Dirigentas Ričardas Šumila: „Man svarbu pasikliauti savimi“

Naujausias menininko darbas – miuziklas „Adamsų šeimynėlė“. Tai jo debiutas gimtojo miesto – Kauno – Valstybiniame muzikiniame teatre. Verta proga kalbėtis apie kūrybą ir kultūrą, kai prabyla muzika, o jos skambesyje išsipildo meniškoji gyvenimo, būties dramaturgija.

Miuziklai ir pirmosios patirtys

Kadangi esate sakęs, kad tikroji mokykla prasideda ne mokyklos ar universiteto suole, o atsistojus prieš orkestrą, ir kai pokalbio pretekstas – miuziklo premjera, grįžkime į 2009 m. Stepheno Sondheimo „Svynį Todą: demoną kirpėją“ – irgi miuziklą. Tai Jūsų pirmoji kaip asistento patirtis – kūrybinė pažintis ir užsimezgęs, sėkmingai tebevykstantis bendradarbiavimas su VCO „bohemiečių“ trupe. Kokie atsiminimai? Kokios emocijos užplūsta grįžtant į laiką prieš beveik aštuonetą metų?

Viskas prasidėjo labai netikėtai, kai maestro Gintaras Rinkevičius mane, tuometį studentą, pakvietė pagelbėti režisūrinėms „Svynio Todo“ repeticijoms. Tai buvo ilgas, darbingas ir intensyvus laikotarpis, kai daugiau mokiausi, klausiausi ir aiškinausi, ką reikia daryti, o ne dirigavau. Labai gerai išmokau patį kūrinį. Tuomet dar dirbo ir svečias iš Anglijos – Jamesas Holmesas, kuris „Svynį Todą“ žinojo kiaurai išilgai. Pasiruošti diriguoti šį miuziklą buvo neįkainuojama patirtis. Tada buvau labai nedrąsus, bailus ir dėl visko labai jaudinausi. Dabar pažvelgus atgal viskas atrodo juokinga, nes buvau dar labai nepatyręs. Tačiau be tos patirties nebūčiau toks, koks esu dabar.

Ir šiandien „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ regisi išskirtinis įvykis – drąsa kurti ir kalbėti apie svarbius dalykus meniškai provokatyvia, pagaulia, atvira forma. Kaip Jums šis kūrinys atrodo iš dabarties perspektyvos bendrame teatro ir apskritai kultūros lauke?

Man atrodo, kad tai vienas profesionaliausių ir geriausių miuziklų pastatymų Lietuvoje. Buvo įdėta beprotiškai daug darbo, kad tai įvyktų. Tai buvo labai didelis įvykis, ir tie, kurie sakė, kad tai per žiauru, per buka ar nepriimtina, turbūt taip ir nebuvo atėję pasižiūrėti spektaklio. Ten daug daugiau prasmių, negu vien tai, kad maniakas pjauna žmones. Tai miuziklas apie vidines žmonių dramas, apie jų patyrimus, netektis, neišsipildžiusius lūkesčius, kurie priverčia juos tapti žiauriais. Kartais pasmerkiame vagis, žudikus, bet galbūt patys laiku jų neužkalbiname ir nepaklausiame: „Kaip laikaisi? Ko susirūpinęs?“, nes tai gali ką nors pakeisti.

Dirigavimo mene labai daug laisvės. Ir dirigentas turi labai daug galimybių konkretų kūrinį pakreipti į vieną ar kitą pusę.

Jūsų pirmasis savarankiškai interpretuotas muzikos kūrinys – Engelberto Humperdincko opera „Jonas ir Greta“, pastatyta jaunųjų VCO menininkų 2014 metais. Ji skirta jaunajai kartai – paaugliams, kurie paprastai, bent jau Lietuvoje, į muzikinį teatrą atvedami. Kaip prisimenate, vertinate šį kūrybinio gyvenimo įvykį?

Šis darbas man labai svarbus, nes tai buvo pirma rimta patirtis, savarankiškai nuo pradžios iki pabaigos kuriant rimtą operą profesionaliame teatre, kuriame aš užaugau kaip dirigentas. Dar reikšmingiau tai, kad tai dariau kartu su savo bičiuliu ir ilgamečiu kolega Gediminu Šeduikiu, su kuriuo kartu asistuojame Vilniaus miesto operoje. Tai buvo taip nauja ir kartu taip pažįstama. Labai laukiau to, o kai atėjo – atrodo net nepajutau. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, dabar daryčiau viską truputėlį kitaip – su didesne ramybe, su didesniu pasitikėjimu.

Galvojant apie adresatą, Jūsų manymu – ar spektaklis jį pasiekė, paveikė? Ar atvedė pakviesdamas ne tik į būtent jam skirtą kūrinį, bet apskritai į operos pastatymus, muzikinį teatrą?

Manau, kad nebuvo tikslinga orientuotis tik į paauglius, nes spektaklis tinkamas ir jiems, ir vaikams, ir jų tėvams. Tiesiog jaunimui. Bet ar atvedė šis darbas jaunimą į kitus operos pastatymus ar muzikinį teatrą – sunku pasakyti. Reikėtų atlikti apklausą.

Raiškos ir saviraiškos galimybės

„Jonas ir Greta“ – jaunųjų „bohemiečių“ raiškos duotis. Kiek galimybių šiandien Lietuvoje turi jauni menininkai (ne tik teatro srityje, bet ir plačiau)? Kiek jais pasitikima, kiek jiems leidžiama bandyti?

Šiuo metu jaunųjų menininkų situacija apskritai yra sudėtinga. Reikia pačiam už save kovoti ir viską įrodinėti. Progų ar pasiūlymų iš aplinkos retai gausi. Tai opi problema: baigęs mokslus jaunasis menininkas atsiduria nežinomybėje. Asmeniškai ir pats tai patyriau – baigęs mokslus, neturėjau nieko konkretaus, žinojau, kad kažkur turiu paasistuoti, kažkur gal vaikišką koncertą padiriguoti, o pajamų, kuriomis galėčiau užsitikrinti stabilų mėnesio pragyvenimą – nebuvo. Tuomet buvo savęs siūlymo ir darbų ieškojimo laikas, kuris, manau, kiekvienam nėra malonus. Tąkart ir į Kauno muzikinį teatrą buvau užsukęs. Turėjo praeiti 7 metai, kad čia padiriguočiau. Nėra lengva. O jaunam žmogui labai svarbu leisti kurti, bandyti, kad ir nesiseka, nes tik iš tų klaidų ar praktinių nesėkmių mes ir galime mokytis, judėti į priekį.

Koncertas yra ilgo kūrybinio darbo išsipildymas. Dirigentas kaip kino filmo ar spektaklio režisierius turi savo viziją, kurią repeticijose perteikia muzikantams. Tačiau dirigentas ir pats yra instrumentas – jis prieš akis turi kompozitoriaus sukurtos muzikos partitūrą. Taigi jis pavaldus muzikinio teksto diktatui. Jūsų patyrimu, kiek dirigavimo mene yra kūrybinės išraiškos laisvės, kiek varžančios priklausomybės? Kaip tai dera?

Dirigavimo mene labai daug laisvės. Ir dirigentas turi labai daug galimybių konkretų kūrinį pakreipti į vieną ar kitą pusę. Tarkime, jei atliekamas naujas šių laikų kompozitoriaus kūrinys ir dirigentas bendrauja su kompozitoriumi repetuodamas jo kūrinį, tuomet dirigento laisvė mažesnė, jis daugiau pildytojas, vykdytojas ar tiesiog patarėjas. Bet kasdieniame procese dirigento laisvė yra nemaža. Nelaisvė – galbūt konkrečios formos ar konkrečios specifikos.

Pavyzdžiui, jei tai opera ar kūrinys atliekamas su solistu, tuomet esi apribojamas tam tikrų aplinkybių. Kiekvienas net to paties kūrinio atlikimas – jau kitoks, ir tai natūralu, nes kiekvienam muzikantui, ir man asmeniškai, kiekviena diena – skirtinga, ji veikia tavo nuotaiką, kartu – ir dirigavimą. Manau, tai, kad turi nuorodas, raktus, natas, o jas gali pertransliavęs per save atlikti taip, kaip nori ir jauti, ir yra šios profesijos unikalumas. Todėl turime skirtingas interpretacijas ir įvairių patyrimų.

Ar Jus asmeniškai pasitenkinimo, išsipildymo jausmas aplanko dažnai? Ar vis dėlto paprastai užplūsta savikritika?

Aplanko dažnai ir labai tuo džiaugiuosi. Nes, manau, tai ir yra vienas tų variklių, dėl ko kiekvienas menininkas tai daro. O savikritika irgi aplanko, esu labai savikritiškas, tik dėl to ir galiu tobulėti.

Darbo ir bendradarbiavimo ypatumai

Esate VDU Muzikos akademijos dėstytojas. Įdomu, kokią regite šiuolaikinę muzikų kartą?

Manau, kaip ir kiekvienoje profesijoje, taip ir čia, Muzikos akademijoje, studentai įvairūs. Vieni imlesni, kiti smalsesni, treti kelia abejonių dėl profesijos pasirinkimo ir motyvacijos. Tad ir darbas su kiekvienu yra skirtingas. Sakyčiau, kad gabumai ir talentas tėra tik maža dalis to, kas sudaro galutinį rezultatą. Visa yra darbas. Man regis, pagrindinė bėda – kad studentai šiais laikais nemoka patys dirbti, jie turi būti savarankiški, be to, jie galvoja, kad puikiai dirba, tačiau jiems trūksta savikritiškumo.

Norėčiau turėti daugiau savarankiškų operos pastatymų, norėčiau dirbti su skirtingais režisieriais, skirtingais solistais, norėčiau pamėginti dirbti su operomis ne tik Lietuvoje.

Turite patirties su skirtingais kolektyvais, o straipsnio pradžioje kalbėta apie tai, kad miuziklas „Adamsų šeimynėlė“ – Jums premjera KVMT. Pasidalinkite šiuo darbu – kokie iššūkiai, išbandymai, atradimai, patyrimai? Kas ryškiausia mintyse?

Pirmiausia tai buvo galimybė pasitikrinti save. Kai augi su vienu kolektyvu, dažnai nematai savo progreso, žmonės, kurie tave mato metų metus, irgi nepastebi, kiek patobulėjai, ar užaugai. Naujame kolektyve tavo (ne)meistriškumas pasimato labai greitai. Prieš pradėdamas dirbti su KVMT galvojau: bus jaudulio, nerimo. Nebuvo. Mane pasitiko labai šiltas kolektyvas, ir jo dėka jaučiausi taip, lyg jame dirbčiau daug metų. Labai nustebino visų motyvacija, noras dirbti, tobulėti. To nesitikėjau, ir tai labai žavėjo.

Ryškiausia, ką patyriau, kad manimi taip patikėjo kolektyvas; jis labai reaguodavo į pastabas. Jautėsi gera darbinė disciplina, galėdavau repetuoti be pertraukų ir dar tiek pagyrų gavau – jos pakėlė pasitikėjimą savimi. Neplanuotai šitame veikale gavau daug atsakomybės – turėjome dalintis darbą su Juliumi Geniušu per pusę, o susiklostė viskas taip, kad, galima sakyti, iki premjeros žingsniavau vienas. Turėjau būti antras dirigentas, o tekdavo priimti atsakingus sprendimus, kaip pirmam dirigentui. Labai džiaugiuosi šia pažintimi ir darbu – tikiuosi, tai tik pradžia.

Galvodamas apie muzikinio teatro gyvavimą Lietuvoje, kaip regite bendrąjį lauką? Kokia pasiūla ir paklausa? Kiek pataikavimo, noro, poreikių tenkinimo, kiek auginimo – kūrėjo, atlikėjo ir žiūrovo?

Man atrodo, kad muzikinių teatrų situacija atspindi visos Lietuvos muzikinę situaciją. Pagrindinė problema – finansavimas. Muzikinių teatrų pajėgumai susideda į tai, ką jie gali atlikti, o jie atlikti gali tai, kokius atlikėjus gali turėti, o turėti pačius geriausius negali, nes nepajėgia jų išlaikyti. Teatrai neišgali mokėti atlikėjams tokių atlyginimų, kokių jie yra verti. Todėl pasireiškia didelė muzikantų kaita, jie dirba keliose vietose, užuot atsidavę darbui tik vienam teatre.

Tai viena iš problemų, jų daug. Šiuo metu teatrai dažnai prisitaiko prie to, ką žmonės nori girdėti – spektaklio vertinimo matas yra jo lankomumas, o tai teatro vadovybei yra, be abejo, svarbu, nes atsiremiame į tą patį finansavimą. Todėl statoma daug miuziklų. Opera priešingai – traukiasi į šalį, nes šis žanras reikalauja daugiau klausytojo muzikinės patirties. Mano manymu, turi būti balansas tarp statomų lengvesnių kūrinių ir klasikinės operos. Svarbu teatrui užsiauginti žiūrovą, tad jei visai išimsi operą iš repertuaro, tų operos žiūrovų ir neužaugs, jaunoji karta visai jos nepažins, todėl labai svarbu kurti operas ir vaikams.

Žvilgsnis laiko ašimi

Prakalbus apie augimą, žvelgiant į savo patirtį šiandienos akimis – koks buvo didžiausias išbandymas?

Didžiausias išbandymas man buvo tada, kai baigiau mokslus ir iškart įšokau į darbą prie orkestro be pakankamos praktikos. Tada buvo apnikusios didelės abejonės, ar išvis galiu dirbti šį dirigento darbą. Mane išgąsdino realus orkestro skambesys, kai turi girdėti ne tik du instrumentus, kaip buvau pratęs, o visą orkestrą. Staiga tu turi sakyti pastabas, dirbti su žmonėmis, kurie už tave gerokai vyresni, būdamas uždaresnio būdo turi tapti daug bendraujančiu.

Buvo sunkus laikas. Kiekviena repeticija keldavo didžiulį stresą dėl tų visų aplinkybių. Lūžis įvyko tada, kai supratau, kad man nesvarbu kitų žmonių nuomonė – man svarbu pasikliauti savimi. Kai esi pats savikritiškas – gali realiai vertinti, ar darai klaidų, ar priimi teisingus sprendimus. Tai suvokti ir priimti man labai padėjo Petras Vyšniauskas – jis yra ir mano partneris scenoje, ir labai geras bičiulis. Kai pamačiau, kad viskas veikia, kai pavykdavo repeticijos – viskas pradėjo rimti.

Labai norėčiau padiriguoti Gustavo Mahlerio penktąją simfoniją – jau jaučiuosi jai pribrendęs. 

Augimas susijęs su naujais kūriniais, kolektyvais, erdvėmis, auditorijomis – ko norėtumėte, ko linkėtumėte sau ateityje? Ar Jūsų kaip muziko drąsus troškimas be ribų?

Aš labai norėčiau turėti daugiau savarankiškų operos pastatymų, norėčiau dirbti su skirtingais režisieriais, skirtingais solistais, norėčiau pamėginti dirbti su operomis ne tik Lietuvoje. Be ribų? Svajoju diriguoti Metropolitene arba Berlyno filharmonijoje su jos orkestru.

Pasidalinkite, kokios muzikos asmenybės, jų darbai yra Jums tarsi gairės, švyturiai muzikinio vandenyno horizonte?

Iš pradžių labai didelis vedlys buvo Romualdas Gražinis – kai mokiausi chorinio dirigavimo. Labai daug dainuodamas iš jo mokiausi. Toliau – Gintaras Rinkevičius, kurio dėka patekau į operą. O ten sutikau Dalią Ibelhauptaitę, kurios dėka pamačiau operos mastelį iš arti, supratau, kas reikšminga dirigentui operos dramaturgijoje režisūriškai. Tada Petras Vyšniauskas ir su juo kartu inicijuotas Jaunimo simfoninis orkestras, su kuriuo plėtojame programas. Su šiais žmonėmis aš esu, jie mane užaugino tokį, koks esu dabar. Ateity gal bus kitų?

Pokalbio pabaigoje prisiminkite savo pirmąjį apsilankymo muzikiniame teatre patyrimą.

Lyg „Grybų karas“ arba „Užburtoji fleita“ – kažkuris iš šių buvo pirmas, kurį prisimenu, bet tikrai buvau atvestas anksčiau į Kauno muzikinį teatrą, tik neprisimenu tiksliai, į kurį pastatymą. Prisimenu gražias melodijas, muziką, kostiumų nuotrupas, personažus.

Tegul interviu epilogas būna muzikos kūrinys, kurį šiuo metu girdite ar kuris yra pastarojo laikotarpio leitmotyvas.

Tos muzikos tiek daug klausau. Jos tiek daug mano gyvenime dabar. Labai norėčiau padiriguoti Gustavo Mahlerio penktąją simfoniją – jau jaučiuosi jai pribrendęs.