Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2017 03 14

Ugnė Juodytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Empatija: už ir prieš. Bei praktiniai žingsniai įgyvendinti

Visų pirma, kad nekiltų nesusipratimų – atskirkime empatijos ir simpatijos terminus. Fairbairnas (2002) apibrėžia empatiją, kaip gebėjimą įlipti į kito batus: Aš galiu ir jaučiu kūno reakcijas, kaip ir kitas žmogus. Simpatija tuo tarpu apibrėžiama kaip emocinė reakcija – greita ir nekontroliuojama, kai įsivaizduojame save kito žmogaus pozicijoje: „Aš įvertinu, kaip kitas jaučiasi, bet to nejaučiu.“

Spalio mėnesį pasirodė Mičigano universiteto atlikto tyrimo duomenys, kuriuose sakoma, kad lietuviai yra mažiausiai empatiški visame pasaulyje. Sunkiai tuo galiu patikėti (pagal duomenis – atsakiusiųjų buvo tik 32 – tad sunku daryti apibendrinimus), bet vis dėlto – ką galime padaryti, kad empatijos būtų daugiau. O gal nereikia nieko keisti?

Adamas Waytzas (2016) „Harvard Business Review“ straipsnyje teigia, kad: 1. Empatija yra varginanti. Ji naudoja mūsų mentalinius ir emocinius išteklius; 
2. Empatija gali slopinti mūsų energiją ir nėra neišsenkanti. Empatija smarkiai gali sumažėti, kai per daug susikoncentruojame į kitų žmonių siekius; 3. Empatija didina tikimybę, kad pasielgsime neetiškai. Tyrimai rodo, kad jei su žmogumi sieja stiprus empatijos jausmas – didelė tikimybė, kad priimsime jam palankų sprendimą, nors tai bus neetiška.

Adamas Mortonas savo knygoje „Empathy for The Devil“ kelia klausimą ne KAIP, o KODĖL mes elgiamės, pavyzdžiui, KODĖL jaučiame empatiją kasdienėse situacijose, nors nepastebime žiaurių veiksmų, kurie vyksta aplinkui. Puikus klausimas ir tikrai verta kiekvienam apie tai pagalvoti.

Romanas Krznaricas dar prieš porą metų viso pasaulio žmones pradėjo kviesti empatijos revoliucijai. Romanas teigia, kad esame tapę individualistais, mums labai svarbus klausimas: „Kas MAN iš to?“ Bet žmogus taip pat yra ir sociali būtybė. VISIEMS svarbūs santykiai su kitais žmonėmis. Tad empatija yra antidotas šiam individualizmui ir kelias į kokybiškesnį bendravimą.

Romanas Krznaricas teigia, kad labai empatiški žmonės turi 6 svarbius įpročius:

1. Gebėjimas „įjungti“ empatiškąsias smegenis (angl. switch on your empathic brain). Tai supratimas, kad galime būti empatiški. Geras pavyzdys su veidrodiniais neuronais – jei pamatome labai išsigandusio žmogaus išraišką, kuris mato baisų vorą, atsiranda pojūtis ir mūsų kūne, nors ir nėra realios grėsmės. Jungtinė Karalystė ir JAV turi labai efektyvias programas, kurios nuo mažų dienų vaikus ir jų tėvus moko empatiškumo. Beje, šiose programoses mokytojas yra VAIKAS! Empatija nėra įgimta, ją galime išsiugdyti.

2. Gebėjimas padaryti įsivaizduojamą šuolį (angl. make the imaginative leap). Tai gebėjimas įsivaizduoti, kaip kitas jaučiasi. Romanas kaip iliustraciją pateikia Mahatma Gandhi žodžius:

„Kaskart, kai dvejojate ar kai visko tampa per daug – atlikite pratimą. Prisiminkite savo kada nors sutikto neturtingiausio ir silpniausio žmogaus veidą ir paklauskite savęs, ar žingsnis, apie kurį galvojate, sukurtų jam bent menkiausią vertę, ar jis kažką gautų iš to? Ar tai padėtų jam perimti asmeninio gyvenimo, likimo kontrolę į savo rankas? Kitais žodžiais tariant, ar tai nuvestų į laisvę alkanus ir dvasinį badą išgyvenančius milijonus žmonių? Tada jūsų dvejonė tiesiog išsisklaidys.“

3. Praktikuokis pokalbių metu (angl. practice the craft of conversation). Kai diskusijoje sunkiai sekasi susikalbėti ir paaiškinti skirtingas nuomones, požiūrius ir jaučiame labai didelį norą, kad kitas mus suprastų, empatiškai įsijaustų į mūsų matymą, situaciją. Tad empatiško klausymosi įgūdis tampa labai svarbus. Turime mokytis būti esamajame momente, atpažinti savo ir kito poreikius, jausmus. Man pačiai labai veiksminga empatijos praktika, kai visą dieną poroje stebime vienas kito emocijų kaitą, reiškimąsi ir dienos pabaigoje pasikalbame, ką pastebėjome. Romanas mini tyrimą, kurio metu pagreitėja konfliktų išsprendimas 50 proc., tereikia bendradarbiams kalbant pakartoti tai, ką kitas sako.

Dar labai rekomenduoju pavartyti Marshallo B. Rosenbergo knygą: „Bendraukime be pykčio: nuoširdus kalbėjimas“, tikiu, kad rasite gerų įžvalgų.
Taip pat labai vertingas domėjimasis kitais, smalsumo jausmo žadinimas. Lietuvoje turime Gyvąją biblioteką, kuri suteikia galimybę pabendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Man labai suskamba jų puslapyje esanti frazė: „Kiekvienas žmogus turi istoriją, bet ne visos istorijos telpa knygose!“

4. Tyrinėti (angl. seek experiential adventures). Tai tiesioginis patyrimas, kaip kitas žmogus gyvena. Išvyk pagyventi į kitą šalį, kitoje kultūroje, su kitokio tikėjimo, gyvenimo supratimo žmogumi. Pagyvenk, kaip visiškai kitokias pajamas gaunantis žmogus.

5. Mokykimės iš savo aplinkos (angl. travel in your armchair). Tai labai paprasta: skaitykite knygas, žiūrėkite filmus. Yra kelios interneto svetainės ir muziejus, kur empatijos tema galite rasti labai daug informacijos:

http://empathylibrary.com/
http://empathymuseum.com/http://cultureofempathy.com/References/Definitions.htm

6. Empatijos revoliucija. Kiekvienas galime imtis nors vieno mažo veiksmo jau dabar!

Kai pagalvoju apie gydytojus, gaisrininkus, man kai kuriose situacijose visai nesinori, kad jie būtų empatiški. Gerai, kai žmogus gali labai aiškiai kontroliuoti empatijos jausmą. Linkiu nesiekti kraštutinumų, gerai įsivertinti, kodėl tai darome, ir stebėti, ką tai kuria.

Įdomūs šaltiniai:

*Mičigano universiteto tyrimas: http://journals.sagepub.com/d…/full/10.1177/0022022116673910

*Roman Krznaric kalbos įrašas:
https://www.youtube.com/watch?v=lN4MRYIoCS0&t=125s

*Empatijos ugdymo programa:
http://www.rootsofempathy.org/

*Gyvoji biblioteka:
http://gyvojibiblioteka.lt/kas-tai-yra/

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.