Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2017 04 07

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Stiprėjantis meilės tinklas. Gyd. Bangai Kulikauskaitei atminti

Gydytoja Banga Kulikauskaitė

Evgenios Levin nuotrauka

Yra žmonių, kuriuos sutikęs iš pirmo žvilgsnio atpažįsti: tai mano žmogus. Apsieini be mandagumo fazės, atsargumo, tikrinimosi. Užtenka žvilgsniams susitikti, ir atsiveri. Nuo pirmų žodžių esi atvirume, esi nuoširdžiai – nuo širdies į širdį.

Gydytoja Banga man buvo vienas iš tokių nedaugelio žmonių. Buvo lengva tarti jai sese, apkabinti, pasidalinti tuo, kas esi savyje, be kaukių. Tiesiog būti. Nepaisant žmogiškųjų klaidų, nepaisant mūsų netobulumo, būti taip, lyg visada būtume pažinojusios viena kitą.

Net nesusitinkant kūniškai, tas ryšys – gilus, stiprus, gyvas – pulsuote pulsuodavo. Galėdavau jį pajusti kaskart prisiminusi Bangos ištartą žodį, užduotą klausimą, jos šypsnį, prisiminusi esmę.

Jai nebesant kūniškai, jaučiu tą ryšį, tebejaučiu.

…Mieloji Banga, sese, švytėjusi, tebešvytinti,

taip ir nepabaigiau laiško tau, pradėto dar giliam viduržiemy. Vis atrodė suspėsiu, susitiksime, pasakysiu gyvai. O prašei: parašyk, noriu žinoti visą istoriją… Ar įmanoma ją žinoti visą?

Tąkart važiavau į savo tėviškę, iš Vilniaus, viena. Buvo Kūčių diena. Skubėjau į kaimą pasiimti sesės ir tėčio, kad spėtume visi kartu grįžti miestan, kur jau keleri metai tradiciškai valgome kūčias. Anksčiau, dar mano vaikystėje, buvo kitas – irgi kelionės – ritualas. Po ilgos maisto gaminimo dienos sukraudavome viską į krepšius ir išeidavom ant kalno – į močiutės namus, mano tėvo namus, kurie stovėjo ant aukšto kalno, nuo jo vėrėsi plati Nemuno panorama.

Tebesiveria. Nemuno, kuris tarsi karolius ant savęs suveria panemunės miestelius: Kaunas, Raudondvaris Seredžius, Veliuona, Raudonė, Šilinė, Skirsnemunė, Jurbarkas… Tokios mano vaikystės pasaulio ribos. O už jų – kita, nepažinta, nepažįstama erdvė. Savojoje, saugioje, kruta vyrai ir moterys, dūzgia vaikai, o viską sieja didžiulė, rami ir tingi upė. Gili upė. Upė, kurią prieš pamildamas tiesiog privalai pažinti: jos tėkmę, spalvas, duburius ir daubas… Palei upę keliaujam iki močiutės namų per kūčias. Palei upę su močiute keliaujam į jos draugių laidotuves. Tada į Skirsnemunės bažnyčią ir kapines. Skirsnemunės bažnyčia – kaip ir močiutės namai – irgi ant kalno, aukštai, ir nuo jos veriasi ta pati Nemuno panorama. Kai užaugsiu, svajodavau, išmoksiu taip gražiai piešti, kad galėčiau tą akimis neaprėpiamą grožį nutapyti iki detalės: vasarą, rudenį, žiemą, pavasarį… Jų spalvas, jų ritmą, jėgą, kylančią iš lėtos vandenų tėkmės.

Neišmokau. Tačiau tąkart, per Kūčias, automobiliui judant panemunių link, ėmė kilti vaizdiniai, žodžių nuotrupos, prisiminimai. Upė – piliakalnis – upė – piliakalnis… Apačioje piliakalnių, palei upę driekiasi kelias. Dulkėtas, juo bažnyčios link, giedodamos, keliauja basos kojos. Bateliai rankose, kasos paslėptos po skarelėmis, saulėtas ir skaidrus sekmadienis. Mano promočiutė, promočiutės juda tuo keliu nuo Kauno pusės į Skirsnemunę, bažnyčios link. Balsas, žingsniai turi savo ritmą. Nujaučiu, kad tarp Nemuno bangavimo, žemės bangavimo ir jos balso yra kažkokia paslaptinga dermė, kurios mano sąmonė neatpažįsta, bet kūnui, kūno atminčiai tai sava, tai savasties dalis. Jos plaukia iš visų pusių, moterys, bažnyčios link, basos, bateliai rankose, o pačios virpa nuo savo balso, sklindančio iš vidaus ir susiliejančio su bažnyčioje žadinamais varpais…

