsoliutinimas sudėtingos Artimųjų Rytų tik­rovės sąskaita.

Panašu, kad dabar metamasi į kitą kraštutinumą – iš absoliutizmo į reliatyvizmą. Reliatyvistai teigia, kad visos visuomenės yra skirtingos ir gyvena pagal savo unikalius papročius, kurių negalima vertinti jiems išoriškais standartais. Toks požiūris grindžiamas prielaida, kad universalūs moraliniai standartai neegzistuoja. Į reliatyvizmo iššūkį reikia atsakyti teigiant, kad esama universalaus moralinio minimumo, kurio nusipelno kiek­vienas žmogus. Galima ilgai ginčytis dėl šio minimumo turinio, bet jis turėtų apimti bent jau pagrindinius poreikius: apsaugą nuo arbitralaus smurto, tam tikrą maitinimosi ir išsilavinimo lygį, ligų ir sužeidimų gydymą, privačios nuosavybės apsaugą, teisingumo ir pamatinių laisvių užtikrinimą. Skirtingose politinėse bendrijose skirsis šių pagrindinių poreikių užtikrinimo būdai, tačiau reikia pripažinti, kad egzistuoja tam tikras universalus lygmuo, kuriame pirmu smuiku griežia žmonių tarpusavio panašumai, o ne skirtumai. Žmonių įvairovė gali išaugti tik iš šios bendros dirvos. Daugelio Vakarų piliečių pasipiktinimas Kremliaus, Basharo al-Assado, Irano revoliucinės gvardijos ir Hezbollah vykdomu Sirijos Alepo miesto gyventojų genocidu kyla būtent iš įsitikinimo, kad kiekvienas žmogus nusipelno oraus gyvenimo minimumo. Neklystame piktindamiesi pernelyg ambicingu ir veidmainišku George’o W. Busho ir Tony Blairo absoliutizmu „eksportuoti demokratiją“ į Iraką, tačiau kartu neklystame smerkdami nepateisinamą Baracko Obamos abejingumą Sirijos katastrofos akivaizdoje. Sirijos gyventojai gali gyventi pagal savo unikalius papročius, bet į jų sąrašą neįeina masinės egzekucijos ir moterų prievartavimai. Barbarizmas nėra nei „kita nuomonė“, nei „unikalus kultūrinis savi­tumas“.

Tad atsakingi konservatoriai turėtų sekti Aristotelio teisingo vidurio mokymu ir nenuklysti į patogius, bet dažniausiai neadekvačius kraštutinumus. Universalaus moralinio minimumo samprata suteikia galimybę išlaviruoti iš šių klystkelių.

Grįždami prie istorijos, turėtume pabrėžti, kad konservatoriams dažniau kyla pagunda įtikėti ne istorijos progreso, bet regreso idėja. Kadangi pažangą dažniau postuluoja kitų ideologijų atstovai, kai kurie konservatoriai galvoja, kad kaip priešybę reikia garbinti vienokios ar kitokios atmainos regreso idėją. Ji pagrįsta Aukso amžiaus mitologija, kuri teigia, kad kažkada egzistavusi ideali pasaulio sandara, nuo kurios mes, modernieji žmonės, ilgainiui ėmėme tolti ir dabar jau svyruojame ant bedugnės krašto.

