2017 04 05

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Audrius Stonys apie „Moterį ir ledyną“: „Kiekvienas turi teisę interpretuoti“

Rež. Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ kadras

„Kino pavasario“ festivalyje režisierius AUDRIUS STONYS pristatė savo naujausią dokumentinį filmą „Moteris ir ledynas“. Tai filmas apie Lietuvos mokslininkę Aušrą Revutaitę, jau trisdešimt metų gyvenančią Tian Šanio kalnuose 3500 m virš jūros lygio esančioje Glaciologijos stotyje ir tyrinėjančią klimato pokyčius Tuiksiu ledyne. Lietuvė mokslininkė yra labai gerbiama Kazachstano, kuriam priklauso tyrinėjimų stotis, mokslo bendruomenės. Jos vardu pavadintas ledynas.

„Filme nedaug žodžių ir daug erdvės. Šis filmas yra apie tai, ką galvoji jį žiūrėdamas. Jei galvoji apie kalnų grožį, tuomet tai filmas apie kalnų grožį. Jei galvoji apie žmogaus vienatvę, tuomet tai filmas apie vienatvę. Jei apie žmogaus ir amžinybės santykį, tuomet filmas apie tai. Kiekvienas turi laisvę pamatyti ir interpretuoti. Režisierius, padėdamas paskutinį tašką filmo kūrimo procese, tą teisę praranda“, – sako filmo autorius Audrius Stonys. Pateikiame pokalbį su režisieriumi.

Kaip Jūs susisiekėte su mokslininke Aušra Revutaite, būsima filmo heroje? Ar lengva buvo ją prikalbinti filmuotis? Kaip sekėsi bendrauti kuriant filmą? Ar jai įdomu tai, kas vyksta pasaulyje, Lietuvoje?

Susisiekti su ja nebuvo galimybės, mes ten tiesiog nuvažiavome. Ir tai buvo rizika, nes galėjo baigtis visaip. Bet ji leido mums pasilikti, parodė namelį, kuriame galėjome apsigyventi. Tuomet galėjome aiškintis, kokiomis sąlygomis pasiliksime. Nuvykome dviese – aš ir operatorius Audrius Kemežys. Kai pamatėme sąlygas, kuriomis turėsime filmuoti – šaltį, atstumus, kuriuos reikės įveikti, atšiaurias aplinkybes, oro stygių – supratome, kad dviese nepajėgsime sukurti filmo, kad reikės antros ekspedicijos. Į antrą ekspediciją nuvykome po pusmečio, rudenį, su prodiuseriu. Trečioje ir ketvirtoje ekspedicijose dalyvavau aš, operatorius Audrius Kemežys ir operatoriaus asistentas Mindaugas Survila.

Filmo herojė mums aiškiai nustatė taisykles. Mes pažadėjome nesibrauti į jos asmeninę erdvę. Žinojome, kad negalėsime klausti jos apie asmeninį gyvenimą, žinojome, kiek galėsime filmuoti stambiu planu. Po truputį ji apibrėžė tam tikrą erdvę, atstumą. Ir šio atstumo ji laikėsi, ir jis nuolat ilgėjo. Man pasirodė, kad Aušra išvyko į kalnus ne priartėti, o nutolti nuo žmonių. Ji pati yra sakiusi, kad kai pas ją atvykdavo žmonių ir sakydavo, kad norėtų praskaidrinti jos vienatvę, ji atsakydavo: „Mano vienatvė pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti… Jei jausčiau vienatvės slėgį, nusileisčiau žemyn.“

Jai pakanka kalnų, šuns, katės. Jai pakanka vienatvės. Manau, Aušros profesija yra vienuoliška. Manau, kad kalnai – jos religija. Tas atsidavimas mokslui ir kalnams turi aukos atspalvį. Išgyventi tokiomis sąlygomis, atlaikyti šaltį, sunkumus kopiant į kalnus, balansuoti tarp gyvybės ir mirties – tam reikia turėti stiprų metafizinį ryšį su pasauliu. Tu gali nugarmėti į prarają, tave gali užspausti akmuo, gali susižeisti ir negalėti grįžti į stotį. Ten viskas gana sudėtinga.

Kalnuose visai kita atskaitos sistema. Tai, kas mums labai svarbu, ten nelabai svarbu… Kažkokie įvykiai, sistemų kaitos… Žinoma, ji žino, kad jau ketvirtį amžiaus esame laisvi, ji nėra atitrūkusi nuo mūsų pasaulio, tačiau metafiziškai tas pasaulis yra labai nutolęs. Atsidūręs ten suvoki, kad ta erdvė nėra pavaldi nei laikui, nei politinėms permainoms – ten gyvuojama savarankiškai.

Audrius Stonys. Asmeninio archyvo nuotrauka

Minėjote, kad sumanėte filmo scenarijų ir su juo supažindinote būsimą filmo heroję. Ji pasakė, kad iš to scenarijaus geriausiu atveju liks tik 10 procentų. Kaip vis dėlto nutiko – ar daug nukrypote nuo pirminio scenarijaus?