…ar matai, tada rašiau Tau, iš kitos pusės, nuo Jurbarko, prieš Nemuno srovę, tos pačios bažnyčios link juda Tavo promočiutė? Ar matai, tavo tėvo močiutė, kaip ir manoji, pribuvėja, bobutė nuo Skirsnemunės, iš Molynės, irias prieš srovę tos pačios bažnyčios link, jos pėdos dulkėtos, vasara, pats metas giedoti pakelėj skambant smilgomis, varpams?..

Dabar jos kapeliuose, kalbėjom su Tavim prieš kelerius metus, ir gal mudvi kada susitiksime prie tų kapelių tvoros, gal susitiksime, kai jas lankysime… Ir štai čia, Kūčių dieną, judu palei upę tų vietų link, ir matau, kaip jos juda, promočiutės juda manyje, per mane, tolyn, ir jos susitinka, Banga, jos abi kartu gieda ir meldžiasi, ir aš prisijungiu prie jų, mano kūnas žino ką daro, rankos vairuoja, kojos yra pratusios vadelioti pedalus, mano geležinis žirgas pažįsta kiekvieną šio kelio posūkį, na ir kas kad asfaltas, na ir kas kad keičiasi pakelės, naujos sodybos, kelio ženklai, na ir kas, kad jis geria naftą, guminėm kanopom išspirdamas iš po savęs suledėjusius asfalto grumstus, na ir kas – aš esu jos, mes esame jos, ir mūsų dukros, Banga, mūsų dukros irgi yra čia, jos keliauja pirma mūsų, jos auga mūsų giedojime, mūsų maldose, ir aš esu pilna dėkingumo už tai, kad mūsų promotės neužmiršo giedoti, kad jos gaudė vaikus, savo ir svetimus, kad jos pildė jų burneles savo pienu, kad su meile laidojo silpnuosius, kad glostė tuos, kurie išgyveno, kad jos išgyveno, ir aš esu tikra, kad juodviejų giesmės skambėjo kartu ir atskirai, palei Nemuną taip toli sklinda garsas, ypač vakarais, arba ankstyvą rytą, kai sumerki kojas į vandenį, tik padus, tarsi pabučiuotum upę, pakšteltum jai į patį odos paviršių, susiraukšlėjusį nuo amžių svorio, nes juk jame visa mūsų kūno, mūsų pasaulio, visa Dievo atmintis – kojos ilsisi pajutusios drėgmę… Ar gali tai pajusti, tą tėkmę, kurios dalimi esame, kurios dalimi būsime net kai nebūsime, taip, kaip ir jos, mūsų promočiutės?..

Brūkštelėjau tada Tau trumpai, žinute, kad judu Skirsnemunės link, kad esu pilna maldos – už mus, mūsų promočiutes, mūsų dukras… Parašyk daugiau, atsakei, šitame telefone nematau pabaigos, parašyk man pabaigą, parašyk man laišką. Negaliu, mieloji, negaliu, atsakau, čia nėra pabaigos, tai tęsiasi per mus, aš nesu pajėgi pamatyti, kur tai prasideda ir kur tai baigiasi… Mes judame, giedame, gimdom ir gaudom vaikus, mūsų kūnai gyvi, kol per juos teka gyvybė, teka Nemuno vandenys, bet kur tai prasideda, kur tai baigias, mieloji, kur prasideda šita banga, kur ji veda?..

Jaučiu, kaip šypsaisi.

Tavo rankos gebėjo glostyti įkaitusias moterų strėnas, šypsena – raminti klausiančias akis, skleidė šilumą – iš širdies, kuri siekė visą save pašvęsti meilei. Taip, nebuvai šventoji – kalbėjom, kad kartais pro žvilgsnį praslystančios smulkmenos sužeisdavo moteris, kartais nuskriausti likdavo Tavo vaikai, kartais pamiršdavai pati save, bėgdama nuo vienos gimdyvės pas kitą… Tačiau pasitikėjai tuo, kas vyksta, pasitikėjai, kad kiekviena žaizda gali užgyti, kiekviena klaida gali tapti pamoka.

Atsimenu, kartą tarei, kad gyvenime nėra problemų. Tai, ką mėgstam įvardinti kaip problemą, sakei, yra slėpinys – tai, kas dar neatsivėrė, ko dar negebėjom pažinti… Ilgam likau ties šia mintimi – kaip išmokti gyventi taip, kad pajėgtum kiekvienos dienos iššūkius priimti kaip slėpinius? Užuot bandžius per jėgą išspręsti, paskubinti, pakeisti – kantriai stebėti, kalbinti, gilintis, kol suprasi reiškinio esmę, kol patirsi jo atsivėrimą ir atrasi jo šerdyje slypinčią dovaną… Tąkart pasakojai apie šilko gijas, siejančias tave su kiekviena moterimi ir vaikeliu, prie kurių buvai prisilietusi, kartais tik žodžiu ar žvilgsniu. Tai meilės gijos, ir jos niekada nenutrūks – kad ir kur būname, kad ir kaip nutolstame laike ir erdvėje, sakei, jomis tarp mūsų teka stipri ir švelni meilės tėkmė… Gydanti, perkeičianti. Aš visas jus jaučiu, sakei, mes esame susijusios. Ir tada, kai jau sirgai, kai nutarei kiekvieną savo skausmo akimirką pašvęsti kitiems – negimusiems kūdikiams, karo sužalotiems vyrams, ligoniams… Kiek naujų gijų  buvo suverpta, kiek sujungta širdžių?

Kai prisimenu mūsų promočiutes, ne tik tavo ir mano, – mūsų visų: kai prisimenu visas tas moteris, per kurias mes atkeliavome į šitą pasaulį, Tu, aš, mūsų vyrai, politikės ir kariai, statybininkai ir gydytojos, azijiečiai ir europiečiai, blondinai ir brunetai, visi mes, suvokiu, kad svarbiausia yra ne tai, ką nuveikėme, bet tai, kaip tai darėme. Kokia kiekvieno veiksmo, kiekvieno žodžio ar minties intencija, kartą sakei, tai svarbiausia – dėl ko aš tai darau, kam skiriu tai, ką mąstau, kalbu, veikiu.

Dėl ko aš tai darau, mieloji, kam skiriu šį laiku neparašytą laišką?

Kai rašau, jaučiu, kad kiekviena širdis, su kuria buvai ir tebesi susijusi, turi galią pratęsti šitą tėkmę, leisti per save tekėti meilei, taikai, ramybei ir pasitikėjimui. Pasaulis yra geras, šypsojaisi, pasaulyje yra gera būti net tada, kai vyksta sunkūs ir skaudūs dalykai. Tai slėpiniai, kurių prasmė man dar neatsivėrė, taip ištarei, ir vieną sekundę Tavo žodis tapo mano kūnu: aš įsisąmoninau, kokia žinia slypi už šių žodžių, aš patyriau, ką reiškia jausti saugumą, ramybę ir pasitikėjimą. Rašau, nes tikiu, kad ir Tau nebesant, visa tai yra. Nes tikiu, kad Tau iškeliavus, Tavo meilė liko. Kad mes ir toliau audžiame, neriame, verpiame rausvo šilko gijas, vyrai ir moterys, kūdikiai, seneliai. Tikiu, kad meilės tinklas auga, stiprėja ir kartu išlieka švelnus, ramus ir takus – kaip Nemuno tėkmė.

Gera buvo Tave pažinti, sese. Savo vardu, savo draugių ir mūsų vaikų vardu, dulų, kurių užgimimą Lietuvoje laiminai ir palaikei, vardu dėkoju Tau, mieloji Banga, už viską, ką mums padovanojai ir tebedovanoji.

Nes nėra svarbu, kur tai prasidėjo ir kada baigsis, – svarbu, kam mes tai skiriame, dėl ko ir kaip tai darome, klysdami, netobuli, žmogiški – meilėje.

Kas yra „bernardinai“?

Arba, kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.