2017 04 01

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ką mes skaitome? #1

Unsplash.com nuotrauka

Redakcijoje tarpusavyje nuolat dalinamės mintimis apie skaitomas knygas. Nuo šiol dalinsimės ir su jumis, mieli dienraščio ir knygų skaitytojai. Glaustai ir iš esmės. Galite tai priimti kaip rekomendacijas arba kaip būdą pažinti „Bernardinai.lt“ dirbančius žmones. Skaitykime.

Knygos viršelis

Donatas Puslys, vyr. redaktorius 

George Steiner, „The Idea of Europe: An Essay“, „The Overlook Press“, 2015 m.

Šiandien, kai tiek daug diskutuojama apie vieningos Europos likimą, daug dėmesio skiriama ateities scenarijų nagrinėjimui. George’as Steineris savo esė „Europos idėja“ teigia, kad Europos idėja, mažiau nei mes esame linkę manyti, priklauso nuo centrinio banko, žemdirbystės subsidijų, investicijų į technologijas ar bendrų tarifų. Visa tai tėra techniniai, nors ir svarbūs, dalykai. Pirmiausia turime atsakyti į klausimą, kas mus, visas skirtingas tautas, valstybes, kultūras, vienija po bendra pastoge Europos pavadinimu.

Tad G. Steineris savo knygoje Europos siūlo ieškoti ne Briuselio biurokratų koridoriuose, politiniuose dokumentuose ir deklaracijose, o kavinėse, gatvių pavadinimuose, kalbančiuose apie žymiausius mūsų valstybinkus, mokslininkus, menininkus, rašytojus, dviguboje ir kartais įtampą keliančioje prigimtyje iš Atėnų ir Jeruzalės, žmogiško mastelio kraštovaizdyje ir suvokime, kad nieko nėra amžino, jei nustojame tuo gyventi, puoselėti. Kitaip tariant, Europos šaknys jam visų pirma yra dvasinės, kultūrinės, o ne politinės, ekonominės.

Tai yra knyga, kuri skatina mylėti Europą, kurioje atsiskleidė tiek žmogaus didybė, tiek klaikus nuopuolis. Tai yra knyga, kuri skatina kurti Europą šiandien, kad ji netaptų tik apdulkėjusiu praeities pasiekimų ir nuodėmių muziejumi. Veikiausiai tai yra knyga, kurios kiekvieną žodį norėčiau būti užrašęs aš pats. Ši knyga padėjo į vientisą paveikslą susidėlioti pabiras mintis apie tai, kas buvo ir yra Europa ir kokią ją derėtų kurti nepamirštant, kad Europos didybė – ne jos dydis, unifikacija, o kaip tik pagarba vietinėms tradicijoms, įvairovei, skirtingų bendruomenių autonomijai.

Knygos viršelis

Rosita Garškaitė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja

Pascal Bruckner, „Amžinoji euforija“, „Tyto alba“, 2004 m.

Ruošdamasi pokalbiui su praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjusiu pasaulinio garso prancūzų rašytoju ir filosofu Pascaliu Bruckneriu, skaičiau vienintelę į lietuvių kalbą išverstą jo knygą „Amžinoji euforija: esė apie prievolę būti laimingam“. Apšvietos laikais krikščionių po mirties trokštas rojus buvo nuleistas ant žemės, dorybių išganymo siekį pakeitė laimės siekis. Regis, norėta žmones išlaisvinti, tačiau visuomenę sukaustė sunkios prievolės būti laimingam grandinės. Ne tik norime, bet ir privalome būti laimingi. Jei nepavyksta – kenčiame, gėdijamės. XX a. antroje pusėje tai tampa tikrų tikriausia ideologija, teigia P. Bruckneris.