Praeities idealizavimas yra viena dažniausiai pasitaikančių konservatyvaus romantizmo formų. Politinį romantizmą analizavęs Carlas Schmittas pastebėjo, kad yra du revoliucionierių tipai: tie, kurie žiūri į ateitį, ir tie, kurie žiūri į praeitį. Konservatoriai, nors paprastai pasisako prieš revoliuciją, gali to nepastebėdami tapti praeitį šlovinančiais revoliucionieriais, trokštančiais kardinaliai pakeisti paveldėtą tikrovę, gal net apversti ją aukštyn kojomis. Markas Lilla neatsitiktinai formuluoja perskyrą tarp konservatorių ir reakcionierių. Kitaip nei pirmieji, antrieji dega aistringu troškimu visiškai paneigti dabartį. Nors skiriasi trokštamų pokyčių turinys, reakcionierių užsidegimas niekuo nenusileidžia progresyviųjų radikalų aistrai. Nėra nieko blogo kritikuoti dabartį, remiantis istoriniais pavyzdžiais ir praeities autorių įžvalgomis; blogai yra absoliutus dabarties atmetimas ir perdėtas praeities mitologizavimas, dažniausiai turintis nedaug ką bendro su tikrove. Istorija mus išmokė, kuo baigiasi tokie bandymai. Jie iškreipia ir dabartį, piešdami ją perdėm niūriomis spalvomis, ir vieną ar kitą praeities epizodą ar naratyvą, ištrindami bet kokius juos neva menkinančius ar juodinančius aspektus.

Tad atsakingų konservatorių santykis su istorija yra labai savotiškas: remdamiesi istorija, jie prisimena, prie ko veda perdėtas istorijos supolitinimas, – nesvarbu, ar jis būtų nukreiptas į ateitį, ar į praeitį. Istoriją jie traktuoja kaip pamokų, ypač žmogaus klaidų, testamentą, o ne metafizinių absoliutų rezervuarą, iš kurio ištrauktas tiesas būtų galima taikyti bet kur, bet kaip ir bet kada panorėjus.

Nostalgija neturėtų būti konservatizmą apibūdinanti nuostata. Konservatizmas pirmiausia reiškia rūpestį dabartimi ir supančia aplinka, o ne nuolatinį žiūrėjimą atgal per petį. Žinoma, dabartis yra gėrio ir blogio samplaika. Kai blogis stipriai nusveria gėrį (kaip, tarkime, Antrojo pasaulinio karo metais), konservatorius privalo imtis ryžtingų sprendimų, atstatančių moralinę pusiausvyrą. Mūsų visuomenėje gėris šiandien vis dar nusveria blogį, tačiau dalis konservatoriais save laikančių piliečių yra akivaizdžiai supainioję šį santykį. Apakinti ideologinių klišių, jie arba trokšta prisidėti prie radikalių bandymų sugriauti po Šaltojo karo susiklosčiusią tarptautinę tvarką, arba abejingai (o gal net piktdžiugiškai) stebi, kaip mūsų akyse eižėja Vakarų liberalioji demokratija.

Viena iš negatyviausių tikrovės ideologizacijos pasek­mių yra ta, kad pasaulis supjaustomas į atskiras dalis: čia jūsų, o čia – mūsų. Tai ypač galioja abstraktiems, didžiulio masto ir aprėpties fenomenams. Tarkime, kai kritikuojama liberalioji demokratija, modernybė, Apšvieta, neoliberalizmas ir panašiai, kritikai tarsi iš anksto apsidraudžia ir duoda suprasti, kad negins kritikuojamos tikrovės, net jei agresoriai grasins nušluoti viską. Kertinė klaida šiuo atveju yra ideologijos ir tikrovės sutapatinimas. Tikrovė visada yra daugiau nei ideologija ar teorija. Tai civilizacinė, kultūrinė visuma su ryškiai spindinčia žmonių įvairove. Žmonės skiriasi troškimais, baimėmis, lūkesčiais, rūpesčiais ir visomis įmanomomis veiklomis – visa tai yra daugiau ir brangiau už vienos ideologijos grynumą.

Tad didysis pavojus konservatoriams šiandien yra nusiplauti rankas nuo tikrovės gynybos, vadovaujantis logika: „Kadangi puolamas neoliberalizmas, liberalioji demokratija, mūsų seniai kritikuota istorijos pabaigos tezė ir žmogaus teisių ideologija, puolama visai ne mūsų tikrovė ir kasdienybė, o tik kita idėjinė stovykla. Vadinasi, galime tyliai sėdėti ir stebėti, kaip liberalams seksis apsiginti. O šiaip jie dėl savo arogancijos seniai nusipelnė gero papurtymo, tad gal net vertėtų prisidėti prie jų talžymo“. Tai neatsakinga pozicija, nes ant kortos pastatyta, kaip minėjau, ne ideologija, o tikrovė. Vaizdžiai tariant, Kremliaus budeliai nesirinks, ką žudyti – liberalus ar konservatorius. Kai jie ateis, žudys visus.

