2017 03 31

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

A. Holland: filmas „Pėdsakas“ kaip fantazija ir nuojauta

Rež. Agnieszkos Holland filmo „Pėdsakas“ (Lenkija, Vokietija, Čekija, Švedija, Slovakija, 2017 m.) kadras

Naujausias žymios lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmas „Pėdsakas“ („Pokot“), šiuo metu rodomas „Kino pavasario“ festivalyje, abejingo nepalieka greičiausiai nė vieno žiūrovo.

Tarptautinės kino bendruomenės pripažinta, tris kartus nominuota „Oskarų“ apdovanojimams menininkė garsėja savo nonkonformistine laikysena, stereotipų griovimu, provokacijomis, priverčiančiomis žiūrovą pykti, ginčytis, mąstyti. Filmas „Pėdsakas“ 2017 m. Berlyno tarptautiniame filmų festivalyje buvo apdovanotas „Sidabrinio lokio“ „Alfred Bauer“ prizu, skirtu filmams, atveriantiems naujas kinematografinio meno perspektyvas.

A. Holand, filmo scenarijų kūrusi kartu su rašytoja Olga Tokarczuk, teigia, kad nesiekė sukurti politinio filmo, tačiau norėjo atskleisti istoriją – seną kaip pasaulis – apie vyrų dominavimą, moteris nustumiant į paraštes, naudojantis gamta be jokios atsakomybės. Menininkė ne kartą yra pabrėžusi, kad jai svarbiausia yra įvykiai, nutinkantys tarp žmonių, o ne politika, esanti už tų santykių ribų. Bet viena nuolat daro įtaką kitam, ir apie tai kalba A. Holland filmai.

Pagrindinė filmo herojė Janina Dušejko, kurios pavardę filmo veikėjai nuolat ištaria neteisingai – Dušenko – įkūnija pačios režisierės kartos moteris. 1968-ųjų protestų dalyvės, laisvos, išsilavinusios moterys, 1990-aisiais sulaukusios išsvajotos laisvės ir nepriklausomybės, pajuto, kad laisvosios rinkos dėsnių valdomuose šiuolaikiniuose laukiniuose Vakaruose sunkiai pritampa jų išpažįstami humanistiniai idealai. O ir pačios moterys – ypač sulaukusios pensinio amžiaus ir praradusios seksualinį patrauklumą – tampa visiškai nebereikalingos, nematomos, netgi savotiškos rakštys tik savo merkantiliniais interesais užsiėmusiam vyrų pasauliui.

Buvusi inžinierė, tiltų statytoja, astrologija susidomėjusi Janina Dušejko gyvena Lenkijos, besiribojančios su Čekija, pietvakariuose. Mažo kalnų miestelio gyventojai visiškai priklauso nuo mero, vietinės policijos šefo, verslininko, kurio kišenėje sėdi tas šefas, ir kunigo. Šią kompaniją vienija didžiulė aistra medžioklei, kuriai atsiduodama netgi draudžiamu metu, ir tai tampa ašimi būsimos dramos tarp pagrindinės herojės ir uždaro medžiotojų būrelio. Įvykiai įsisuka prapuolus mylimiems herojės šuneliams, ir į jų paiešką ji pasitelkia vaikučius, savo mokinius. Miestelio meras Volskis įsiutęs, kad jo dukra („Nepamiršk, kad esi Volska!“) namo grįžta purvinais batais, mokyklos direktorei iškelia sceną dėl anglų kalbos mokytojos Dušejko netradicinių mokymo būdų, grasindamas iš darbo išmesti jas abi.

Vienas po kito keistomis aplinkybėmis žūva visi aukščiau išvardyti veikėjai. Aplink jų žūties vietą gausu stirnų pėdsakų, ir tai glumina tyrėjus. Dar labiau visus glumina Dušejko keliama versija, kad šitokiu būdu su savo persekiotojais susidoroja nuolat medžiokle terorizuojami gyvūnai. Beje, terorizuojami ir išnaudojami ne tik gyvūnai, bet ir moterys, linksminančios medžiotojus „Tween Peakso“ serialo nelegalų viešnamį primenančioje buveinėje.

Paribio pasaulis. Tokių pasaulių daug Rytų Europoje. Nuvorišų siautėjimas, silpnųjų tiesos paieškų bejėgystė ir juos lyg ir turinčių ginti įstatymo saugotojų akivaizdoje, ir bažnyčioje. Kunigas, cituojantis šventraštį apie gyvūnus, atiduotus žmonių savivalei, tampa menka paguoda – greičiau savivaliavimo sudvasinimu pagalbos atėjusiai prašyti herojei. Taigi žūva visi blogieji, sudega bažnyčia, o siūlo galas veda pagrindinės herojės link…

Lenkų kritika pasmerkė „Pėdsaką“, išvadinusi jį pagonišku ir antikrikščionišku. Taip, prisipažinsiu, kad mane irgi nuvylė pabaiga. Žmogžudysčių kaltininkę dar beįsisukant jų ratui neaiškiai buvo galima nujausti. Nujausti ir pateisinti, nes mūsų sąžinė, širdis ir protas tiesiog negali susitaikyti su šia begaline neteisybe, žudant ir išnaudojant tik dėl savo asmeninio malonumo. Užtat ir mirčių aplinkybės tokios atgrasios, nes mūsų teisybės jausmas turi būti patenkintas. Pagavau ir save pritariant tokiam atpildo būdui. Už blogį turi būti sumokėta. Bet ar buvo sumokėta už blogį, padarytą nužudant kelis žmones? Atgailos nebuvo. Atvirkščiai, herojės bičiulių būrelis, padėjęs jai pasprukti nuo teisingumo vykdytojų, filmo gale kartu su heroje švenčia idilę tokiame lyg ir rojaus kampelyje. Visi laimingi, gyvenimas puikus, teisingumas įvyko.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Įvyko? O ką ten svarstė studentas Raskolnikovas F. Dostojevskio romane „Nusikaltimas ir bausmė“? Apie teisę nuspręsti, ar gali gyventi senė palūkininkė, jo požiūriu, nedaug ką vertesnė už blakę? Tik skirtumas tas, kad genialaus rašytojo herojus ramybės jau neberas, nes nužudydamas pažeidė moralinį įstatymą. Ir visas romanas yra apie tai. O Dušejko rami ir laiminga filmo pabaigoje vaikšto su savo šuneliais ir vargo nemato.

A. Holland yra pasakiusi, kad tai filmas apie kaip niekada susiskaldžiusią dabartinę Lenkiją. Tuo pačiu tai ir griaunanti visas klišes bei stereotipus provokacija, siekiant sukrėtimo ir diskusijos. Medžiotojų būreliuose svarstomi reikalai apie moteris ir galią mums primena pasaulio galinguosius, menkai tekreipiančius dėmesį į silpnųjų problemas. Kartu tai ir filmas apie pyktį. Pyktį, kuris, pasak filmo kūrėjos, kaip liepsna gali šildyti, bet gali ir sudeginti tavo namus.