Realybė daug ką pakoregavo. Aš surašiau viską, savo įsivaizduojamus motyvus, kodėl ji ten atsidūrė, tačiau tie motyvai buvo kitokie – kaip ir visa aplinka. Būdamas apačioje bandžiau įsivaizduoti, kaip yra viršuje. Bandyti nuspėti kitą žmogų yra labai nedėkingas reikalas.

Herojė per visą filmą pasako 2–3 sakinius, jos lietuvių kalba labai švari. Ar dažnai ją aplanko lietuviai? Ar ji turi draugų?

Ją aplanko alpinistai, Kazachstane yra ir lietuvių, kurie ją aplanko. Aušra turi žmonių, kurie kartais ten pasirodo ir vėl nusileidžia žemyn. Nemanau, kad jai labai reikia draugystės. Ji nuolat bendrauja su mokslininkais, atlieka tyrimus, siunčia savo tyrimų rezultatus, kurie labai svarbūs Geografijos institutui. Filme matome kadrus iš 6-ojo dešimtmečio, kai buvo statoma ta stotis. Joje tuomet dirbo daug žmonių. Ten buvo ne vienas namas. Pačiame ledyne buvo išskobta poledinė laboratorija. Dabar to nėra, ledynas tirpo, laboratorijos užlietos vandeniu, vėliau ji užšalo.

Koks filmo herojės įnašas į šiuolaikinį mokslą?

Yra mokslininkų, kurie padaro labai netikėtus atradimus – kaip profesorius Liudas Mažylis, jau tapęs Lietuvos istorijos dalimi. Yra ir kitų mokslininkų, kurių indėlis yra tai, kad jie kryptingai, nuosekliai, metų metus nagrinėja kokį nors vieną mokslo objektą. Nežinau, kam reikia didesnio atsidavimo – ar tokiems staigiems atradimams, ar paaukoti visą gyvenimą ledo masyvo tyrinėjimui. Ledynas grėsmingai tirpsta. Stotis buvo statoma šalia ledyno, o dabar jis labai atsitraukęs. Reikia gerokai paeiti iki jo.

Filmo herojė mato, kaip dramatiškai tai vyksta. Per 30 metų jau nutirpo pusė ledyno. Pasaulio ledynai yra sukaupę daugiau gėlo vandens, nei visi ežerai ir upės kartu paėmus. Šis milžiniškas kiekis vandens maitina net kelias Vidurinės Azijos šalis. Jei nutirps šis ledynas, tokios šalys kaip Kazachija, Kirgizija, Azerbaidžanas liks be gėlo vandens. Tai būtų neįsivaizduojamo masto katastrofa. Jos priežastys – žinoma, globalinis atšilimas. Čia mes neįsivaizduojame, kas tai yra, o ten, kalnuose, tai akivaizdu… Stotį rengiamasi uždaryti, tačiau aš manau, kad net jei taip nutiks, Aušros Revutaitės gyvenimas vis tiek tęsis kalnuose.

Filmas labai meniškas, jame daug tylos ir nuostabių vaizdų. Papasakokite, kaip sekėsi dirbti operatoriui. Esate minėjęs, kad nenaudojote jokios naujausios technikos, jokių kranų, dronų. Kaip Jums pavyko filmuoti tokiomis sunkiomis sąlygomis?

Operatorius dirbo su lazdomis ir virvėmis, svarmenimis iš akmenų. Naudojome paprastus mechanizmus. Į kalnus reikia lipti 7 valandas, tad jei būtume nešęsi specialius operatoriaus kranus, būtume užtrukę kelias paras. Nenaudojome jokių dronų, skaičiavome kiekvieną gramą. Filmavome trise, o paprastai tokius filmus kuria komandos iki 20 žmonių: operatoriai, asistentai, bėgių operatoriai… Tokius filmus kuria daug žmonių.

Kokiose šalyse rodysite „Moterį ir ledyną“?

Pasaulinė filmo premjera įvyko Amsterdamo tarptautiniame kino festivalyje IDFA, vėliau jis keliavo į festivalius Italijoje, Maskvoje, Helsinkyje, Taline, Trieste. Šveicarijos Liono dokumentinis kino festivalis jį pasirinko uždarymo filmu, ir tai jau nemažas įvertinimas. „Moteris ir ledynas“ netrukus iškeliaus į Kanadą – į dokumentinio kino renginį „Hot Docs“. Rodysime jį ir Kinijoje.

Kaip Jus paveikė šio filmo kūrimas?

Kalnai keičia visus negrįžtamai. O tai buvo neturistinė kelionė. Susitikdamas su šiuo žmogumi suvoki, kad yra kitas pasaulis, kitos vertybės, kiti matmenys. Supranti, kaip svarbu neužsisklęsti savo problemų kiaute, suprasti, kad kitą pasaulį gali rasti lipdamas į kalnus, o gali atrasti jį ir savyje. Tas supratimas ateina kuriant filmą – tikiuosi, jis ateis ir jį žiūrint.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien