Nepasiklydę vertime

Šiandien Leipcige prasideda didžiausia Europoje knygų mugė, ir garbės viešnia Lietuva pristato 28 naujus literatūros vertimus. Iš jų šiuolaikinės poezijos knyga – viena. Rimvydo Stankevičiaus „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ vertimas į vokiečių kalbą.

Nors menkais tiražais spausdinama poezija neatneša didelio pelno ir nėra palanki sklaidai, jos vertimai užima svarbią lietuviškos literatūros vertimų dalį.

Poezijos vertimų nestinga

Pasak literatūros kritiko ir vertėjo Mariaus Buroko, poezijos vertimų netrūksta, prozos ar kitų žanrų padėtis kur kas prastesnė: „Mūsų poezija tikrai ne blogesnė už bendrą Europos lygį. Neturėtume turėti menkavertiškumo kompleksų, galvoti, kad esame prastesni, uždari, nešiuolaikiški ar dar kokie. Poezijos ir jos vertimų padėtis gera.“

Lietuvos kultūros instituto, vykdančio Lietuvos kultūros sklaidą užsienyje, duomenimis, tarp poetų tarptautiškumu nepralenkiamas yra JAV gyvenantis Tomas Venclova. Jo knygos išverstos bent į penkiolika kalbų. Antras plačiausiai skaitomas ir žinomas – Eugenijus Ališanka. Abu poetai yra garsūs ir kaip puikūs poezijos vertėjai į lietuvių kalbą.

Patys sau agentai

Instituto projektų koordinatorė Rūta Mėlynė komentuoja, kad pats E. Ališanka labai rūpinasi savo kūrybos sklaida. Jis moka ieškoti finansinių galimybių vertimams ir kelionėms, dalyvauja rezidencijų programose, mielai bendrauja užsienio kalbomis. Keliaujant susipažįstama ne tik su užsienio poetais, bet ir su leidėjais. Duris į pasaulį E. Ališanka atsidaro pats, dirbdamas ir literatūros agento darbą.

Instituto skaičiavimais, nuo 1990-ųjų bent į tris užsienio kalbas buvo versta ir išleista Neringos Abrutytės, Vytauto Bložės, Vlado Braziūno, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Kornelijaus Platelio, Juditos Vaičiūnaitės poezija.

Pasak R. Mėlynės, Lietuvos poetai dažniau nei prozininkai dalyvauja įvairiuose festivaliuose užsienyje, ir taip jų kūryba patenka į užsienyje leidžiamus almanachus, kelių autorių rinktines. M. Buroko įsitikinimu, būtų galima ir labiau atsiverti pasauliui: „Lietuvių bendruomenė yra gana uždara. Visur važiuoja tie, kurie ir šiaip linkę bendrauti, važinėti, o kitus labai sunku ištraukti kur nors į užsienį.“ Uždarumą didele dalimi lemia kalbos barjeras, mažai vyresnės kartos poetų moka anglų kalbą. O jaunimas gali laisvai važinėti, mat kalba ir skaito užsienio kalbomis.

Evgenios Levin nuotrauka

Per pažintis, dirbtuves, seminarus

Kaip randasi poezijos vertimai? „Poeziją verčia patys poetai. Tai uždaras, nepriklausomas literatūros žanras, pomėgis, tam tikra kalba“, – sako pašnekovė ir pabrėžia žmogiškojo veiksnio reikšmę vertimams. Nėra vertėjo – nebus ir sklaidos. O vertėjų atsiranda per pažintis, užsimezgančias festivaliuose. Lietuvoje tam svarbiausia terpė – Poetinis Druskininkų ruduo, į jį kviečiami ir keli leidėjai, išleidžiamas dvikalbis almanachas.