Knygą rekomenduoju visiems, nesuprantantiems, kodėl turtuoliai verkia. Kaipgi siekiant gero darbo, būsto, komforto, sveiko ir patenkinto kūno, turinčių užtikrinti laimę, pastaroji vis tolsta? Arba tiems, kuriuos nuolat glumina klausimas „kaip sekasi“. Iš mūsų lyg ir tikimasi trumpo ir paprasto „ačiū, gerai“, tačiau mintyse jau pradedame skrupulingai analizuoti savo dvasinę būklę. Ir dar verta mėgstantiems skaityti lengvai bei grakščiai surašytus tekstus apie idėjas su gausybe kultūrinių nuorodų. Tikiuosi, kad po P. Brucknerio apsilankymo rasis ir daugiau jo kūrinių lietuvių kalba.

Knygos viršelis

Saulena Žiugždaitė, religijos temų redaktorė

Giovaninno Guareschi, „Don Kamilis. Mažasis pasaulis“, „Artuma“, 2017 m.

Su šmaikščiuoju kunigu don Kamiliu buvau pažįstama gan seniai – senos geros filmų serijos dėka. Kaip ir su Peppone: kietakakčiu ir jautriu miestelio komunistų vadu, partizanavimo metais susigadinusiu sveikatą, – nepaisant to, tvirto jo kumščio prisibijoma.

Susidomėjusi skaičiau knygą, vildamasi patirti tą pačią emociją: įtampą ir juoką, gyvenimiškus pamąstymus ir pokario skaudulius. Italijoje jie visai kiti, nei mums pažįstami lietuviški.

Kad ir kokie teisėti „bolševikų“ reikalavimai, ne kartą jie išvirsta į beatodairišką žiaurumą, nes „tikslas pateisina priemones“. Tačiau gal dėl to, kad miestelyje yra kunigas, kuris ne tik gyvena kartu su kalbančiu Kristumi iš didžiojo altoriaus kryžiaus, bet ir neriasi iš kailio, rungtyniaudamas su viršaičiu, vis pavyksta rasti žmogišką būdą situacijoms išspręsti.

Mūsų paprastos ir didelės ydos čia – kaip ant delno. O altoriaus Kristus – tarsi vienintelis arbitras ir atskaitos taškas žemėje ir laike, kai chaosas triumfuoja. Jis mato toliau ir giliau nei lozungai, kaprizai ar revanšo troškimas. Jo dėka įmanomas priešybių sutaikymas ar bent jų pusiausvyra.

Neabejoju, kad kiekvienas trumpam apsigyvenęs „mažajame pasaulyje“ patirs vis kitokių nuotykių, atras vis kitokių įžvalgų. Tačiau tikrai giliai širdyje išgirs to paties kalbančio Nukryžiuotojo balsą. Balsą? O gal labiau tiesiog šiltą žvilgsnį. Nenusakomą.

Knygos viršelis

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Daiva Šabasevičienė, „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m.

Didžiulis teatrologės D. Šabasevičienės darbas apie mūsų teatro ir kino legendą, ko gero, patį charizmatiškiausiąjį aktorių – Regimantą Adomaitį. Knyga išties unikali. Unikali savo įvairialypiais rakursais, nes kalbėti apie tokią asmenybę kaip R. Adomaitis vien jo sukurtais kino ar teatro personažais neišeina. Šioje knygoje – ištisa R. Adomaičio dosjė: mintys, laiškų faksimilės, juodraščiai, interviu, fotografijos, taip pat kolegų pasakojimai, kūrybos analizė, beprotiški gerbėjų laiškai – visa tai prisodrina aktoriaus kūrybos kelią, jo asmenybę unikaliomis spalvomis. Dabar belieka laukti dokumentinio filmo. O kam pati knyga? Tiems, kurie jaučia silpnybę teatrui.

