Ko Lietuvoje per daug – dvasininkų ar bažnyčių?

Evgenios Levin nuotrauka

Jėzus Šventajame Rašte skundžiasi, kad pjūtis didelė, o darbininkų maža. Ir aš ne iš vieno dvasininko lūpų esu girdėjęs panašių nusiskundimų bei raginimų, kad juos jau seniai dera įrašyti į Raudonąją knygą.

Tačiau nereikia į tai pernelyg jautriai reaguoti. Mat esmė – ne kiekybė, o kokybė. Nes iš pašaukimo ir ištvermingai bei su džiaugsmu tarnaujančių dvasininkų visada bus stokojama. Mat Jėzaus žodžiai yra pranašiški, ir jie galioja visoms kartoms iki amžių pabaigos.

Iš tiesų Lietuvos bažnyčiose jau seniai vyksta parapijų tuštėjimo metas. Ir ne tik mūsų šalyje. Nors sekmadieniais į maldos namus žmonių susirenka užtektinai, bet įdėmiau įsižiūrėjus į jų veidus darosi visai nejauku.

Bažnyčia sensta. Ypač tai pasakytina apie mažesnius Lietuvos miestelius. Visai nemažai provincijos miestelių yra aptarnaujamos tik sekmadieniais. Kai kurie dvasininkai savo darbotvarkėje turi aplankyti net po kelias parapijas.

Toks dvasininko gyvenimas ant ratų smarkiai nuskurdina jo veiklą. Nes apsiriboja tik sakramentų administravimu. O iš tiesų juk turėtų būti atvirkščiai – sakramentų šventimas ir bendruomeninio gyvenimo kūrimas ir puoselėjimas.

Natūraliai kyla klausimas: ko Lietuvoje per daug – dvasininkų ar bažnyčių?

Kai suskaičiuoju, kiek mano mieste yra bažnyčių ir kiek juose tarnauja kunigų, kartais pagalvoju, kad jų tikrai galėtų būti per pusę mažiau. Dėl to neįvyktų jokia tragedija. Nes šiaip ar taip kiekvienoje parapijoje tik po vieną iš visų kunigų ryžtasi rodyti iniciatyvą darbuotis su parapijiečiais. Ir reikia pripažinti, jog jie nuveikia labai daug. Daug daugiau nei parapijoje esantys likę kunigai. O štai ką kiti dvasininkai veikia po pamaldų laisvu metu, man nėra žinoma.

Sugrįžkime prie pagrindinės temos – pašaukimų. Iš tiesų tai opi problema. Apie tai kalba ir pati Bažnyčia. Dvasininkų trūkumas tik didės. Nesiimsiu aš jos čia analizuoti. Mat jos neįmanoma reziumuoti vienu sakiniu. Nes pašaukimų problematika yra daugiasluoksnė. Ji yra susijusi ne tik su visuomenės sekuliarumu, bet ir su pačia Bažnyčia.

Dvasininkija šiandien išgyvena didžiulį nepriteklių gyvų asmenybių tarp pačių kunigų, kurie kitus kunigus užkrėstų savo pavyzdžiu. Taip pat trūksta tokių dvasininkų, kurie į savo pašaukimą ir santykį su savo parapijiečiais žvelgtų ne objektyviai kaip į darbą, bet kaip į gyvenimo būdą. Kurie nebijotų megzti asmeninį ryšį su jiems patikėtomis avelėmis. Nes tik per asmeninį santykį su kitu žmogumi mes tampame tuo, kas esame iš tiesų.

Gyviesiems dvasininkams kabintis į iškilias Lietuvos dvasininkų asmenybes, kurių nebėra mūsų tarpe – ne išeitis. Dera nuolat jas prisiminti, bet negalima gyventi praeitimi. Reikia lygiuotis į jas, bet nemėgdžioti. Nedera gyviesiems imituoti nei gyvųjų, nei mirusiųjų gyvenimo. Jei taip nutinka, toks elgesys byloja apie asmenybės nebrandumą ir tuščiaviduriškumą. O juk kartais tai pastebim tarp dvasininkų.

Labiausiai šiandiena tarp dvasininkų pasiilgstu autentiško liudijimo apie savo ir Jėzaus santykį. Labai pasiilgstu autentiško veiklos stiliaus. Kad tas stilius nukreiptų klausiančiųjų žvilgsnius ne į pati dvasininką, bet palydėtų į susitikimą su pačiu savimi ir gyvuoju Dievu.