2017 02 28

Emilija Juškevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Betanijos žmonės. Antanina: Šmaikščioji kasininkė

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Jau buvome kupini įspūdžių po trijų pirmųjų pokalbių, kai dizainerė Janina pasiūlė mums pasikalbėti su Antanina. Šios moters dizainerė nematė jau gal keturis mėnesius, tad labai nustebo, jog būtent šią dieną, kai mes užsukome į „Betaniją“, Antanina buvo čia.

Antaninos kambaryje su ekranu į valgyklos vaizdą laukėmė ilgokai, o galiausiai atėjusi Janina pranešė, jog moteris nori, kad mes pas ją ateitume. Taip ir padarėmė – nužėrę galybę trupinių nuo kėdžių įsitaisėmė šalia jos. Antanina pirmiausia pristatė savo draugą iš nakvynės namų – veikiausiai šešiasdešimtmetį vyrą dangiško mėlynumo akimis, bendrame kontekste atrodantį kaip tikras aristokratas. Tokį žmogų labiau tikėtumeisi su nepriekaištingu kostiumu sutikti Seimo koridoriuose, o ne „Betanijoje“.

Vargu ar ir Antanina kada nors manė, kad likimas ją atves į šią įstaigą. Prieš kelis dešimtmečius mėgdavo išsipusčiui su vyru vaikščioti Gorkio (dab. – Pilies g., red. past.) gatve ir stebėti taip pat puošnius ir laimingus žmones. Net ir pečius pajudino pamėgdžiodama savo ankstesnę manierą.

Tie, kurie prieš kelis dešimtmečius dažnai važinėdavo autobusais iš Vilniaus stoties, ko gero, ne kartą esate pirkę bilietus iš Antaninos. Bet vargu ar dabar ją pažintumėte, nes, kaip pati sako, kad dėl nuolatinio skubėjimo ir bėgimo du kartus buvo partrenkta automobilių – tai paliko ir pėdsakų kūne. (Vėliau Janina pridėjo, jog kai kur nors pati skuba, prisimena Antaninos patarimą nelakstyti, nebent jai patinka šios moters po avarijų pakitusi nosies forma.)

Antanina optimizmu netrykšta. Ir Gorkio gatvė dabar nebetokia kaip anksčiau. Jaunoji karta labai bloga – keikiasi, geria. Ji jautri. Tokia jautri, kad jos teigimu dėl Gedimino prospekte besikeikusių paauglių moteriai taip įsiaudrino, jog dėl pakilusio kraujospūdžio pakliuvo į ligoninę.

Antaninos tikrai negalėtume pavadinti optimiste. Ne kartą iš jos lūpų išgirdome abejonių dėl šviesios Lietuvos ateities. Mūsų klausė, ar mes Lietuvoje esame laimingi, ir netgi nustebo, jog gyvenimu mūsų šalyje nesiskundžiame ir niekur išvažiuoti neplanuojame. Pačios Antaninos Lietuvos ateities vizija paprasta – visi išvažiuos, seniai liks, seniai mirs, Lietuvos neliks. Dėl šios padėties ji nieko per daug nekaltina, o filosofiškai sako: „Už kokią Lietuvą kovojom, tokią ir turim.“

Iš Lietuvos išvykusios ir dvi Antaninos dukros, viena – Danijoje, kita – Čekoslovakijoje. Kartais grįžta į Lietuvą jos aplankyti, tačiau be mamos niekas daugiau prie tėvynės jų neriša.

Šis pokalbis buvo kitoks negu kiti ne tik dėl to, jog Antanina tikrai netrykšta optimizmu. Jis buvo sunkiausias. Tarpais netgi sunkiai vieni kitus girdėjome, nes fone lenkiškai ar rusiškai plyšavo filmas, kurį įdėmiai arba abejingai stebėjo dauguma susirinkusiųjų. Kai iš kolonėlių pasigirdo pamaldų rusų kalba – filme vaizduojamos bažnytinės apeigos cerkvėje, Antanina kaip žirnius pradėjo pilti liturgijos atsakymus. Kartkartėmis pasigirsdavo ir neaiškios kilmės triukšmo – „Betanija“ tikrai nėra vieta, kur susirenka tik tylūs ir ramūs žmonės.

Pati Antanina nėra tylenė. Mūsų pokalbį paįvairindavo pastabos apie praeinančius pro mūsų stalą. „Bjaurybė!“ ir pirštas krypsta į pro šalį einantį vyrą. Dar vienas, akivaizdu, kad senokai nesiskutęs varganokai atrodantis vyras. „Šitas net už Jėzų baisesnis“, – pasigirsta komentaras.

***

Galiausiai pokalbis išseko ir Antanina atsistojo mūsų išlydėti. Dar užsiminė, jog daug praradome, kad tik dabar susipažinome su dizainere Janina. Atsisėdo, ir jos akys, kaip ir daugelio salėje, nukrypo į ekraną.

Antanina šį kartą nebus modeliu kostiumų ir mados dizainerės Janinos Zbirevos kolekcijos pristatyme, tačiau čia dalyvaus jos draugės iš „Betanijos“. J. Zbirevos iniciatyva – tai ir socialinio verslo idėja, ateityje planuojama darbo vietas kurti socialinę atskirtį patiriantiems ir nuo priklausomybių sveikstantiems žmonėms, dalyvavusiems jau ir pirmosios rūbų kolekcijos kūrimo procese. „Lech Lecha“ mada ne tik socialiai atsakinga ir palanki gamtai, ji dar ir vienetinė – drabužiai ir aksesuarai nedauginami. Visus juos netrukus bus galima įsigyti, tačiau visų pirma Janina kviečia į nemokamą kolekcijos pristatymo renginį, kuris Vilniuje, „Vaidilos“ tearte (Jakšto g. 9) vyks kovo 1 d., 19.30 val.

Istorija papasakota gavus herojės sutikimą, jos vardas pakeistas. Vietovardžiai sąmoningai palikti originalūs.

„Betanija“ yra Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialinis centras.