2017 03 27

Milda Tičkaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Iškoduoti Varnelį

Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Arūno Baltėno nuotrauka

Mažosios pirklių gildijos patalpose įsikūrę Kazio Varnelio namai-muziejus kviečia lankytojus patirti nepaprastą nuotykį. Išeivis iš Lietuvos K. Varnelis žinomas ne tik kaip opartą, siurrealizmą, konstruktyvizmą ir savotišką abstrakciją įvaldęs menininkas, bet ir kaip kolekcininkas.

Ilga kelionė į Itakę atskleidžia K. Varnelio asmenybės bruožus ir nudirbtus darbus. Gidė palydi mane per Lituanicos salę su valdovų atvaizdais ir žemėlapiais planinių mūšių vaizdų link, kur netikėtai išvystu Žaną d‘Ark. Tai paprasta mergina iš idiliško Prancūzijos kaimo, klūpinti čia nesančioje pievoje. Suprantu, kad autorius nebūtų alegoriškai pavaizdavęs jos vertybių, jei matytume sunkiais šarvais prisidengusią Šimtamečio karo dalyvę.

Grafiką keičia puikūs baldai, o šiuos – paties K. Varnelio tapyba. Ji persipina su senienų kolekcija, ir čia prasideda mįslė. Žinoma, kiekvienas lankytojas spręsti pradės vis nauju kampu, vis kitaip pasukdamas Rubiko kubą. Pradedu manyti, kad kambaryje veikia Antano Škėmos sąmonės srautas, nes mėlynos ir raudonos tonai rikošetu atsimuša nuo visų abstrakčių figūrų ir kaip lifto rodyklės šauna į kitą salę.

Arūno Baltėno nuotrauka

Šis modernus muziejus savo baltomis sienomis ir paprasta grindų danga koncentruoja žiūrovo žvilgsnį į didelių matmenų drobes. Mano dėmesį patraukia garstyčių spalvos labirintas pavadinimu „Pragaras“. Iš tiesų pragaras yra patekti į labirintą be išėjimo ir visam laikui likti stebėti Dantės devynių ratų bausmes. Be siurrealių vaizdinių muziejuje, yra ir daug oparto. Kruopštūs potėpiai sukuria nesibaigiančią ir įsiurbiančią gelmę. Vos tik manai supratęs vaizduojamą raštą, imi abejoti – ar tai tik ne akių apgaulė?

Vienas iš K. Varnelio iškodavimo raktų yra ryšiai tarp ekspozicijos salių. Štai jaukiais mediniais laiptais pakylame į trečią aukštą. Rytietiška salė. Tiksliau – Tolimųjų Rytų palikimas ir… neorenesansinis rakandas. Prie įėjimo stovi Mingų dinastijos vaza (baltas porcelianas su mėlynais augalų ornamentais, arita tipo), smulkaus sudėjimo vyrui pritaikytas mandarino drabužis, vėduoklė, mažos širmos ir kvadratėjančios juodos (imari tipo), smulkiakaklės ir apvalios ar voliutinės vazos – objektai, puošti japonams tokiais svarbiais, emocijas, metų laikus nusakančiais, gėlių motyvais.

Arūno Baltėno nuotrauka

Nepamirštama polichrominių medžio raižinių serija, vaizduojanti pasiturinčius ir, kaip italai sako, robusto, ūsuotus japonus su kuodukais, žvelgiančius į kitapus kambario plytinčius peizažus. Nustembu pamačiusi ant sienos kabantį nedidelį keraminį glazūruotą diską, vaizduojantį šv. Jurgį, nugalintį gyvatinį drakoną. Ši detalė tarsi susipainioja kontekste, nes yra iš visai kitos operos, tačiau kinų ir japonų mitologijoje drakonas yra amžino gėrio įsikūnijimas, sukeliantis lietų sausros metu.

Kitas, tarsi iškrintantis iš bendro vaizdo, objektas yra XIX a. gamintas neorenesansinis stalas su nuogakrūtėmis kariatidėmis galuose. Kyla klausimas – ką bendra turi orientalizmas su neorenesansu? Mano nuomone, tai yra nuoroda į Marco Polo, keliautoją iš Venecijos, išsamiai aprašiusį kelionę į Kiniją ir inspiravusį kartografus sukurti žemėlapius. O tai jau gali būti skirtingas ekspozicijas jungiantis saitas (K. Varnelio namai gali didžiuotis gausia įvairių žemėlapių kolekcija, be to, muziejuje yra damos kambario baldų rinkinys iš Veneto regiono).

Keraminė plokštė sieja klasikinę pirmo aukšto ekspoziciją, susitelkusią į Lituanicą (žemėlapius apie Lietuvą, Lietuvos valdovų portretus, mūšių su ATR piešinius) su K. Varnelio mėgstama Tolimųjų Rytų ekspozicija. Turkiškai sėdinčio vyriškojo Budos statulėlė ir moteriškoji stovinti Budos statulėlė Tara primena apie budizmo sklaidą žemyne.

Arūno Baltėno nuotrauka

Dar viena LDK su Rytais siejanti jungtis – Lietuvos didikų dvaruose naudotos keraminės būgnus primenančios kėdės. Trapios 300 lako sluoksnių puoštos kiniškos dėžutės reprezentuoja rytietišką būdą – susikaupus atlikti neskuboti veiksmai vaisių atneša tik tolimoje ateityje, kurios visi trokštame sulaukti. Neorenesansinis stalas su baldais iš Villa Virginia, kur gyveno K. Varnelis su žmona, užima Masalskių namų menės patalpas.

Tam, kad sukurtų didingos rezidencijos įspūdį, K. Varnelis kolekciją derina su savo kūryba, kurią reikia skaityti kaip ritmą. Daugelis minimalistinių brandžiojo kūrybos periodo darbų nėra tradiciniai drobės keturkampiai; porėmius menininkas kalėsi pats, todėl ir formos keistos: aštrios, persidengiančios, grakščios, smailios, panašios į japoniškąjį origamį. Daugelis jo darbų yra nutapyti iš abiejų pusių ir remiasi į kuolelius, taip primindami apie rytietišką širmų madą.

Tęsiant kelionę galima atsidurti ir Maljorkoje, ir Amerikoje, nepamirštant aplankyti įspūdingų Vakarų Europos kraštovaizdžių. Laikotarpiai, epochos keičia vienas kitą mitriu šokio žingsniu ir sukelia įspūdį, esą patekome į kabukio teatrą.

Arūno Baltėno nuotrauka

Čia netrūksta ir kuriozų, kurie man primena ne ką kita, o Jurgio Savickio išdaigas kaimo žmonėms ir kaukėmis prisidengusius jo kūrinių veikėjus. Salės tarsi pažymėtos modernumo, kurio nėra tradiciniuose muziejuose. Lankytojo neprispaudžia nereikalinga informacija, jis skaito tarp eilučių, tarsi būtų patekęs į glaustų, talpių ir išraiškingų Broniaus Radzevičiaus sakinių karalystę.

Manau, kad tai unikali, vienintelė, nepakartojama persona, kuria reikia didžiuotis, o ne slėpti už blizgančių fasadų ar bereikšmių eterį užėmusių reklamų. Vis dėlto ekskursija po šį muziejų sukėlė įdomių minčių, įkvėpė kūrybai, supažindino su laikui nepavaldžia asmenybe. Liko dar daug neatskleistų paslapčių ir mįslių… Tačiau koks būtų gyvenimas, jei visi klausimai būtų atsakyti ir neliktų ko paklausti?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien