2017 04 03

Irena Latakaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

(Ne) mano laikas

Anądien vėl mąstydama apie savo gyvenimą ir skriejančias į nebūtį dienas eilinį kartą susinervinau – viskas ne pagal planą, ne taip, kaip aš noriu – nieko nespėsiu, ką planavau turėti/ padaryti iki savo 30-mečio (juk visai nesvarbu, kad iki to liko dar dveji metai ir niekas negarantuoja, kad net rytojus išauš). Gal ta proga kokį protingą straipsnį paskaityti apie gyvenimo prasmę?

Sunku net nusėdėti, kai laukiu, kol suveiks parašytas programos kodas, todėl imu naršyti feisbuke, kad tik nepajusčiau, kiek trunka laukimas (ten nieko nerandu, kas bent būtų iš tikro įdomu, nes jau prieš keletą minučių „skrolinau“, o gal ką tik (?).

Stoviu ir laukiu gatvėje draugo. Patys pirštai nesuprasdami dukart paspaudžia atnaujinti telefono naršyklės langą – nejau taip dykai stovėsi ir žiūrėsi?

Ateina mintis „Turbūt gyvenu kažkaip ne taip.“ Valgau. Gal filmą įsijungti? Dar saldainių paimsiu.

Ir taip kasdien. Nuolatos. Lyg kokia vaistų skausmui malšinti dozė – bėgimas nuo savęs į žodžių/ minčių/ idėjų/ triukšmo mišrainę su gerokai per daug majonezo (nelabai skanu, per riebu, bet alkis kankina – tai ką daugiau daryti?). Pečiai įsitempę ir pats lyg kažko lauktum. Gal dar vienos žinutės – juk ten gali būti kažkas tokio, kas stebuklingu būdu sutvarkys tavo pasaulį ir nebereikės valgyti mišrainės su per daug majonezo? Arba tiesiog eilinį kartą pamaitins doze pabėgimo nuo dabar.

Taip dažnai ima atrodyti, kad gyvenu kažkokiame keistame sapne, kurį vadinu tikrove, ir vis tikrinu gnaibydama save (na, kaip per filmus daro). Dar mintys apie bekraštę galaktiką ir mūsų mažytę Žemę (o jums būna tokių – ypač žiūrint į žvaigždes, kurių jau galbūt net nebėra?). Aha, egzistenciniai klausimai – ir, rodos, visai susisuka galva (mama sako, kad reikia imtis darbo, ir tada nekankins tokios mintys, bet visgi… ).

Ir tada žvelgi į visus tuos skubančius „sėkmingus“ ir „nesėkmingus“ žmones, į save, karjeras, madingas frazes, į įgūdžius „save pardavinėti“ darbo rinkoj… ir iš tikro ateina keistas jausmas, kad visame tame tiek daug „dekoracijų“ ir tiek mažai tikrumo. Įsikalbėti troškimai, žmonių apibrėžimai, net svajonės koreguotos, diplomatiški juokai, gyvenimas savaitgaliais ir per atostogas… arba truputėlį vėliau, kai… (įsirašyti pačiam: paaugs vaikai, uždirbsiu daug pinigų, pagaliau paaukštins, sužinosiu savo gyvenimo misiją ir pan.).

Tiek daug dekoracijų, spalvų, triukšmo ir lūkesčių, kad žodis „laukimas“ darosi pilka seniena, kurią kasdien ir maskuojam „multitaskingu“ , socialinių tinklų ir paštų tikrinimu arba tiesiog paskendimu nereikšminguose reikaluose…

Visas laikas gautas dovanai, ir mes jo prižiūrėtojai tik tiek, kiek leista. Ir gal tai, kad aš norėjau vienų ar kitų dalykų savo gyvenime iki tam tikro laiko, yra tik mano puikybės išraiška ir nepasitikėjimas Juo? Gal. Panašu, kad teks išmokti laukti. Laukti pasitikint, bet nesitikint ir džiaugiantis tuo, kas yra.
Juk viskam savas laikas:

1 Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.

2 Laikas gimti ir laikas mirti;

laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.

3 Laikas žudyti ir laikas gydyti;

laikas griauti ir laikas statyti.

4 Laikas verkti ir laikas juoktis;

laikas gedėti ir laikas šokti.

5 Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti;

laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti.

6 Laikas ieškoti ir laikas pamesti;

laikas turėti ir laikas išmesti.

7 Laikas perplėšti ir laikas susiūti;

laikas tylėti ir laikas kalbėti.

8 Laikas mylėti ir laikas nekęsti;

laikas karui ir laikas taikai.

(Koheleto knyga 3).

Irutė

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien