2017 03 16

Monika Valatkaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kultūros poligonas

Alessandro Rillo darbas. Monikos Valatkaitės nuotr.

Jei šiais laikais visuomenė būtų revolveris, ji šaudytų įvairaus kalibro kulkomis ir tai neprieštarautų jokiems dėsniams. Rašau atsižvelgdama į globalizaciją. Šiandien to paties ginklo būgne patogiai gali jaustis ir 9 mm, ir 7,6 mm kulka. Anksčiau skyrusi ir priešinusi įvairovė dabar dėl praeities patirčių ir didesnio galimybių rato – artina. Nebereikia kalibruoti ginklo, supraskime, kad dėl kultūros, rasės, amžiaus ar išsilavinimo lengviau prisitaikytume ir išgyventume. Tokia skirtingais šoviniais užtaisyta yra ir jungtinė tarptautinė paroda „Antitesi“, pristatanti Valdemaro Šemeškos (LT), Alessandro Rillo (IT) ir Alinos Daiker-Gulbinienės (LT) kūrybą.

Kontrastas ir įvairovė – kontekstinis parodos parakas, atsakantis pavadinimo užduotam antitezės iššūkiui. Tapyba prieš asambliažą. Vyrai prieš moterį. Abstrakcija prieš autoportretą. Lietuviško kaimo peizažas prieš užfiksuotą kino juostos filmavimą pietų kraštuose (sufleruoja motoroleris, panašus į „Vespą“, gimusį Italijoje). Skirti eksponuojamų darbų skirtumus pagal stilistiką, žanrus ar techniką būtų galima iki begalybės, mintims sūkuriuojantis kaip Van Gogo dangui „Žvaigždėtoje naktyje“.

Bet kodėl tas chaotiškumas netrikdo žiūrovo? Turbūt dėl paprastų ir žemiškų priežasčių. Tarkime, prie bulvyčių neretai norisi padažo (kartais net eksperimentuoti ir vietoj kečupo išmėginti pikantišką majonezo padažą). Veiksmo filme, kuriame persipina pompastiški sprogimai ir epizodinės lenktynės svylant automobilių padangoms, norisi meilės apraiškos akimirkos, vainikuojamos aistringais bučiniais. Taip, žmogui neretai norisi daugiau. O gyvenant rutinoje (argi neatsirandančioje ištisais metais dirbant tą patį darbą, nepriklausomai – kūrybišką ar techninį) kombinuota įvairovė reikalinga, jei ne būtina, kad nors šiek tiek susijauktų įprasta buities tėkmė.

Viena „Antitesi“ kulkų – italas Alessandro Rillo. Autoriaus dėmesys nukreiptas į du taikinius: figūros fragmentavimo ir abstrakcijos. Pirmojo tipo darbai vaizduoja pasikartojančio siluetinio galvos (be veido) motyvo kelionę iš penkių dalių serijos „Ego compatible“ į trijų dalių – „Me“. Tarp šių darbų sekų įvyksta rikošetas.

Serijoje „Me“ – galvos užpildytos tapyba su koliažu. Kiekvieną galvą galima įsivaizduoti kaip stebimą pro snaiperio taikiklį tire ant popierinio plakato. Standartinį šaulio tikslą, vadinamąjį – tiesiai į dešimtuką, pakeičia formų plokštumos vientisumą ardančios paskiros iškarpų detalės – raidės e, x. Mišri technika, spalvų gausa – išraiška, atspindinti nerimstantį minčių srautą. Nuolat skrodžiamos smegenys yra menininko asmeninis taikinys, nes pataikius išlaisvinamos pasąmonėje kaustytos idėjos.

Viena „Antitesi“ kulkų – italas Alessandro Rillo. Autoriaus dėmesys nukreiptas į du taikinius: figūros fragmentavimo ir abstrakcijos. Monikos Valatkaitės nuotr.