Adomaitis pasiūlė knygos pavadinimą – „Smėlio pilys“. Tai lyg metaforiška realybė, tačiau labai artima teatrui: smėlio pilys išlieka labai trumpai. Savo sieloje ir aktoriniame stote išlaikęs didelę ir garbingą praeitį, knygos herojus pripažįsta aktoriaus gyvenimo paradoksą: „Saulutė pašildė – ir viskas subyrėjo. Jeigu dar apsiniaukusi diena, tai išlieka šiek tiek ilgiau – kokį pusdienį…“ Knyga „Smėlio pilys“ – tai į amžinybę nusitęsęs Regimanto Adomaičio ryšys su žiūrovais, be kurių neįsivaizduojama aktorinė būtis. (Daiva Šabasevičienė, 2016 m. rugpjūtis)

Knygos viršelis

Matas Baltrukevičius, visuomenės temų redaktorius

George Orwell, „Gyvulių ūkis“, „Jotema“, 2015 m.

Paskutinė įveikta knyga buvo Georgo Orwello „Gyvulių ūkis“. Motyvas buvo paprastas – reikia likviduoti išsilavinimo spragas 🙂 Nelabai pats sau galėčiau atsakyti į klausimą, kodėl tik dabar į mano rankas ši knyga pagaliau pakliuvo, bet kita vertus, net ir po SSRS subyrėjimo šiuolaikinės visuomenės neturėtų būti užliūliuotos, kad joms niekas negresia ir demokratijai problemų nėra. Tad G. Orwellas vargu ar liks pamirštas ir tada, kai komunizmas liks tik tai, ką pasaulis pažinos iš prosenelių pasakojimų. Tuo labiau, kad bent viena orveliška visuomenė tikrai egzistuoja – Šiaurės Korėja.

Knygos viršelis

Justina Valentinavičiūtė, projektų vadovė

Gene Sharp, „From Dictatorship to Democracy“, „Albert Einstein Institution“, 1994 m.

Kai atradau šią knygą, negalėjau patikėti, kad apie ją anksčiau nebuvau girdėjusi, ir niekas, kam pradėjau apie ją kliedėti, irgi nieko apie ją nebuvo girdėję. Vadinti ją knyga, gal net nėra visai tikslu – iš tikrųjų tai 100 puslapių ilgio, paprasta, aiški ir pragmatiška instrukcija apie tai, kaip nuversti diktatūrą naudojant tik taikų pasipriešinimą. Amerikiečių profesorius Gene Sharp parašė ją 1993 m., Birmos demokrato U Tin Maung Win prašymu. Ištremtas iš savo šalies, pastarasis ieškojo, kaip padėti savo tautiečiams nuversti diktatorišką valdžią ir paprašė, kad G. Sharp, kuris jau daugelį metų vykdė tyrimus pasipriešinimo srityje, kažką patartų. Kadangi profesorius konkrečiai apie Birmos situaciją daug nežinojo, jis nusprendė parašyti bendro pobūdžio instruktažą, kuris galėtų tikti bet kokiai šaliai. Instrukcija pirma buvo išleista dalimis vietiniame laikraštyje ir vėliau pradėjo plisti bukleto forma, paslapčia Birmos viduje ir tarp ištremtųjų.

Po kelerių metų bukletas nusiskynė kelią iki Serbijos, kur jis pasitarnavo nuverčiant Miloševičių. Po dar kelerių metų leidinys cirkuliavo Arabų pavasario aktyvistų gretose. Dabar jis išverstas į daugiau nei 30 kalbų (mano žiniomis, lietuviško varianto dar nėra) ir iki šiol, be jokių viešinimo pastangų, plinta kaip virusas. Įdomiausia tai, kad pačiuose pirmuose knygos puslapiuose, kaip sėkmingo taikaus pasipriešinimo pavyzdys minimas Lietuvos atvejis. Šiuos kelis sakinius skaičiau su pasididžiavimu. Tačiau nepaisant mūsų pavyzdingos patirties, labai rekomenduoju šią knygą ir kitiems tautiečiams – dėl viso pikto. Galima skaityti internete.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien