Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2017 03 27

Justas Stončius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Antisemitizmas Sovietų Lietuvoje. Vilniaus „Valiutininkų byla“

Prieš 55 metus 1962 m. kovo 22 d. Vilniuje buvo paskelbtas mirties nuosprendis trims LSSR žydams. Jie kaltinti valiutinių operacijų pažeidimais. Teismo procesą plačiai nušvietė vietos spauda, apie jį rašė ir Vakarų žiniasklaida, šiame procese (teisingai) įžvelgusi tradicinį antisemitizmą, kurio egzistavimas SSSR buvo neigiamas. „Vilniaus valiutininkų“ bylos priežastis ir eigą aptaria Klaipėdos universiteto doktorantas Justas Stončius. 

SSKP CK vadovaujant Nikitai Chruščiovui buvo susirūpinta Sovietų Sąjungos konkurencingumu prieš JAV, o vienas iš sprendimų būdų tapo kovos prieš ekonominius nusikaltimus suintensyvinimas. 1961 m. rugpjūčio 1 d. oficialiai buvo paskelbtas įsakas „Dėl valstybinio ir visuomeninio turto grobstymo ypač plačiu mastu“, kuriame buvo numatyta mirties bausmė už ekonominius nusikaltimus teisiamiems asmenims.  

Nuo 1961 m. iki 1964 m. prasidėjo teisminių procesų bumas Sovietų Sąjungoje. Dalis jų buvo nukreipti prieš „valiutos spekuliantus“, kurių didžiąją dalį sudarė žydų tautybės SSRS piliečiai. Mirties bausme už spekuliaciją valiuta buvo nuteisti 163 asmenys, iš kurių 88 sudarė su žydų kilme sieti SSRS piliečiai. Procentinė išraiška nuteistų žydų buvo apie 54 %, tačiau fiksuojami atvejai, jog kai kuriose vietovėse žydai sudarė iki 80 %.

Dera pabrėžti, kad spekuliaciją valiuta sukėlė rublio kurso su JAV doleriu ir Didžiosios Britanijos svaru sterlingų konvertavimas. Oficialus rublio ir dolerio kursas 6-ajame XX a. dešimtmetyje buvo 1:4, o po 1961 m. piniginės reformos nukrito iki 90 kapeikų už dolerį. Valiutos prekybininkų iš užsieniečių supirkti doleriai buvo perparduodami SSRS piliečiams, ketinusiems išvykti į užsienį. Jiems buvo galima įsigyti valiutos oficialiu kursu tik už 30 rublių. Tokios pinigų sumos buvo per mažai nusipirkti vakarietiškų rūbų ar elektroninių prietaisų, tad pasinaudodavo valiutos spekuliantų paslaugomis. Nustatytas valstybinis valiutos kursas buvo neparankus ir į SSRS atvykusiems turistams, kurie „juodojoje rinkoje“ už dolerį gaudavo iki 10 rublių. Tokiomis aplinkybėmis susiformavo specifinis socialinis tinklas.

„Vilniaus valiutininkų“ teismo procesas“ vyko nuo 1962 m. sausio 30 d. iki kovo 22 d. Lietuvos SSR Aukščiausiame teisme buvo teisiami aštuoni žydų tautybės asmenys, kuriems buvo inkriminuoti kaltinimai valiutinių operacijų taisyklių pažeidimu ir spekuliacija valiutinėmis vertybėmis. Buvo nutarta, kad ši byla bus nagrinėjama atvirame teismo posėdyje, o teismo procesui nušviesti laikraščiuose ir žurnaluose buvo sudaryta speciali korespondentų grupė. Vilniaus miesto fabrikuose buvo išdalinti pakvietimai aktyviausiems gamybos sektoriaus darbuotojams ir visuomenininkams. Paskelbus nuosprendį mirties bausmė buvo skirta Aronui Reznickui, Michailui Rabinovičiui, Fiodorui Kamineriui, o Basia Reznickienė nubausta 15 metų įkalinimu, bet po šešių metų sutrumpinta iki 10 metų.

Vilniaus „valiutininkų“ byla sukėlė platų atgarsį Vakarų valstybėse. 1962 m. balandžio 17 d. Prancūzijos laikraštis „Le Progrès“ akcentavo, jog „Vilniaus Tribunolo nutarimu įvykdyta mirties bausmė 3 Lietuvos žydams „spekuliantams“, bei pabrėžė, kad šis įvykis inspiravo neramumus Sovietų Sąjungos žydų bendruomenėje. Kitas Prancūzijos laikraštis „Le Monde“ konstatavo, jog SSRS žydai bijo, „kad jie netaptų atpirkimo ožiais dėl siaučiančio Sovietų Sąjungoje maisto produktų trūkumo […]“.

Teismo procesas buvo plačiai nušviestas laikraštyje „Tiesa“, o tekstų retorika formavo nuostatą, kad šiame „spekuliaciniame lizde“ buvo „įsisukę“ žydai. Siekiant įtikinti visuomenę, kad kaltinamieji buvo žydų kilmės, prie jų vardų buvo pridedami ankstesni „žydišką skambesį“ turėję vardai (Sovietų Sąjungoje siekiant išvengti „bereikalingų klausimų“ ir ypač po 1953 m. įvykusios „gydytojų bylos“, įsigalėjo praktika pakeisti su žydų kilme sietinas pavardes. Straipsniuose kaltinamieji žydai buvo pavaizduoti kaip žmonės, kurių vienintelis Dievas yra auksas, ir gebantys apsukriai manipuliuoti dorais sovietiniais piliečiais. Propaganda perteikė aliuzijas, kad žydai buvo „kriminalių kartelių“ įkvepėjai, todėl pirmiausiai būtina likviduoti juos kaip ekonominių problemų šaltinius. Pranešimų spaudoje stilistiniai niuansai buvo skirti ne tam, kad suteiktų informacijos apie teisminio proceso eigą, o buvo nukreipti į skaitytojo nuostatų formavimą. Propaganda, nestokodama vaizdingų epitetų, pranešinėjo apie „niekšiškus spekuliantus“, stengtasi nepalikti abejonių, kad jie padarė rimtus antivalstybinius nusikaltimus, kurie nesunkiai įžvelgiami net jų veiduose bei charakteryje. Be to, teismo procesus nušviečiantys straipsniai turėjo veikti ir kaip prevencija, juolab buvo tiesiogiai nurodyta, kad ši byla turi būti gera pamoka tiems, kurie „dar yra nusikaltimų kelyje“.

Straipsniuose naudoti feljetonai, moralinių ir socialinių jausenų dirgikliai, subjektyvūs vertinimai, paryškinti paradoksais ir sarkazmu. Pavyzdžiui, straipsnyje „Godumo vergai“ pabrėžta, kad „veidmainiški teisiamųjų išsisukinėjimai visiškai beprasmiški. Iš juodo baltu netapsi“, o kitame straipsnyje akcentuota, kad „teismui vis aiškesnis tampa veidas tų parazitų, kurie padarė sunkius nusikaltimus“. Atkreiptinas dėmesys, kad feljetoniškas stilius yra taikytinas nerimto turinio darbuose, tačiau laikraštyje „Tiesa“ su dehumanizuotu pasitenkinimu buvo pranešta apie mirties bausmės nuosprendį trims teisiamiesiems.

Sovietinė propaganda spaudoje pasitelkė folklorizuotą žydo įvaizdį kaip psichologinį veikimo principą, perduodant informaciją, turinčią aiškią ir konkrečią loginę seką. Šis metodas skatino individą priimti pateikiamą informaciją, atlikusią mąstymo sužadinimo funkciją. Kitaip tariant, žydai tradiciškai asocijavosi su prekyba ir apsukrumu, todėl remiantis kompleksinėmis žydo – „gudraus prekeivio“ – įvaizdžio detalėmis, žydai parankiausiai įkūnijo kapitalistinio pasaulio godumą. Propaganda „sufleravo“ ryšį tarp valiutos spekuliantų ir „žydų kilmės“, o procesą palengvino tai, kad Lietuvos SSR viešasis diskursas buvo paveiktas tam tikromis nuostatomis, padiktavusiomis kolektyviniam visuomenės dariniui vienareikšmiškus atsakymus. Žydai kėlė įtarumą, nes nemažai jų turėjo giminių Vakarų valstybėse, todėl valiutinės operacijos galėjo būti natūralus „žydiškumo“ simbolis. Juolab žydų „lojalumo problema“ buvo matoma dar 1957 m. vykusį pasaulio jaunimo suvažiavimą Maskvoje, kuriame SSRS žydai demonstravo savo nacionalinę identifikaciją su Izraelio delegacija.

Straipsnių konstrukcijos pasižymėjo nekintamumu, juose buvo aprašomi kaltinamųjų padaryti nusikaltimai, tačiau tautybė bei religija nebuvo aiškiai nurodoma. „Tiesoje“ projektuotas įvaizdis, kad žydai yra doro sovietinio piliečio demoralizacijos šaltinis. Sovietų spauda susiejo kaltinamų individualias charakteristikas su etnine kilme ir kurstė įvaizdį, kad žydas kaip asmuo yra iš esmės antisocialinis, nes jo vertybės prasilenkia su sovietinės visuomenės pagrindais. Jis nėra lojalus „sovietinei tėvynei“, nėra sąžiningas ir greičiau linkęs apsaugoti tik kitų žydų interesus. Dėl to galima numanyti, kad neatsitiktinai Vilniaus „valiutininkų“ byloje teisiamuosius gynė advokatas pavarde Izraelis.

Straipsnių stilistika pasižymėjo įsakomuoju tonu, ką patvirtina, pavyzdžiui, antraštės „Valiutos spekuliantai – liaudies priešai“ ir „Melagiai, sukčiai, išsigimėliai“. Įprotis paklusti įsakymui yra viena iš įtikinėjimo prielaidų, o tai yra svarbu „valiutininkų“ tapatybei viešajame diskurse nustatyti. Įsakymo fenomenas ypač sustiprėja masėse, kurios reikalauja aiškių, suprantamų, masei priimtinų paliepimų. Įsakymo modelis tuo ir parankus, kad jis padeda išvengti detalizavimo ir nusikaltimų aplinkybių pateikimo arba kitaip – nesudaromos sąlygos abejonėms atsirasti. Tam, kad visuomenėje neatsirastų tokių „susipratėlių“, teisiamiesiems buvo kuriamas „liaudies priešų“ („враг народа“) įvaizdis, kuriuo „pagyvinamas“ kaltinimų rimtumas su nuoroda į vykusias represijas sovietizacijos laikotarpiu. Tokiu būdu buvo primenama, kad nepritardamas režimui rizikuoji tapti „atskirtuoju“. Taip pat buvo apeliuojama į sovietinio piliečio, kaip doro, sąžiningo žmogaus, jausmus. Pavyzdžiui, viename straipsnyje pabrėžta, kad kaltinamieji „kaip parazitai, gyvendami iš kitų darbo ir nieko neduodami visuomenei, jie ilgą laiką apiplėšinėjo mūsų liaudį, kiekvieną iš mūsų“; „jie padaro didžiulę žalą šaliai, liaudžiai, kiekvienam tarybiniam žmogui“.

Lyginant kampanijas prieš „ekonominius nusikaltėlius“ tarp skirtingų SSRS miestų, pastebėta, kad Lietuvos SSR atveju būta mažiau nuorodų į žydus ir mažiau kurstyta neapykanta. Pavyzdžiui, teisminis procesas Lvove prasidėjo iš esmės tuo pačiu metu kaip ir Vilniuje, tačiau laikraštis „Львовская правда“ pasižymėjo didesniu kryptingumu kurstant antisemitizmą. Lvovo sinagoga buvo vaizduojama kaip neteisėtų sandorių centras, o nusikaltėlių lyderiu buvo įvardintas ritualinis gyvulių skerdikas (šochetas) Kontorovičius, kuris po religijos priedanga prekiavo judaistinėms šventėms skirtu vynu. Pagrindinis šio teismo tikslas buvo susieti sinagogą ir jos lyderius su spekuliacijomis valiuta bei auksu, kol galiausiai Kontorovičius ir jo bendrininkai, priklausę sinagogos žydų tarybai, buvo nuteisti mirties bausme. Kita vertus, pastebėta, kad Lietuvos SSR propagandistų pagrindinis tikslas nebuvo perteikti sąsajų tarp žydų ir spekuliacijų, tai buvo greičiau antraeilė užduotis. Straipsniuose dažniausiai apsiribota deklaratyviais teiginiais apie spekuliacijų žalą valstybei, cinizmo kupinus teisiamuosius bei apie sovietinio piliečio budrumo svarbą. Tuo tarpu Lvovo atveju teisminis procesas buvo „užaštrinamas“ tokiais pranešimais kaip apie gatvėje muštynes sukėlusį sinagogos kantorių. Straipsniuose buvo tvirtinama, kad Lvovo sinagoga buvo vieta, iš kurios auksas ir užsienio valiuta buvo eksportuojami į užsienį, o neapykanta angažuota propaganda kulminaciją pasiekė tuomet, kai pradėti publikuoti prieš judaizmo išpažinimą nusiteikusių skaitytojų laiškai. Ar jie tikrai egzistavo, ar tebuvo retorinė priemonė, pagrindžianti teksto atsiradimą, nežinoma, tačiau viename iš laiškų skaitytojas išreiškė susirūpinimą, kad Lvovo sinagogoje lankėsi Izraelio Ambasados darbuotojai, kurie perdavė propagandinę informaciją iš Izraelio. Skaitytojas pabrėžė, kad Izraelis paklusnus JAV imperializmo ginklas, pavojingas tiek žydams, tiek pačiai SSRS ir todėl sinagoga turi būti uždaryta. O Lietuvos SSR atveju iš esmės pagrindinis straipsnis, kuris siejo „valiutininkus“ su „žydų kilme“, išspausdintas laikraštyje „Tiesa“ kelios dienos iki teismo proceso Vilniuje pradžios.