Vienas iš pavyzdžių, atskleidžiančių aklumo tikrovei pragaištingumą, yra tarp tariamų konservatorių plintantis paniekinamas požiūris į mažumų teisių apsaugą. Jiems atrodo, kad tai tik liberalų rūpestis, o ne bendra­žmogiškas interesas. Taip nėra – tai visų mąstančių, atsakingų žmonių rūpestis. Daugumos tironijos grėsmę išsamiai aptarė ir dėl jos nuogąstavo tokie autoriai kaip Alexis de Tocqueville’is, o JAV tėvai kūrėjai neatsitiktinai Konstitucijoje daug dėmesio skyrė stabdžių ir atsvarų sistemai užtikrinti. De Tocqueville’is, Alexanderis Hamiltonas ir Jamesas Madisonas daugumos tironiją kritikavo iš principo, o ne iš baimės, kad valdžią kada nors ateityje galėtų uzurpuoti jiems nepatinkantys konkretūs asmenys. Tai principinė nuostata. Demokratijos tik kaip aritmetinės daugumos valios samprata yra tokia primityvi ir neįtikinanti, kad veikiau vadintina ochlokratija (gr. minios valdžia). Šitaip demokratiją suprantantys Lietuvos konservatoriai atskleidžia stulbinamą politinės vaizduotės stoką, tarytum jie neįstengtų įsivaizduoti, kad galėtų tapti engiama mažuma. Kita vertus, jiems skauda širdį dėl Artimuosiuose Rytuose persekiojamų krikščionių bendruomenių. Jeigu pasipriešinimas SSRS tebuvo noras nusimesti vienos daugumos jungą ir patiems tapti įvairias mažumas engiančia naująja socialine dauguma, tai čia jokia politinė išmintis ar „savitas kultūrinis pasirinkimas“, o paprasčiausia barbarybė.

Atsakingi konservatoriai rodo ištikimybę tikrovei ir dabarčiai, pripažindami jos trūkumus ir netobulumus. Europos Sąjunga yra netobulas institucinis darinys, tačiau pražūtinga ignoruoti faktą, kad narystė ES yra vienas iš pagrindinių mūsų ekonominės raidos ir saugumo garantų. Ekonomika paprastai menkai domina konservatyvius mąstytojus, nes jiems tai pernelyg pilka, sausa, nuobodi, „materialistinė“ gyvenimo pusė. Bet jeigu konservatorius turi pretenziją visapusiškai įvertinti dabartį, jis negali nematyti, kad didžiulei daliai jo bendrapiliečių ES politika duoda labai apčiuopiamą kasdienę naudą. Konservatyvus filosofas kur kas labiau linkęs abstrakčiai samprotauti apie kosmopolitizmo pragaištingumą, tačiau Lietuvos ūkininkui ES milijardai yra nepalyginti tikroviškesni, kaip ir Lietuvos mokytojui apšiltinta mokykla ar renovuota biblioteka. Ką ir kalbėti apie laisvą žmonių, kapitalo ir prekių judėjimą, kuris turbūt virto pernelyg savaime suprantamu. Žmogiška, pernelyg žmogiška neįvertinti to, ką turi. Atsakingiems konservatoriams turėtų labiau rūpėti kruopšti dabarties analizė, o ne žongliravimas nuo žmonių gyvenimo nutolusiomis sąvokomis.

