2017 04 05

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Don Kichotas ir Šv. Pranciškus Asyžietis šių dienų vartotojiškoje visuomenėje

Maurice Langaskens Don Kichotas. XX a. pr.

„Don Kichotas ir šv. Pranciškus – du visiems reikalingi bepročiai“. Taip vadinama pranciškono Jose Antonio Merino knyga, kurioje kalbama apie svajonių trūkumą, egzistuojantį vartotojiškoje visuomenėje.

Knygos autorius daro išvadą, kad „didžiausia krizė, kurią išgyvename, yra kūrybiškumo, originalumo ir poreikio atrasti naujus kelius krizė“.

Ispanas Jose Antonio Merino nuo 18 metų gyvena Romoje. Dvasininkas taip pat buvo kultūrinio judėjimo „Vienos ekumeninės kultūros link“ steigėjas bei dėstė Ispanijoje, Italijoje, Pietų Amerikoje, JAV, Rusijoje ir Japonijoje. Dabar Merino yra profesorius Popiežiškajame šv. Antano universitete Romoje, kuriame anksčiau ėjo rektoriaus pareigas.

Esate įsitikinęs, kad kiekvienas iš mūsų nešiojasi savyje dalelę Don Kichoto ir šv. Pranciškaus?

Savo knygoje aš gretinau dvi universalias figūras, kurios jau įrašytos į kolektyvinę ar socialinę atmintį, nes jų pasaulėjauta ir elgsena parodo, nors ir skirtingai, bet labai personalizuotai, kaip žmogus, trokštantis aukštų asmeninių ir bendruomeninių idealų, turi veikti konformistinėje visuomenėje.

Tarp minėtųjų figūrų neabejotinai egzistuoja didelis skirtumas, nes Don Kichoto personažas yra genialus Servanteso fantazijos vaisius, o šv. Pranciškus buvo realus žmogus, virtęs visuomenės sektinu pavyzdžiu, autoritetu. Juos galima traktuoti kaip dvi asmenybes, pavirtusias žmogiškumo simboliais ar pavyzdžiais. Analizuojamose figūrose egzistuoja mūsų pačių dalelė: kokie norėtume tapti, kokiais galbūt niekada nepavyks tapti arba kokie tapsime tik iš dalies. Mus žavi aiški aptariamųjų veikėjų misija ir pašaukimas, jų troškimas būti svarbiems ar įsiamžinti, jų laisvė ir paprastas požiūris, jų teisingumo ir taikos troškimas, jų drąsa atsidurti konfliktinėse situacijose tam, kad būtų išspręsti įstatymų pažeidimai ar socialinė neteisybė ir t. t.

Iš esmės jie simbolizuoja tai, kuo mes niekada nesame buvę, ir galbūt tai, kuo mums būtų patikę būti. Dėl to šios dvi asmenybės mus traukia netgi savo prieštaringumu.

Teigiate, kad paprastumas – tai neturtingojo metafizika. Gal galite tai paaiškinti plačiau?

Man atrodo, kad gyvenimo tikslas yra tapti paprastam, nes paprastumas nepripažįsta kaukių, konvencionalizmo, oportunizmo, psichinių ar išorinių apgavysčių, kurios taip iškreipia realybę.

Modernus žmogus prarado naivumą ir gyvena nepasitikėjimo visuomenėje. Neturtingąjį tapatinu su paprastu žmogumi, kuris išlaisvintas iš beformių apdangalų. Pranciškaus paprastumas leidžia jam matyti ir atrasti didžiausias gyvenimo vertybes, kurių nesugebėtų pasiekti pasipūtęs, įtarus ir nuolat besiginantis žmogus. Paprastas žmogus turi naivią sielą, bet jokiu būdu ne kvailą ar išsiblaškiusią, o galinčią suvokti tiesą ir tikrąją dalykų prasmę gyvenime.

Pasakymas „paprastumas yra neturtingojo metafizika“ galėtų reikšti, kad žmogui duodama tiesa, kuri viršija patikimais laikomus dialektinius žmogaus argumentus ir praslysta pro akis metafizikos specialistams. Mokslas ir filosofiniai argumentai stiprina mokslą, bet naivumas atidengia išmintį. Jėzaus Evangelija yra aiški ir pabrėžia vaikų gebėjimus bei nurodo, kad panašūs į šiuos mažutėlius supras, kas iš tikrųjų išgelbės pasaulį. 

Tvirtinate, kad kultūrinis vartotojiškumas paskatino pramogų kultūrą. Gal galite pasiūlyti kokį nors sprendimo būdą?

Tai yra tema, kuri mums atimtų daug laiko. Trumpai kalbant, čia susiduriame su laisvės ir originalumo problema. Gimstame originalūs, o mirštame būdami kopijomis ar fotokopijomis, nes visuomenė mums primeta standartus, kuriais turime sekti, ir mums sunkiai sekasi to išvengti.

Gyvendami socialinių komunikacijos priemonių apsuptyje, mes virstame prijaukintomis būtybėmis ir patenkintais vergais.

Dažnai tikime, kad gyvename savo gyvenimą, bet iš tikrųjų mūsų gyvenimas jau yra suplanuotas, apibrėžtas ir netgi beveik nugyventas. Mūsų sąmonė apgyvendinta informacijos ir mus įtraukiančios vartojimo visuomenės normomis. Todėl svarbu mokėti kritiškai vertinti tokią realybę, stengtis neprarasti originalumo ir ginti laisvę bei vertybes.

Manau, kad Don Kichotas ir šv. Pranciškus gali pamokyti, kaip reaguoti į tokią erzinančią ir viską apimančią vartotojišką visuomenę.

Šiam pasauliui trūksta pamišimo ar fantazijos?

Kai šias dvi asmenybes vadinu visiems reikalingais bepročiais, pamišimą suvokiu ne kaip silpnaprotystę, ne kaip tam tikrą patologiją, o kaip kažką išskirtinio, kas pralenkia sveiką protą. Pamišimas yra kaukė, slepianti stebinantį ir išskirtinį elgesį. Erazmas Roterdamietis nagrinėja šią temą savo veikale „Pagiriamasis žodis kvailybei“. Netgi liturgijoje Jėzaus lūpomis tariami 69 psalmės žodžiai: „Dieve, tu pažįsti mano kvailystę“, kitaip tariant – šiurkštumą ir įžūlumą.

Žmogus, perdėtai paklūstantis savo sveikam protui, praranda gebėjimą stebinti ir nustebti. Racionaliame, suplanuotame ir suorganizuotame pasaulyje fantazijai reikia daugiau erdvės.

Galbūt didžiausia krizė, kurią išgyvename, yra kūrybiškumo, originalumo ir poreikio atrasti naujų kelių krizė. Todėl svarbu menas ir utopijų pranašai, apie kuriuos ir pamoko mūsų veikėjai.

Dulsinėja iš Toboso ir šv. Klara Asyžietė turi ką nors bendro?

Šios dvi moterys nėra palyginamos, jos suteikia tam tikrus aspektus Don Kichoto ir šv. Pranciškaus paveikslams. Parodo šių veikėjų moterišką pradą ir jų požiūrį į moteris. Minėtųjų moterų figūros įkūnija moteriškumą kaip esminę vyro egzistencinio plano kategoriją. Moters figūra nėra meninė ar pramoginė raiškos priemonė, o egzistencinis riterių iš La Mančos ir Asyžiaus aspektas.

Iš Zenit.org išvertė Agnė Lisauskaitė