Pažink savo priešą

EPA nuotrauka

Sakoma, kad savo priešą dera pažinti. Jokiu būdu ne tam, kad su juo kovodamas galiausiai taptum panašus į jį. Jo mąstyseną, veiklos metodus dera pažinti tam, kad galėtum deramai nuo jų apsisaugoti, atsikirsti. Galiausiai priešą dera pažinti vien tam, kad pats netyčia neužkibtum ant jo kabliuko. Taip, Kremlius šiandien yra mūsų priešas. Pabrėžiu, kad būtent Kremlius, o ne kaip dažnai išsprūsta rusai. Rusų yra visokių ir, kalbėdami skambiais apibendrinimais, kaltinančiais visus rusus, tik atstumiame nuo savęs tuos, su kuriais dar galėtume kalbėtis, kurie yra vienintelė šios šalies demokratėjimo viltis, kurie patys kovoja su putinizmu ir yra šio režimo aukos. Kremliui tik to ir tereikia.

Ko šiandien savo informaciniu karu, nukreiptu ne tik prieš Lietuvą, tačiau apskritai prieš kertines Vakarų institucijas, siekia Kremlius? Čia aptarsiu tik kelias per laiką labai akivaizdžiai regimas taktikas, kurios, deja, neretai yra atkartojamos – sąmoningai ar nesąmoningai – ir mūsų viešojoje erdvėje.

Pirmoji taktika galėtų būti įvardinta kaip vieniša Lietuva tarp dviejų imperijų. Sovietų Sąjungos žlugimą kaip didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą apraudantis Kremlius šiandien siekia pavaizduoti ir Europos Sąjungą kaip imperiją, kuri pažeidžia valstybių narių suverenitetą, vykdo naujo žmogaus kūrimo projektą. Iš esmės visi kaltinimai, kurie kadaise buvo metami Sovietų Sąjungai, yra pripildomi naujo turinio ir atgręžiami prieš ES. Tas pats senas sovietinis kledaras, tik perdažytu kėbulu. Kremliui šiame etape nereikia, kad įtikėtume putinizmu, Trečiosios Romos paistalais, jam pradžioje užtenka, kad būtų suabejota provakarietiška kryptimi. Pavojinga čia ne pačios ES kritika, kuri yra neišvengiama, turint omenyje, su kokiomis problemomis susiduria dabartinė sąjunga ir kokioje pasirinkimo kryžkelėje ji dabar stovi. Problema čia yra bandymas pasakyti, kad ES yra lygu SSRS, o tokios sąjungos yra nereformuojamos, jos gali būti tik griaunamos arba pačios subyrėti. Bet kokiu atveju peršama mintis – reikia nešti kudašių ir kuo greičiau.

Ši taktika yra papildoma sąmokslo teorija. Į vieną krūvą surenkama daug paskirų problemų – šlubuojanti demokratija, tapatybės virsmai ir konfliktai, korupcija ir pan. – ir po to, volia, išaiškinama, kad už viso to stovi ne kas kitas, o Briuselis. Atskleidžiamas kolosalus sąmokslas, o Briuselis tampa kaltas dėl visų mūsų problemų – pradedant neužmirštuole ir baigiant Užgavėnių kaukėmis. Čia vėlgi dviračio išradinėti nereikia, tereikia nauju turiniu užpildyti seną mentalinę schemą. Anksčiau dėl visko buvo kalta Maskva ir komunistai, o dabar Briuselis ir eurokomunistai. Tiesiog negalime gyventi be didžio blogio. Taip visos padrikos skirtingų lygmenų – europinio, valstybinio, vietos savivaldos – ir skirtingų prigimčių – politinio, kultūrinio, istorinio – problemos yra suvedamos į vieną už sąmokslą atsakingą epicentrą.