R. Mėlynė mini italą Pietro Dini, kuris verčia tik poeziją ir atskiromis knygomis jau yra išleidęs Jono Meko, Vlado Braziūno, Antano A. Jonyno eiles, šiuo metu verčia E. Ališanką. Pagrindinis vertėjas į anglų kalbą šiuo metu – Amerikos lietuvis Rimas Užgiris. Intensyvus literatūrinis bendradarbiavimas užmegztas su latviais, poeziją aktyviai verčia Indra Brūvere. Puikiais ji įvardija ir vertėjus į rusų kalbą: Anną Gerasimovą, Georgijų Jefremovą, Vitalijų Asovskį. Pašnekovės teigimu, trūkstant gerų leidėjų Rusijoje, šie vertėjai neretai išleidžia knygas savilaidos būdu. M. Burokas pasakoja, kad šiuo metu sudaroma šiuolaikinių poetų rinktinė rusų kalba, kurią kitąmet planuoja išleisti Kaliningrade įsikūrusi leidykla „Foka Buks“. Pašnekovui gaila, kad dėl politinės situacijos primirštas bendradarbiavimas su Rusija literatūros srityje.

Vertimų iniciatyvos taip pat įgyvendinamos kūrybinėse dirbtuvėse, seminaruose. Populiarus formatas – kai du autoriai verčia vienas kitą tiesiogiai arba per tarpinę kalbą – anglų ar rusų. Pirmiausia išverčiama pažodiškai, po to jau kuriama poezija. Kyla klausimas, kiek lieka originalaus teksto prasmės. M. Burokas atsako, kad tai paplitusi praktika: „Rezultatas paprastai būna geras. Poetai žino, ką daryti. Svarbiausia parinkti autorius taip, kad vienas kitam tiktų. Kad vienas kito poezija jiems būtų suprantama, daugmaž artima ir jie galėtų tarpusavyje susikalbėti. Sudaryti geras poras vertimui – tam tikras menas.“

Marius Burokas Evgenios Levin nuotrauka

LDK nepamirštame

Tokių dirbtuvių yra buvę su ukrainiečiais, baltarusiais, lenkais, latviais, vokiečiais, turkais ir kitais. Ypač daug dirbama su poetais iš Rytų Europos, nepamirštant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos. Nuo 2006 m. gyvuoja tarptautinis menininkų sambūris „Magnus Ducatus Poesis“, kas kelerius metus išleidžiantis poezijos almanachą. M. Burokas džiaugiasi, kad prisimename LDK paveldą, pavyzdžiui, ukrainiečiai išverčia daugiau lietuvių tekstų nei mes jų. Kita vertus, stiprinant ryšius Rytų Europoje, nedidinama sklaida Vakaruose.

Pasak M. Buroko, Europoje gana žinomi slovėnų poetai, nors ši šalis taip pat neididelė. Tiesa, slovėnų kultūriniai ryšiai su kitomis šalimis, ypač Italija, nuo seno stiprūs. Slovėnai sukūrė ir interneto platformą „Versopolis“, kur ne tik publikuojama europiečių poeziją, bet ir kuriamas poetų bei poezijos festivalių tinklas. Kiekviena šalis pasiūlo penkis poetus ir du festivalius 2 metams. Šiuo metu Lietuvai atstovauja Marius Burokas, Giedrė Kazlauskaitė, Gytis Norvilas, Vytautas Stankus, Aivaras Veiknys. Pastarieji du dėl šios platformos po festivalius važinėja daugiausia. Festivalių organizatoriai ir skaitytojai „Versopolio“ interneto puslapyje randa poetų kontaktus, pristatymus, keletą eilėraščių gimtąja ir anglų kalbomis. Dabar platformoje pristatomi 13 poezijos festivalių ir 136 poetai.