„Ego compatible“ (it. ego suderinamumas) ciklu menininkas prašnenka apie gebėjimą savyje suderinti asmenines antitezes. Šiame cikle, prieštaringai nei paraleliame „Me“, įsivyrauja sąlyginė harmonija. Paveikslai sukurti ant blizgaus paviršiaus skardos, tapant baltus galvos fragmentus, išryškėjusius dėl fone naudojamų skirtingų monochrominių plokštumų, veikiančių kaip fono kontrastas formai.

Švarios galvos, centruojamos kompozicijoje, pradedamos ovaliu skalpu ir užbaigiamos tiese nupjautu kaklu. Tokia forma primena skrynios ar kito senovinio objekto rakto skylutę. Autorius, tikėtina, taip mena simbolinę savęs atrakinimo išraišką, kai išsprendžia „Me“ serijos vidinius konfliktus, atsiradusius dėl dvilypės asmenybės (viename kūne gyvenančio menininko ir teisininko). Tokį ego dešifravimą biografinėmis užuominomis apie autorių pagrindė parodos atidarymo metu menininką pristačiusi kuratorė Dalia Šemeškienė-Kleponytė.

Antrą kartą užtaisyta Alessandro Rillo kulka skrieja į abstrakcijos taikinį. Be žaizdų, net jei tik simbolinių, išreikštų kraujo sodrumo raudoniu, neapsieita. Vienur spalva akcentuojama išlankstytuose kubuose, pritvirtintuose ant drobės. Kitur – centre priklijuotoje lyg retai austos drobės raudonoje juostoje, slepiamoje po primontuota viela.

Ar dar – paveikslo apačioje įkomponuotos raudonuose dažuose suvilgytos medžiagos skiautės, nuo kurių ant darbo pagrindo matyti dar nuo šlapių skiaučių varvėję dažai. Abstrakcijose pritaikytos vielos, naudotos iš autoriaus senelių vynuogynų (dar kur ne kur apkibusios negyvo vynmedžio prisilietimu), ir kraujo spalvos motyvas primena abstrahuotą ikonografinį Kristaus kančios siužetą. Momentą, kai Jėzus buvo karūnuotas erškėčių vainiku. Autorius kenčia nuo dvilypės asmenybės, jaučiasi kamuojamas neišgyvendinamo egoizmo, pirmiausia įgimto su itališka prigimtimi, o antra – išsivysčiusio iš profesinio sindromo. Abstrakcijose metaforiškai atskleidžiamas šis autoriaus potyris vidiniame pasaulyje.

Vizualiai abiejų Alessandro Rillo taikinių turinį apibendrina darbas „Amor“. Geltoname fone vaizduojamos trys pilkšvos galvos ir jas kertanti ištisinė raudona drūžė. Darbui pasirinktas medžiagiškumas – kietas, panašus į gipsą, suteikė įtaigumo. Raudona linija nėra tiesiog nutapyta. Ji išskobta, išrėžta, palikusi aiškią įdubą. Panašu, kančia nugali egoizmą. Stabtelėjus čia, atrodo, jau vien šis italų menininkas aptariamoje parodoje gali pateisinti „Antitesi“ pavadinimą, kontrastuodamas pats sau. Tačiau prisiminkime, kad ekspozicijos revolveris užtaisytas trimis šoviniais.

Antroji, pasukus būgną pagal rusiškos ruletės taisykles, tiesėje su vamzdžiu sustoja Valdemaro Šemeškos kulka. Nors parodoje dailininkas pristato ir autoportretą, akomponuojantį Alessandro Rillo ego serijoms, tačiau tai tik pavienis jungtukas tarp autorių, prieš kontrastingą dominuojančią lietuvių menininko natūralistinės gamtos tapybą. Joje žiūrovui pateikiamas derliaus natiurmortas, stichiškai grėsminga žiema, iš Italijos parsivežtas neįprastas lietuvio akiai kraštovaizdžio įspūdis.