Vienas rusų apžvalgininkas yra taikliai nusakęs esminį mentalinį skirtumą tarp Rusijos ir Vakarų. Vakaruose klesti „gėrio banalumas“. Žmonės siekia paprastų dalykų: švarių namų ir laiptinių, tvarkingai nupjauti žolę, išleisti vaikus į mokyklą ir universitetą, lavintis, sąžiningai atlikti kasdienes užduotis, įdomiai leisti laisvalaikį ir t. t. Tuo tarpu Rusijoje gyvenimas neįsivaizduojamas be metafizinių ir istoriosofinių orgijų: abstrakčių svarstymų apie motinos Rusijos didybę ir jos įžeistą savigarbą, įvairaus pobūdžio imperialistinių ir šovinistinių ambicijų, nesibaigiančių Stalino nusikaltimų pateisinimų ir panašiai. Dalis konservatyvių mąstytojų šiandien kur kas jaukiau jaustųsi Rusijoje, kur tiek daug diskutuojama apie idėjas, kovojama prieš „supuvusius Vakarus“ ir valdiškai propaguojama religija. Vis dėlto daugumai Vakarų piliečių patinka jų pilka rutina, nes joje jie sugeba patys, be ideologų ir valdžios atstovų nurodymų, atrasti džiaugsmą, ramybę ir paguodą. Jiems nereikalinga kasdienė, nepertraukiama tautinė metafizika.

Atsakingiems konservatoriams būdingas skepsis dėl valdžios kišimosi į piliečių gyvenimus kaip tik ir kyla iš šio pamatinio pasitikėjimo piliečiais, jų gebėjimu patiems tvarkyti savo gyvenimus ir kurti savitas, unikalias bendrystės formas. Burke’as, de Tocqueville’is ir Churchillis išnaudojo daug rašalo bandydami pagrįsti tarpinių institucijų ir bendruomenių svarbą visaverčiam žmogaus gyvenimui, tačiau nemažai šiuolaikinių konservatorių jau nebegali atsispirti pagundai įstatymais ir potvarkiais primesti visiems piliečiams vienintelę tikrąją tiesą ir nekvestionuojamų moralinių dog­mų rinkinį, kuris reguliuotų piliečių socialinį, privatų ir intymų gyvenimą. Jeigu kadaise konservatoriai demonstravo pasitikėjimą bendrapiliečių iniciatyvumu ir sprendimais, šiandien jie vis mieliau juos traktuoja kaip darželinukus, kuriuos reikia paimti už rankos ir per prievartą atvesti į moralinio tyrumo rojų. Nors retoriškai mėgsta atiduoti duoklę istorijai, panašu, kad kai kurių itin svarbių istorinių pamokų Lietuvos dešinieji neišmoko. XX a. istorija nedviprasmiškai liudija, kuo gali baigtis toks požiūris į valdžią. Kuo toliau, tuo mažiau aišku, kuria prasme konservatoriais save šiandien vadinantys veikėjai sovietmečiu buvo antikomunistai. Jeigu sovietmečiu jiems kliuvo tik ideologijos turinys, o ne valdymo forma ir modelis, – tai joks antikomunizmas.

Teisingai suprastas konservatizmas yra sklandžiai suderinamas su pamatiniais liberaliosios demokratijos postulatais: žmogaus teisių samprata, atstovaujamosios demokratijos idėja, valdžios padalijimu, religijos ir politikos, viešos ir privačios sferos atskyrimu. Konservatoriai kartais gali dėti skirtingus akcentus ir priminti apie kitus svarbius dalykus – autoritetą šeimoje ir švietimo sistemoje, nacionalinį saugumą, tinkamą slaptųjų tarnybų veiklos finansavimą, tačiau su tuo dažnai sutinka ir nemažai liberalų, tad didžiulės takoskyros čia nėra ir neturėtų būti. Svarbu konservatizmo nepainioti su tradicionalizmu ir reakcionieriškumu. Ir nuolat sau priminti, kad už ideologinių schemų grynumą kur kas brangesnė paveldėta tikrovė su visu jos daugiabriauniškumu.