Bažnyčia ir našlės skatikas

Bernardinai.lt skaitytojo komentaras apie aukojimą bažnyčioje. Autorius save pristato šitaip: „Esu poetas ir praktikuojantis katalikas. Reflektuojant aplinką, kurioje veikiu ir mąstau, svarbi yra pusiausvyros paieška: tarp kritikos ir savikritikos. Tokiu būdu artėju prie tiesos, kuri, kaip tikime skleidžiasi Dievo sukurtoje tikrovėje ir, rodos, nesileidžia tiesmukai ir griežtai nuspalvinama juoda arba balta spalvomis. Iš čia ir kyla noras neapeiti sunkių ir nepatogių temų. Kad ir iš religinio gyvenimo.“

Tema yra sunki ir nepatogi. Jos imuosi ne tam, kad ką nors pridengčiau ar nuslėpčiau. Ir ne tam, kad ką nors pasmerkčiau ir nuteisčiau. Siekiu aiškumo ir paprastumo. Skaidrumo ir supratingumo. Siekiu pažadinti jūsų sąmoningumą. 

Suprantu, kad po šio mano komentaro kils balsų mūša. Tarp jų bus ir konstruktyviai teisingų pastabų. Bus ir emociškai nuspalvintų priekaištų, šaunančių pro šalį. O kai kam gal mano mintys padės į esamą situaciją pažvelgti iš kitos perspektyvos ir ateityje padės priimti teisingus sprendimus.

Bažnyčia ir mamona. Juk sakiau – tema jautri ir skandalinga. Tiek skeptikams, tiek tikintiesiems. Nes viena grupė žmonių tarp Bažnyčios ir pinigų nubrėžia tokią ryškią takoskyrą, jog galima imti pradėti galvoti, kad kunigai ir kiti Bažnyčios tarnautojai sukurti ne iš kūno ir kraujo, o kasdienybėje gyvena vien iš Šventosios Dvasios malonės. Kita žmonių grupė elgiasi atvirkščiai – į Bažnyčią žvelgia kaip į eilinį pasaulietinį uabą.

Nei vieni, nei kiti nėra teisūs. Bažnyčia ir ją sudarantys žmonės visų pirma save suvokia kaip dvasinę instanciją, kuri egzistuoja žemėje, tačiau jos kilmė yra dangiška. Kitaip tariant, Bažnyčia yra pasaulyje, bet jos įkūrėjas – pats Jėzus Kristus. Mes tikime, kad Jėzus siųstas dangiškojo Tėvo Sūnus, kuris paaukojo savo gyvybę už kiekvieną šios žemės žmogų.

Žodžiu auka yra paremtas kiekvienos parapijos finansinis modelis. Nereikia į šį žodį žiūrėti įtartinai. Nereikia jame ieškoti dviprasmybių. Žodis auka labai aiškiai simbolizuoja nusižeminusią ir elgetaujančią Bažnyčią. Joje nėra jokios prievartos. Kiekvienas esame laisvi – aukoti ar ne Bažnyčiai išlaikyti.

Esama ir turtingesnių, ir skurdesnių parapijų. Tačiau parapijų finansinis krepšelis ne visada priklauso tik nuo mūsų aukų. Dažnai aukotojų dosnumo ne visada pakanka. Jų užtenka tik būtiniausioms parapijos reikmėms patenkinti. O mes juk norime, kad mūsų maldos namai būtų ir gražūs, ir jaukūs. Kad į juos užėjęs jaustum sacrum dvasią.

J. Raudys Asmeninio archyvo nuotrauka

Besipuošiančios parapijos labai dažnai turi papildomų rėmėjų. Žinoma, yra parapijų, kurios sugeba iš aukotojų pinigų puoselėti savo išvaizdą. Bet tai jau priklauso nuo parapijos galvos – klebono. Kaip ir kiek jis dirba su parapijiečiais ir dėl jų. Kaip ir kokius santykius mezga su savo avelėmis.

Žmonės nekvaili. Tai jaučia ir vertina. Nuo to labai dažnai priklauso ir žmonių aukų dydis. Visi žino, kad tiek dvasinė, tiek ūkinė parapijos gyvastis priklauso nuo parapijos dvasininko sąžiningumo ir sumanumo. Kaip jis paskirsto surinktas aukas. Mano mieste yra tokia parapija, kuri džiugina kiekvieno prašalaičio akį be papildomų finansinių injekcijų. Tikiu, kad tokių parapijų Lietuvoje yra ne viena, kurios iš aukų ne tik egzistuoja, bet ir pulsuoja gyvu kūrybiškumu.

Tačiau kunigams kartais dera nepamiršti padėkoti aukotojams. Taip pat būtų teisinga ir gražu, kad kunigai informuotų savo parapijos lankytojus, kokia mokesčių našta užgula jų pečius. Kiek kainuoja einamieji darbai parapijai išlaikyti. Visa tai reikia daryti dėl labai paprastos priežasties – kad parapijos lankytojas pajaustų, jog tai yra mūsų visų maldos namai, už kuriuos kiekvienas asmeniškai esame atsakingi. Bet kad taip galvotų ir jaustųsi eilinis bažnyčios lankytojas, tai jau priklauso nuo dvasininko požiūrio į jam patikėtus žmones. Kaip kunigas sugeba pažadinti žmogaus sąmoningumą.      

Tiesa, už kai kurias Bažnytines paslaugas yra nustatytos orientacinės sumos. Ir ačiū Dievui, kad jos yra. Nes tai gairės, kurios padeda susigaudyti aukotojui bei šiokį tokį saugumo garantą laiduoja Bažnyčios tarnautojo gyvenimui. Tačiau ne kiekvienas dvasininkas išdrįsta apie tai užsiminti atėjusiam pas jį užpirkti, pavyzdžiui, šv. Mišių.

Žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, kad nesu girdėjęs liūdnų istorijų, kurios byloja apie dvasininkų akiplėšiškumą ir netaktą. Taip pat meluočiau, jei sakyčiau, jog nepastebėjau, kad tarp pasipiktinusiųjų dvasininkų elgesiu dažniausiai yra proginiai katalikai, kurie ne visada teisingai supranta dvasininkus ir į maldos namus kreipiasi tik prispyrus reikalui – dėl Santuokos sakramento, krikštijant vaiką ar mirus giminaičiui.

Visgi reikia būti teisingiems ir konstatuoti faktą, jog tiesmuki ir gobšūs dvasininkai greičiau yra išimtys, o ne dėsningumas mūsų Bažnyčios kasdieniame gyvenime, su kuriais privaloma nesitaikstyti ir kovoti. Bet tai reikia daryti ne pasitelkus geltonąją spaudą, o patiems būti reikliems savo dvasininkams. Aktyvūs ir gyvi parapijiečiai yra tikra dovana ir džiaugsmas tikriems kunigams.  

Taip pat reikia priminti, jog dieceziniai dvasininkai neduoda neturto įžado. Jie turi visiškai teisėtą laisvę disponuoti savo finansais taip, kaip jiems atrodo teisinga. Ir dėl to nereikėtų piktintis. Svarbu, kad jų gyvenimas ir elgesys neprasilenktų su evangelinio orumo samprata. Kad ji nebūtų iškreipta. Kad dvasininkas oraus gyvenimo praktikos netapatintų su pono pasauliečio kasdiene kokybe. Nes tai visiškai tarp savęs nesusisiekiantys indai.

O baigdamas savo minčių dėlionę noriu visus aukotojus nudžiuginti. Bažnyčioje net pinigai yra vertinami visai kitaip nei likusiame pasaulyje. Juk prisiminkime ką Jėzus evangelijoje kalba apie našlės skatiką. Tad būkime ramūs dėl savo aukos dydžio. Ir atminkime, kad Dievas myli linksmą aukotoją.