Ar egzistuoja intelektinė nuosavybė?

Yra dalis įstatymų, kuriuos daugelis mūsų pažeidžia kiekvieną dieną. Taip mes pažeidžiame ir vieną pamatinių mūsų visuomenės moralinių normų: nevok! Retas mūsų savo grotuvuose klausomės legaliai atsisiųstos muzikos, žiūrime filmus tik kino teatruose arba juos perkame, o tekstus rašome naudodamiesi tik legalia programine įranga. Neabejoju, kad šiuo metu nemažai skaitytojų šį tekstą skaito nelegaliai įdiegtoje operacinėje sistemoje „Windows“. Daugelis nedvejodami sutiktų, kad vagystė yra blogis, bet patys vagia kone kasdien. Šie pavyzdžiai aiškiai parodo, kokia ypatinga ir problemiška yra sritis, kurią esame pratę vadinti intelektine nuosavybe.

Supaprastinant problemą: teisinė praktika

Su intelektine nuosavybe (toliau – IN) susijusių reiškinių pasirodymas teisiniuose kodeksuose, kad ir kaip būtų keista, turėjo mažai ką bendro su tokio pobūdžio svarstymais.  „Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos“ puslapyje IN apibrėžiama kaip sąmonės / protiniai (angl. mind) kūriniai, tokie kaip išradimai, literatūros ir meno kūriniai, dizainai bei simboliai, vardai ir vaizdai, naudojami komerciniais tikslais.

Kaip pabrėžia IN kritikai, tiek pats pavadinimas, tiek apibrėžimas yra kenksmingi. Pavadinimas sudaro įspūdį, kad IN yra tokia pati nuosavybės forma kaip ir visos kitos. Apibrėžimas atskleidžia, kad išties tokio dalyko kaip IN nėra: tai sąvoka, kuria siekiama apimti skirtingus reiškinius, t. y. autorių teises, patentus ir prekės ženklus. Teisiškai svarstant autorių teises, patentus ir prekės ženklus, sudėtingų klausimų sumažėja, nes teisės priemonės skirtos tam, kad skatintų kūrėjus ir išradėjus kurti suteikiant jiems kompensaciją už jų investicijas. Tie patys įstatymai turėtų nustatyti ribas, kad nevaržytų inovacijų. Prekių ženklų tikslas kitas: jie turėtų ginti vartotojus ir suteikti jiems garantiją, kad prekės, kurias jie perka, pagamintos to paties gamintojo, kitaip tariant – kad kola ir Afrikoje būtų kola.

Žvelgdami iš teisinės perspektyvos savo kasdienės veiklos nepateisinsime, tačiau taip apie ją svarstyti bus lengviau. Svarbiausias atrodo štai koks klausimas: ar konkrečios teisinės priemonės skatina, ar mažina inovacijų kiekį? Į jį atsakius įmanoma nuspręsti, ar įstatymas pavykęs, ar ne (žinoma, įstatymo neteisingumas nesuteikia moralinės teisės jo nevykdyti).

Jei bandome šitaip svarstyti, patentai atrodo blogiausiai. Tai, kas patentuojama, dažnai apibrėžta pernelyg neaiškiai, todėl stengiamasi patentuoti absoliučiai viską. O vėliau suinteresuotos šalys keliauja į teismo sales. Kenčia valstybės aparatai, užversti bylomis, verslo įmonės dažnai uždaromos pasinaudojus kokiu nors neaiškiu patentu, patentuojant išradimus netgi stabdoma mokslo raida.

Tačiau, taupydamas skaitytojų laiką, norėčiau paprašyti įsivaizduoti paprastą situaciją: Lietuvos piliečiai po Nepriklausomybės šventai laikosi visko, kas susieta su IN. Taigi jie klauso tik tokios  muzikos, kurią gali įpirkti: „Bavarijos“, „Mango“, Riaubiškytė. Skaito tik tas knygas, kurias gali gauti legaliai. Žiūri tik tuos filmus, kuriuos rodo kino teatrai ir Lietuvos televizijos ir t.t. Klausimas: ar intelektinės nuosavybės saugojimas būtų padėjęs plėtotis Lietuvos gyventojų kūrybiniam potencialui?

Intelektinės nuosavybės gynėjai: AŠ DIRBU – MAN PRIKLAUSO – AŠ PARDUODU

Intelektinę nuosavybę ginančius įstatymus galima ginti ir abstraktesniame lygyje. IN yra nuosavybė, tad ją reikia ginti taip pat, kaip ir bet kurią kitą nuosavybės rūšį. Aš,individas, kuriantis intelektinį produktą, praleidžiu prie jo daug laiko, investuoju į medžiagas, darbą ir savo kūrybingumą, todėl produktas priklauso man ir tik aš galiu spręsti, ką su juo daryti. Neteisinga intelektinį darbą laikyti kitokiu nei fizinį. Taigi, naudodami man priklausančius dalykus, jūs atimate potencialų pelną, kurį galėjau gauti savo kūrybos vaisius jums pardavęs.

Be to, jei žmonės žinos, kad kuria produktą, iš kurio negalės gauti jokio pelno, o juo galės naudotis visi, kas nori, kokia prasmė tai daryti? Apribojus IN gynimą, nuvertėtų intelektinė veikla, o tai, savo ruožtu, mažintų inovatyvumą.

Galima įvairiai svarstyti šiuos argumentus, bet jų negalima tiesiog atmesti. Tol, kol mes gyvename kapitalistinėse demokratijose, argumentuose pasitelktomis prielaidomis (darbo verte, privačia nuosavybe ir jos šventu neliečiamumu) paremtos mūsų visuomenės. Todėl kritikuoti IN neišvengiamai reiškia kritikuoti kai kurias mūsų seniai pripažintas tiesas. Žengti šia kryptimi vieną žingsnį atrodo hipokritiška, o du – komunistiška.

Intelektinė nuosavybė: tokio dalyko nėra

Tad kaip ten su mūsų vagystėmis? IN apsaugos kritikai aiškina, kad parsisiunčiamo turinio specifika leidžia nelaikyti internetinio piratavimo vagyste. Ekonomistai tai vadina non-competitive goods. Jei kažkas turi 15 spurgų, o aš pasiimu 4 iš jų, savininkas jų netenka. Taip yra daugeliu nuosavybės tipų, įskaitant ir pinigus. Bet jei klausotės radijo, o aš pradedu klausytis tos pačios stoties, jūs nieko neprarandate. Lygiai taip pat jums parsisiuntus naują Rihannos dainą, ji nieko nepraranda. Todėl piratavimas ir nėra vagystė. Žinoma, galima sakyti, kad Rihanna praranda tuos 1,54 dolerio, kuriuos sumokėtumėte, jei siųstumėtės dainą legaliai.

Radikalesni IN kritikai teigia, kad idėjos, dainos, filmai ir t. t. apskritai nėra daiktai, todėl jie negali būti ir nuosavybė. Idėjos yra nemokamos. Viena vertus, šie kritikai teisūs. Idėja, kaip padalinti baltymą ar sukurti galingesnį kompiuterio procesorių nėra kažkas, kas gali asmeniškai priklausyti. Įsivaizduokite, kad senovėje Babilono patentų biuras suteikė patentą matematikos sumanytojui. Sakysite, konkretaus sprendimo, technologijos ar išradimo negalima lyginti su visa matematika kaip disciplina, bet kodėl?

Kita vertus, dainos ir filmai atrodo kur kas labiau daiktiški nei idėjos. Hipotezė gali būti teisinga nepaisant to, kas ją suformulavo ir įrodė, tačiau muzikos ar bet kokio kito meno kūrinio nebus, jeigu jo nesukurs menininkas (nors net su šiuo teiginiu sutiktų ne visi). Taigi, nors IN kritikų argumentas atrodo įtikinamas kalbant apie patentus, autorių teisių situacijos svarstymas jį bent jau iš dalies paneigia.

IN gynėjams atrodo, kad IN apsaugos panaikinimas sumažins inovacijų ir išradimų kiekį, o kritikai teigia, kad ši apsauga kaip tik ir stabdo mokslo pažangą. Mokslo centrai, neturintys išteklių mokėti už patentuotų išradimų ar technologijų naudojimą, neišvengiamai atsilieka turtingesnių konkurentų. Ši problema pastaruoju metu buvo karštai aptarinėjama kalbant apie nanotechnologijas. Grįžtant prie autorių teisių, tenka pripažinti, kad IN apsaugos panaikinimas išties menkai paveiktų kūrėjus, nes didžiąją dalį pajamų jie gauna kitais būdais. Šią problemą sprendžia ir naujais verslo modeliais paremtos Youtube ir Spotify platformos, leidžiančios nemokamai naudoti įvairią medžiagą. Visgi, žinant ideologines IN kritikų nuostatas, akivaizdu, kad net ir nauji verslo modeliai jiems kels įtarimą. Jei muzika išties nėra ginama IN teisių, kodėl žmonės turi naudotis įvairiomis platformomis, kurios gauna iš to pelną ir formuoja ištisą industriją?

Besitęsianti kova

Dėl mūsų jau aptartų klausimų dar negreit pavyks visiems bendrai susitarti. Kita vertus, dabar mūsų nuostatos nesutampa su kasdieniais veiksmais: kaip žinia, ši priešprieša į sveikatą dar niekam neišėjo. Todėl į susiklosčiusią situaciją palankiausia žiūrėti kaip į tam tikrą sandorį: kiek mokslininko ir kūrėjo motyvacijai būtinos jo darbo rezultatų apsaugos mes galime atsisakyti tam, kad maksimaliai padidintume inovacijų, atradimų ir kūrybos kiekį?