2017 03 30

Paulius Aleksandravičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Liepsnojanti anarchija

Valdas Papievis. „Žiebtuvėliai anarchistai“: apsakymai. Vilnius: „Odilė“, 2017. – 104 p.

Kitados Prometėjas iš Olimpo pavogė ugnį ir perdavė ją mirtingiesiems. Atsileido tuomet sustirę mūsų protėvių raumenys, išsitiesė nugaros, pakilo smakrai; nakties tamsa, buvusi beribė, pasirodė esanti įveikiama, laukiniai žvėrys, gąsdinę savo plėšrumu, buvo sutramdyti. Senieji dievai anuomet Prometėją nubaudė prikaldami jį prie uolos, o ar šiandien reikėtų Hefaisto grandinėmis sukaustyti Valdą Papievį, atnešusį „Žiebtuvėlių anarchistų“ liepsną žmonėms?

„Žiebtuvėliai anarchistai“ – naujausia Valdo Papievio apsakymų knyga, leidyklos „Odilė“ debiutas. Autoriaus pristatyti nereikia – jis nebe naujokas literatūros lauke, o ankstesnės jo knygos „Eiti“ ir „Odilė“ yra sulaukusios gausybės teigiamų įvertinimų ir ypatingos sėkmės, dėl kurios, anot Violetos Kelertienės, rašytojas pasitiki savo skaitytojais (žr. literatūrologės palydimąjį žodį knygos atvarte). Pasibelskime į naujosios knygos pasaulį ir pažiūrėkime, ką apšviečia, ką šildo ir ką uždega V. Papievio Žiebtuvėlių ugnis.

Ko gero, banalu sakyti, kad toji liepsna iš netikėčiausių kampų nušviečia įvairiausias erdves ir jose esančius daiktus bei žmones, – nors tai ir tiesa. Tikriausiai lėkšta liaupsinti autoriaus pastabumą, jautrumą aplinkai ir asmens vidujybei, – nors tai irgi ne melas. Tačiau, šiek tiek prisilietus prie Žiebtuvėlių dvasios, galima teigti, kad jų liepsna apšviečia perteklinius dalykus, kurių pasaulyje daug. „Bet galbūt būtent tie pertekliniai dalykai ir kuria prasmes?“ (p. 86).

Apsakymuose juntamas visa ko perteklius – vaizdų, garsų, kvapų ir net skonių. Čia pinasi pačios menkiausios detalės, spalvos ir atspalviai, ugnies liežuvių nušviestų daiktų kontūrai ir virpantys jų šešėliai, maišosi regimybė su vaizduote, realybė su tikimybe, praeitis su ateitimi, mintys su balsiai ištartais žodžiais… Tad apie ką ši knyga? Ogi apie NIEKĄ. Ir apie nieką parašyta labai tobulai.

„Žiebtuvėliai anarchistai“ yra „…apie šį nieką, smelkiantį pasaulio grožio stebuklą“ (p. 97). Tai – nieko apologija, nieko apoteozė. Niekas čia linksniuojamas visais įmanomais ir neįmanomais linksniais. Apsakymuose praktiškai neįvyksta nieko, kas būtų svarbu ir reikšminga siužeto požiūriu. Bet „Kai nelabai kas vyksta, menkiausias atsitikimas įvykiu tampa“ (p. 54).

Knygos niekas yra tai, kas įprastoje žmonių kasdienybėje tiesiog praslysta pro šalį, ko neįsimename, ką praleidžiame, veikdami iš įpročio ir automatizmo. Čia pasirodo anarchistiniai žiebtuvėlių ugnies atšvaitai – protestas prieš laiką. Juk sparčiausiai ir klastingai nepastebimai laikas bėga kasdienėje buityje, kai įprasti besikartojantys veiksmai tiesiog užhipnotizuoja ir nebežinai, kada tas ar anas įvyko: vakar, užvakar, praėjusį trečiadienį?

„Žiebtuvėliai anarchistai“ sukyla ir prieš nuolatinio skubėjimo sindromą, kai mintys lekia greičiau už fizinį kūną. Būti žingsniu priekyje, ko gero, tinka tik šachmatų žaidimo metu, o gyvenime visa tai atneša daug šalutinių poveikių – pavyzdžiui, klausomės, bet negirdime, arba: dirbdami galvojame apie atostogas, o atostogų metu planuojame darbo reikalus (įspūdžius iš poilsio vietų parsiveždami tik gausybėje nuotraukų).

Autorius ir knyga skatina ne bėgti, ne eiti, o priešingai – sustoti: „Kartais reikia sustoti, įsižiūrėti, įsiklausyti ir galbūt kas nors atsivers. Aš tas akimirkas vadinu atvertimis. Man atrodo, kad tai – mūsų gyvenimo, mūsų buvimo prasmė“, – šių metų Knygų mugėje kalbėjo V. Papievis.

Apie atverčių akimirkas apsakymuose kalbama iš trijų personažų pozicijos. Šis skaičius apytikris, nes knygoje dažnas sukeistinimo principas, veikiantieji neretai mainosi kaukėmis ir keičiasi vaidmenimis. Kad ir kiek jų mėgintume suskaičiuoti, visi – įžvalgūs, mąslūs ir jautrūs, kitaip tariant – atviri atvertims. Apie sustojimo, įsižiūrėjimo ir įsiklausymo situacijas pasakojama iš labai sąlyginio laiko taško, kurį apibendrinti galima kaip būsimą praeitį ar būtąją ateitį: „Prisimenu, žinodamas, kas bus vėliau – užbėgdamas už akių tada būsimam, dabar jau seniai praėjusiam laikui. O maniau, kad praėjusį laiką prisiminimuose gali tiktai vytis.“ (p. 55).

Dažnai kalbama iš ribinių patirčių pozicijos arba tiesiog apie jas. Mėgaujamasi verčiamo puslapio akimirka arba momentu, kai keičiasi traukinių tvarkaraščių švieslenčių užrašai, neaplenkiamas ir didžiosios ribos – gyvenimo ir mirties – motyvas. Vyrauja paros metas prieš pat aušrą arba prieš sutemstant, nereti nakties vaizdai. „Gal naktį mes visi jautresni pasidarome?“ (p. 58).

Keletą kartų tarytum iš už kampo galvą kyšteli frazės: galbūt sau, pačiam sau. Viena jų atsiranda apsakymo „Jūra, arba savižudybės prevencija“ paantraštėje, dedikacijos vietoje (p. 7). Šie, rodos, egoistiniai elementai knygoje labai apgaulingi, nes dažna vinis, kuriomis tekstas sukaltas, yra antrojo asmens formos – veiksmažodžių, įvardžių… Ne kaskart kreipiamasi į skaitantįjį, ne kiekvienas „Tu“ jam yra skirtas, tačiau skaitydamas kažkaip nejučia imi savintis tuos visus kreipinius, pradedi įsijausti ir jausti, kad viskas – žodžiai, sakiniai, pastraipos, tekstas ir potekstės – skirta būtent tau. Tau, tiksliau – taviesiems stabtelėjimams, skirti ir Eugenijaus Varkulevičiaus piešiniai, atsidūrę tinkamuose knygos puslapiuose, kaip sakoma – laiku ir vietoje, t. y. kai kyla poreikis sustoti, trumpai meditacijai atsitraukti nuo teksto. Knyga labai tinka lėtam vartojimo būdui, „Žiebtuvėliai anarchistai“ priverčia tave neskubėti ir pamatyti tai, kas buvo nematoma, pajusti, ko dar nejautei, ir pagalvoti apie tai, ko dar nebuvai mąstęs.

Žiebtuvėlių liepsna uždega trečiojo knygos apsakymo veikėją rašytoją Žilį. Išgirstas jo draugo Polio pasakymas apie žiebtuvėlius anarchistus (p. 100–101) įkvepia Žilį parašyti apsakymą. Ir regisi, kad ugnies karščiu liepsnojančiomis raidėmis Žilis parašo ne vieną apsakymą, o visą knygą ir pavadina ją „Žiebtuvėliai anarchistai“. Taip, kituose apsakymuose matome Žilio apsvarstytus motyvus, jo galvoje išnešiotas ir pagimdytas mintis: jūra, Senos krantinės, miestų gatvės ir bažnyčių varpai… Tai Žilis skaitytoją knygos puslapiais veda, tarsi gidas turistui parodydamas, kad „didžiausi dalykai vyksta, kai nieko nevyksta“ (p. 97).

Tačiau už rašytojo Žilio ir kitų veikėjų, už teksto ir poteksčių juntamas mistinis kažkas – stebintis, valdantis, skatinantis arba sulaikantis. Dievas, Likimas? Manyčiau, kad tai visažinis pasakotojas, labai artimas pačiam autoriui. Tie žiebtuvėliai – karštos prigimties, aistras kurstantys, degantys ir deginantys, šviečiantys ir nušviečiantys maži anarchistai – barška Valdo Papievio kišenėje. Naivu būtų sakyti, kad knygos tekstai atsirado iš niekur, iš grynos fantazijos ir išmonės. „Žiebtuvėliuose anarchistuose“ juntama ryški V. Papievio autorystė, – jis pats šito neneigia: „Visos knygos neišvengiamai byloja apie jų autorius.“

Prometėjo, mitinių laikų anarchisto, mirtingiesiems perduota ugnis padėjo žmonijai lipti evoliucijos pakopomis. O šiandien V. Papievio Žiebtuvėlių liepsna leidžia tobulėti žmogaus akiai ir širdžiai, nušviesdama pačias nepastebimiausias išorės ir vidaus kertes. Autorius ir knyga, rodos, savinasi ano titano vardo reikšmę (gr. Prometheus – įžvalgus, numatantis) ir veda skaitytoją pastabumo keliais.

Veda iš lėto, su gausiais stabčiojimais, skatinančiais įsiklausyti, įsižiūrėti, įžvelgti ir patirti pasaulio grožio stebuklą – tą atverties akimirką, kuri pasirodo tarsi iš niekur. Prometėją senieji antikos dievai prikalė prie uolos. Gerai, kad Olimpas toli nuo mūsiškių platumų, o lietuviškieji anapusybės valdovai ne tokie rūstūs. Už atneštą Žiebtuvėlių ugnį V. Papievis nebus grandinėmis kaustomas, jo mintys ir rankos lieka laisvos naujiems kūriniams.