Pastarasis straipsnis „Sionizmas – kaukė šnipams“, išryškintas dideliu šriftu, turėjo atkreipti skaitytojų dėmesį, o jame pasikartojo Lvovo teisminio proceso scenarijus, kad Izraelio diplomatai naudojo sinagogas susitikimams su jiems reikalingais žmonėmis šnipinėjimo instrukcijoms perdavinėti. Galima daryti išvadą, kad sąmokslo teorija apie sinagogas, kaip antisovietinės veiklos forpostą, tapo šabloniniu propagandos darbuotojų darbo įrankiu. Vilniaus „valiutininkų“ atveju vienintelę teisiamųjų sąsają su sinagoga pasufleravo inkriminacijos, kad kaltinamieji sutuoktiniai Basia ir Aronas Reznickai bendradarbiavo su rabinais, kurie spręsdavo įvairias tarpusavio rietenas. Propagandoje pabrėžta, kad rabinas ne tik gerai žinojo apie jų tamsius darbus, bet ir buvo „vyriausiuoju arbitru“ tarpusavio santykiuose.

Galima numanyti, kad viena iš „valiutininkų“ bylų priežasčių buvo susijusi su pačia sovietine ideologija, kuri buvo suinteresuota palaikyti idėjinio-politinio „priešo“ svarbą. Sovietų Sąjungos vadovybė, pasinaudodama semantiniais žydų įvaizdžiais, siekė numalšinti socialines įtampas po nenusisekusių N. Chruščiovo inspiruotų reformų žemės ūkyje. Bet tai tebuvo „ledkalnio viršūnė“: pagrindinis propagandos „Tiesoje“ uždavinys buvo nukreipti visuomenės dėmesį, kad pamatinė ekonominių nusikaltimų problema slypi pačioje komunistinėje sistemoje. Korupcija egzistavo visuose partiniuose sluoksniuose, tačiau valdantysis elitas negalėjo leisti tokiems nusikaltimams tapti masiškais, todėl pasitelkė antisemitizmu „pagyvintus“ parodomuosius teismus. SSRS žydai „paaukoti“ valstybiniams interesams, kad būtų išlaikytas tikėjimas „komunistinio kelio teisingumu“, nes spekuliacija valiuta yra „ydingo“ kapitalistinio pasaulio dalis, o žydus, turėjusius giminių užsienyje bei nuo seno sietus su prekyba, buvo patogiausia paversti „atpirkimo ožiais“.

Sovietinei sistemai antisemitizmo maskavimas buvo būtinas, nes kitaip „fašizmą nugalėjusi valstybė“ būtų pasirodžiusi kaip tos pačios grupės persekiotoja, kurią tikslingai žudė naciai ir jų kolaborantai. Todėl siekiant nesukompromituoti SSRS įvaizdžio, straipsniuose apie valiutos spekuliantus žodžio „žydai“ nebuvo, tačiau buvo pasitelktos kompleksines žydų įvaizdžio asociacijas. Šitaip buvo pasiekiamas didesnis ažiotažas, nes individas atsakymą „randa pats“, o propaganda, apeliuodama į tam tikro individo įpročius, lūkesčius bei moralę, atliko suflerio vaidmenį identifikuojant „valiutininkų“ etninę kilmę.

Jau pasibaigus Vilniaus „valiutininkų bylai, 1962 m. birželio mėn. „The New York Times“ išspausdino interviu su „Tiesos“ vyriausiuoju redaktoriumi Genriku Zimanu. Pastarasis tvirtai laikėsi pozicijos, kad kaltinimai dėl antisemitinio „valiutininkų bylų“ pobūdžio yra nepagrįsti. Anot G. Zimano, žydai tradiciškai asocijuojasi su prekyba, tad neturėtų stebinti faktas, jog jie sudaro ženklią „spekuliantų“ dalį. Svarbi ypatybė būtų ta, jog G. Zimanas buvo žydų kilmės, tad jo pasisakymais siekta įtikinti Vakarų šalių opiniją, kad neegzistuoja oficialus antisemitizmas ir nepažeidinėjamos žmogaus teisės Sovietų Sąjungoje.

Propaganda apie Vilniaus „valiutos spekuliantus“ buvo skirta aiškių atsakymų reikalaujančiai visuomenei ir nepaliko jokios erdvės klausimams, niuansams. Propagandoje nebuvo jokių alternatyvų, neegzistavo kitokios nuomonės. Sovietų vadovybei buvo svarbu aktualizuoti kovos prieš ekonominius nusikaltimus svarbą ir baiminantis, kad ši propagandinė kampanija netaptų viena iš daugelio „sausų“, „rutinizuotų“ visuomenės auklėjimo priemonių, buvo pasitelktas ne itin originalus, tačiau efektingas sprendimas – antisemitizmas.

Justas Stončius yra Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doktorantas bei lektorius.