2017 03 30

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ar iš kruvino pėdsako gali gimti utopija?

Rež. Agnieszkos Holland filmo „Pėdsakas“ (Lenkija, Vokietija, Čekija, Švedija, Slovakija, 2017 m.) kadras

Perspėjimas – tekste yra vietų, atskleidžiančių filmo turinį.

„Anarchistinė, feministinė istorija su juodosios komedijos elementais“, – taip, duodama interviu leidiniui „The Guardian“, režisierė Agnieszka Holland apibūdino savo naujausią filmą „Pėdsakas“.

„Kino pavasaryje“ rodoma juosta pasakoja apie į pensiją išėjusią inžinierę Janiną Duszejko, gyvenančią nuostabaus grožio kaimelyje, Sudetų kalnuose. Tačiau tai nėra idiliškas gyvenimas, o veikiau nuolatinė kova su vietine biurokratija, medžiotojais, brakonieriais. Tai yra vienišos moters kova prieš sistemą. Kartu tai yra ne tik kova prieš, tačiau ir mūšis už tai, ką ponia Duszejko suvokia kaip teisingesnį pasaulį.

Filmas pačioje Lenkijoje sukėlė gausybę diskusijų, ir valdančiosios „Teisės ir teisingumo“ partijos, jos šalininkų, ir nemažos dalies katalikų buvo sutiktas kaip priešiška kritika, antibažnytinė manifestacija. Į visa tai verta pažvelgti giliau, nepasiduodant išankstiniams nusistatymams.

A. Holland pabrėžė, kad pagrindinė filmo „Pėdsakas“ herojė įkūnija daugybę jos kartos (A. Holland gimė 1948 metais, – aut. past.) nusivylusių moterų. Filmas kritikuoja vyrų dominuojamą visuomenę, kur svarbiausia yra galia ir savęs įtvirtinimas per kito pajungimą – gamtos, moterų ir pan. Medžiotojų klubai yra šios visuomeninės sanklodos simbolis. Šiuose klubuose ne tik medžiojama, tačiau ir priimami svarbūs verslo bei politikos sprendimai.

J. Duszejko kova prieš medžioklę tokiu atveju yra ne tik kova už gyvūnų teises, tačiau ir siekis, kad viešojoje erdvėje būtų girdimas ir moterų balsas. A. Holland kalba apie moteris, kurios po komunizmo žlugimo tikėjo pažanga, laisve ir galimybe paimti reikalų kontrolę į savo rankas, tačiau dabar tą tikėjimą yra praradusios. J. Duszejko herojė yra tarsi kvietimas nepasiduoti rezignacijai ir nesitaikstyti su esama tvarka. Ne veltui dalis „Teisės ir teisingumo“ partijos veikėjų bei šalininkų suvokė filmą kaip užslėptą kvietimą kovai su dabartiniu režimu.

Filme negailima kritikos ir Bažnyčiai, kuri vaizduojama kaip susitapatinusi su esama tvarka ir galios sankloda. Pati A. Holland dienraščiui „The Guardian“ įvardijo Lenkijos Bažnyčią kaip politiškai korumpuotą ir turinčią mažai ką bendro su Jėzumi Kristumi. Filme vaizduojamas parapijos klebonas veikiau primena vyraujančios politinės ideologijos patarnautoją, kurio pareiga suteikti esamai politinei tvarkai religinę sankciją. Taip pat juostoje vaizduojamas valstybės ir Bažnyčios suaugimas, kur valstybė pasitelkia religiją pateisinti ir įgyvendinti savo politinę darbotvarkę, o Bažnyčia tampa aktyvia politikos veikėja, suinteresuota laikina šio pasaulio galia. Taip Bažnyčia amžinybę išmaino į akimirką.

„Pyktis yra labai pavojingas dalykas, o tie dideli vyrai, turintys galią, žaidžia su liaudies pykčiu. Pavojus – kaip ugnis. Jis gali šildyti ir ant jo gali sušildyti maistą, tačiau jis taip pat gali sudeginti tavo namus“, – kalbėjo režisierė. Filme „Pėdsakas“ ir regime tokį gaisrą, kurio metu vienas po kito yra nužudomi įtakingi miestelio vyrai, kuriems, panašu, krinta visa kaltė dėl negerovių, o galiausiai supleška ir bažnyčia. J. Duszejko, kaip paaiškėja, prie viso to yra prikišusi nagus.

Kaip tik čia ir kyla pareiga išsakyti kelias esmines kritines pastabas. J. Duszejko darbuojasi mokykloje, yra tikra mokinių numylėtinė. Taip brėžiama perskyra tarp sugedusio suaugusiųjų pasaulio ir vilties vis dar teikiančios jaunosios kartos. Švietimas tokiu atveju yra svarbiausias uždavinys siekiant pokyčių. Tiesa, tai yra ilgalaikis procesas, neduodantis greitų rezultatų.

Tad pati J. Duszejko nusprendžia, kad vien švietimo nepakanka, ir iš to kyla kruvinas maištas prieš pasaulį. Filmo pabaigoje regime iš šio maišto gimusį naują pasaulį. Vis dėlto esminis klausimas – ar iš krauju palaistytos sėklos gali gimti geras vaisius? Istorija veikiau liudija priešingai – kraujo troškimas gimdo kraujo troškimą, kerštas gimdo kerštą, po revoliucijos dažnai seka kontrrevoliucija, tie, kas šiandien kitus veda į giljotiną, jau rytoj patys yra vedami į ją.

Be to, labai svarbus klausimas yra pagrindinės veikėjos motyvacija galiausiai kilti į kruviną maištą. Ar ją veda idealizmas? O gal jos reakcija yra tiesiog kerštas dėl asmeninės skriaudos – medžiotojų nušautų šunų? Jei tai tėra kerštas tikriems ir tariamiems kaltininkams, tai vėlgi grįžtame prie to, kad toks sukilimas gerų vaisių subrandinti tikrai negali. Dabartinei Lenkijos valdžiai dažnai metamas priekaištas, kad valdantieji politika naudojasi siekdami suvesti savo asmenines sąskaitas, įskaitant ir keršto planus. Tačiau ar J. Duszejko, siekdama keršto už savo šunis, netampa veidrodiniu atvaizdu sistemos, kurios taip neapkenčia?

J. Duszejko atmeta ne tik lenkiškąją katalikybės versiją, panašu, kad ji apskritai atmeta Bažnyčią, krikščionybę. Moteris yra aistringa astrologė, tikinti horoskopų gebėjimu paaiškinti žmogaus likimą. Visa tai nesuderinama su pamatinėmis krikščionybės prielaidomis, be to, suponuoja ne žmogaus laisvę, o determinizmą. Krikščionybė kalba apie asmens laisvą valią, ir šiuo atveju jis yra visiškai laisvas net rinktis, ar laikytis Dešimties Dievo įsakymų, ar ne. Tuo tarpu astrologinis požiūris kalba apie tai, kad mūsų likimas yra brėžiamas išorės jėgų, tebūnie tai planetų judėjimas. Manding, tai yra šuolis į visišką iracionalumą, tai – ne žmogaus išlaisvinimas, o supančiojimas, ne sugrįžimas į gamtą, o pavergimas jai.

Dar viena problema – dalies sutapatinimas visuma. Taip konkrečios Lenkijos Bažnyčios bėdos ir klystkeliai lengvai gali būti sutapatinami su Katalikų Bažnyčia apskritai. Taip konkrečios partijos veikla gali tapti pretekstu tarti, kad problema yra ne tik ji, tačiau visi „baltaodžiai vyrai, kurie jaučiasi netekę galios, kurie jautėsi esą visatos dievais ir dabar neteko savosios pozicijos“ (taip kalbėdama apie „Brexit“ ir filmo „Pėdsakas“ kontekstą A. Holland teigė „The Guardian). Tai supaprastinimas iki juoda-balta nematant, kad pasaulyje yra bent penkiasdešimt, o gal ir daugiau pilkų atspalvių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Beje, kaip sakoma, kartais esmę atskleidžia menkiausios detalės. Štai, tarkime, bažnyčia filme užsidega nuo šarkos ant stogo nuneštos rūkstančios nuorūkos. Tarsi gamta būtų susivienijusi su pagrindine veikėja. Taip oponentai yra diskvalifikuojami į užribį kaip einantys prieš gamtą, prieš natūralią istorijos tėkmę. Šį argumentavimo kelią dažnai pasitelkia ir filmo kritikuojami oponentai, teigiantys, jog jie, o ne jų priešininkai stovi teisingoje istorijos pusėje. Su priešininku lengviausia kovoti ir susidoroti tada, kai esi įsitikinęs, jog būtent tu tvirtai stovi tiesos pusėje, o jis ar ji atstovauja blogiui, nuodėmei, iškrypimui.

Apibendrindamas filmą, galiu tik pasakyti, kad suprantu, kas skatina pagrindinės veikėjos nusivylimą ir pyktį, tačiau visiškai negaliu pritarti priemonėms, kurių griebiamasi, norint tas problemas spręsti. Būtina dar kartą pakartoti rodos jau nuvalkiotą, tačiau svarbią ir dažnai užmirštamą tiesą – tikslas priemonių nepateisina, priešingai, pasirinktos priemonės apibrėžia ir tikslą.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.