Po to žengiamas dar vienas gudrus žingsnis siekiant diskredituoti savo oponentus. Suprask, tikrieji eurodisidentai yra pasiryžę ieškoti tiesos ir dėl to rizikuoja būti nubausti politikorektiškumo policijos, tuo tarpu euroentuziastai tiesą išmaino į naudą. Kitaip tariant, jie kalba tai, kas jiems tuo metu neša didžiausios naudos. Dar paprasčiau tariant, jie parsiduoda. Su tokiais nepadiskutuosi, nes jiems nerūpi tiesa. Jų galima tik nemėgti, gailėtis ar užjausti. Esminė problema čia nėra konkreti konkrečių asmenų kritika, o kolektyvinis primetamas štampas: „Visi jie tokie.“

Informaciniam karui puikiai išnaudojamos dirbtinai kuriamos priešpriešos: neužmirštuolė prieš trispalvę, ekonomika prieš dvasingumą, tiesa prieš toleranciją. Sąmoningai pasirenkama sąvokas apibrėžti per labiausiai kraštutinius atvejus. Sąmoningai pasirenkama supriešintai tai, kas nebūtinai yra priešinga, nes juk neužmirštuolė neeliminuoja trispalvės, ekonomika savaime nereiškia dvasingumo praradimo, tolerancija nereiškia tiesos išsižadėjimo. Viso to tikslas? Visuomenės poliarizacija, galiausiai atvedanti prie to, kad viduje vienas kitam tapsime didesni priešai nei bet kokia grėsmė išorėje.

Galiausiai pakalbėkime apie referendumus, kurių reikalavimas, manding, taip pat yra labai svarbus ginklas informaciniame kare. Viena vertus, siekiama įtikinti, kad dabartinis politinis elitas yra supuvęs, kad rinkimai tėra tik nelemtas pasirinkimas, ką gi šiuokart prileisti prie lovio, kad politinė valdžia yra atitrūkusi nuo paprastų žmonių ir neteisėtai uzurpavo taikai priklausantį suverenitetą, kad politinės partijos yra korumpuotųjų be jokių pažiūrų ir vizijos buveinės, kuriose visi yra vienodi. Tada metama korta, kad referendumais galima sugrąžinti tikrąją valdžią tautai. Taip tik iš kitos pusės atkartojama klišė apie „runkelius ir elitą“. Iš esmės brėžiama ta pati skirtis, kurią brėžia ir šio mito propaguotojai. Skiriasi tik problemos sprendiniai – vieni ragina nepasitikėti runkeliais, kiti ragina nušluoti elitą. Ir vieni, ir kiti sutinka – yra dvi Lietuvos, kurios jau nebesusikalba, tad gal kalbėtis ir nebeverta.

„Tesprendžia tauta“, – kaip skelbė vienos partijos rinkimų šūkis. Kur gi čia slypi užmačia siekiant diskredituoti visas kitas politinio dalyvavimo formas ir bandant stumti referendumus kaip svarbiausią demokratijos kriterijų? Parlamentinė politika kalba apie skirtingų visuomenės grupių atstovavimą, apie būtinybę derinti skirtingus interesus, apie išorės ekspertų įtraukimą, analizės dėl vienos ar kitos strategijos būtinybę, apie poreikį ieškoti sutarimo ir kompromiso norint priimti politinius sprendimus. Referendumas visa tai nušluoja į šoną, nes lemiamu kriterijumi tampu aš, nors nežinia, ar bent kiek gaudausi svarstomame klausime.

Demokratinė politika iš kompromiso meno tampa nulinės sumos žaidimu, kur aš arba laimėsiu viską, arba viską pralošiu. Visa tai lygiai taip pat pasitarnauja visuomenės poliarizacijai. Į referendumų oponentų argumentus dažnai atsakoma, kad taip esą ribojamos piliečių politinio dalyvavimo teisės, kad elitas bijo tautos. Vis dėlto į tai būtina atsakyti, kad be referendumo yra gausybė kitokių politinio dalyvavimo instrumentų, kurie žymiai geriau gali pasitarnauti tiek akcentuojant bendrąjį, o ne paprasčiausios daugumos gėrį, tiek siekiant išgirsti vadinamąjį paprastą žmogų, jeigu jis tik turi ką pasakyti.