Į eilėraščius neįtraukiami laikai

Ar lietuviška poezija patraukli užsieniečiams? Pasak M. Buroko, ji būtų įdomesnė, jei taptų labiau socialiai angažuota: „Trūksta socialinio aktyvumo, šiuolaikinių temų nagrinėjimo. Tai paklausu, nors gal labiau trumpalaikiška. Kitose šalyse poetai greičiau reaguoja į socialinius, politinius dalykus.“ Kitas dalykas – paprastai į sklaidą užsienyje neįtraukiamas slemas, sakytinio žodžio (ang. spoken word) poezija. Pasak vertėjo ir kritiko, tai įtraukti būtina, mat tokie pasirodymai sulaukia daugiau dėmesio. Šiemet į Londono knygų mugę vyko performatyvios poezijos atstovai Gabrielė Labanauskaitė ir Žygimantas Kudirka. „Laikai patys privers įtraukti juos į eilėraščius“, – teigia M. Burokas.

Kritikas kalba ir apie naujų formų paieškas – neužtenka vien leisti antologijas ar rinktines, rengti įprastinius knygų pristatymus-skaitymus. „Galima kviesti poetus ne vienus, o su kuo nors, pavyzdžiui, su muzikos grupėmis“, – teigia jis ir mini V. Stankų, Nerijų Cibulską, Mindaugą Nastaravičių, Aušrą Kaziliūnaitę, kurie rengia koncertus-skaitymus. Tai, anot jo, būtų patrauklu klubuose ir baruose.

„Vilnius review“

Pats M. Burokas redaguoja lietuvių literatūrą angliškai pristatantį žurnalą „Vilnius review“, kurį nuo praėjusių metų jau galima skaityti ir internete. Dauguma šiame leidinyje talkinančių vertėjų yra JAV ir Kanadoje gyvenantys trečios kartos emigrantai. Situacija Didžiojoje Britanijoje ar Skandinavijos šalyse – visiškai kitokia, ten emigrantai ėmė vykti kiek vėliau, dar neatsirado nei autorių, nei vertėjų. Reikia daugiau laiko, sako M. Burokas.

Anot jo, mes patys nesistengiame įtraukti emigrantų į dabartinį lietuvių literatūros lauką, nekuriame su jais ryšio, nekviečiame į festivalius. Dažnai emigrantai nesijaučia iki galo pritapę nei čia, nei ten, rašydami bando sulydyti skirtingas patirtis, ir tai yra jų išskirtinumas. Kaip pavyzdį M. Burokas pateikia lietuvių kilmės poetę Liną Ramon Vitkauskas (g. 1973). „Vilnius review“ redaktorius emigrantus savo leidinyje nori pristatyti drauge su Lietuvoje gyvenančiaisiais, neišskirdamas „mes“ ir „jie“.

Emigrantai gelbsti netiesiogiai

Tiesa, emigrantai, pasak M. Buroko, dažnai pagelbėja literatūros sklaidai netiesiogiai. Dauguma žmonių, kurie leidžiasi į lietuviškos literatūros leidybos avantiūras užsienyje, turi žmoną ar vyrą iš Lietuvos ar kitų giminių, pažįstamų, gerų draugų. „Emigracija iš tikrųjų padeda netiesiogiai, manau, kad netrukus ims padėti ir tiesiogiai. Nereikia kryptingai ieškoti – procesai prasidės savaime“, – sako pašnekovas. Tradicinio ir didžiausio Lietuvoje festivalio „Poezijos pavasaris“ metu poetai važiuoja ir į lietuvių bendruomenes užsienyje, kartais ten pavyksta surengti renginius ne tik lietuviams, bet ir tos šalies gyventojams.

Lietuvos kultūros instituto projektų koordinatorė atkreipia dėmesį, kad nėra stiprių išeivijos poetų, tokių kaip Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas ir kitų, rinktinių užsienio kalbomis, tik pavieniai eilėraščiai. „Būtų įdomu juos išversti, parodyti, nors ir sunku prasimušti į anglakalbę rinką. Lengviau užsiimti sklaida mažose šalyse“, – komentuoja R. Mėlynė.