Tačiau visa Valdemaro Šemeškos darbuose atrodo dviprasmiškai. Balta spalva asociatyviai suprantama kaip taikos, gėrio ar paliaubų simbolis, menininko atvirų kompozicijų triptike – „Žmogus, einantis per sniegą“ – įgauna kitas reikšmes. Atskleisdamas konkretaus sezono ypatumus, dailininkas vaizduoja neperbrendamas pusnis, kuria prasto matomumo iliuziją dėl pūgos, imituojamos pastoziniais potėpiais.

Antroji tiesėje su vamzdžiu sustoja Valdemaro Šemeškos kulka. Monikos Valatkaitės nuotr.

Baltos spalvos transformacija įvyksta, kai ją pasitelkiant pasakojama apie sudėtingas situacijas, iššūkius, ryžtą ir ištvermę, kurių varomoji jėga įprastai – noras arba pareiga. Triptiko veikėjas vaizduoja buvimą žmogumi šiame pasaulyje, kai esi vienas, bet tą pat akimirką – esi dėl kitų. Nors šalia nėra nieko šilta ir artima, paveikslo personažas nepasiduoda. Pastangas įveikti kliūtis sufleruoja papildomos detalės – lagaminas, slidės. Veikėjas savotiškai apsiginkluoja, kad padidintų iššūkio įveikimo tikimybę ir sugrįžtų, kur yra laukiamas, arba nuvyktų, kur trokšta.

Šovinių rezervas artėja prie pabaigos. Alina Daiker-Gulbinienė yra trečioji užtaiso kulka. Versdami inicialų raidžių kombinaciją (ADG) iš angliško akronimo, autorės vardą ir pavardę galėtume interpretuoti taip – oro apsaugos ginklas (ang. air defence gun). Menininkė iš tiesų atlieka parodos atmosferos apsaugininkės, globėjos funkciją, įgytą kaip privilegiją su moteriška prigimtimi.

Žaismingu polichrominiu koloritu ar nesudėtingais siužetais ji sklando ir įsilieja tarp ekspozicijoje pristatomų kolegų. Tai švelnaus ir gaivaus vėjo gūsis, dar ieškantis individualios kūrybinės krypties. Atsitiktinai ir vienas autorės personažų kaip tik „Oreivis“. Veikėjas, primenantis romantiko Casparo Davido Friedricho paveikslo figūrą, stoviniuoja balkone atgręžęs nugarą. Nors tai atrodo mąsliausia figūra jos paveiksluose, apskritai atsižvelgiant į didesnę menininkės darbų kiekybinę apimtį, matyti, kad žmogus jai iš esmės svarbus kūrybinis elementas.

Tačiau, kitaip nei Alessandro Rillo, menininkei žmogus svarbus ne egoistiniu aspektu, o labiau buitinio žanro požiūriu. Ir, priešingai nei Valdemaras Šemeška, savo veikėjų ji nedangsto, net priartina. Tai – gitaristė paveiksle „Melodija“, vyriškis, laikantis naminį gyvulį darbe „Šerniukas“. Net reprezentacinis „Mamos portretas“ tautiniais rūbais.

Alina Daiker-Gulbinienė yra trečioji užtaiso kulka. Monikos Valatkaitės nuotr.

Kodėl pasirinkau revolverį kūrybiniam menininkų poligonui aptarti? Nors globaliame pasaulyje, kur ugdoma tolerancija ir atveriamas platesnis galimybių laukas, kasdienybėje neapsieiname be amunicijos: savisaugos instinkto, performatyvių kaukių ar priedangos. Tai priklauso nuo to, kokio savigynos ginklo reikia patirti situacijai. Ir pamirškime, kad po savęs paliekame tik tuščias šovinių tūteles.

Paroda veikia galerijoje „Galerija 555“ (T. Ševčenkos g. 16) iki kovo 26 d., vėliau veiks LR Seime nuo balandžio 5 iki 28 d.